Rašytojui Augustui Tamaliūnui – 75

Žurnalistas ir rašytojas Augustas Tamaliūnas (gimė 1943 gegužės 28 d. Kaune – mirė 2012 kovo 26 d. Kaune) 1970 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo įvairiuose spaudos leidiniuose ir tik 1991 m., artėdamas penkiasdešimtmečio link ir išleidęs keturias knygas (žr.:  http://rasytojai.lt/lt/rasytojai/lrs-nariai/29-rasytojai/buve-nariai/t/415-tamaliunas-augustas), tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Paminėdami  satyriko 75-metį pastebėjome, kad, regis, nėra kruopščiai surašytos A. Tamaliūno bibliografijos. Nors autorius, atkūrus Nepriklausomybę ir įsišėliojus savilaidai, ėmėsi poligrafiškai kukliose brošiūrėlėse sutalpinti kiek įmanoma daugiau savo rašto darbų (humoreskos, detektyvinės apysakos, satyros, feljetonai, tamaliūndros, bulvareskos, eilėraščiai, apybraižos, apsakymai, aforeskos  ir t. t. ir pan.), tačiau nepaliko savo leidinių sąrašo… 

Augusto žmona Birutė paieškojo ir surado senokai rašytą, neprisimename, ar buvo publikuota, Tamaliūno autobiografiją, kitas pasakojimas ne kartą girdėtas iš autoriaus lūpų, tad sunkoka atsekti, ar kažkur spausdintas. Dėkojame Rimantui Petrui Elenai von Klusui, kuris prisiminė su literatūros vakarų bendražygiu patirtų nutikimų.

 

Augustas Tamaliūnas

Bėglūs eskizai mano portretui

 

Užmetęs akį į veidrodį, nepastebiu jokių genialumo požymių: neturiu nei pečius dengiančių plaukų, nei suveltos it karakulinio ėriuko pauodegys barzdos. Gal atsiliepia ir tai, jog nė sykio negulėjau tenai, kur nepabuvęs, anot žalio jaunimėlio, nedrįsk apsišaukti menininku?! Kita vertus, įstatytas į branavykais kitados vadintus darbo batus, išmurzintas ir įbruktas į šimtasiūlę tikriausiai niekuo nesiskirčiau nuo panašių lemties brolių. Tuo tarpu dabar netgi šiokiadieniais atrodau gana respektabiliai ir, ko gero, jauniau negu pagal pasą, nes iki šešiasdešimtmečio nespėjau nei pražilti, nei nuplikti, nei susiraukšlėti kaip džinsai per pakinklius. Turbūt padeda sportas. Mat ir po infarkto tebeminu takus į „Vilijos“ baseiną Vilijampolėje, varžausi su kitais veteranais ir kartais netgi tampu prizininku tarp bendraamžių plaukikų. Argi ne smagu?

Na, o nugyvenau jau gana nemažai ir išties gražių dienelių. Gimiau penktadienį, ligi saulėlydžio belikus 45 minutėms, o atsiradau šiame pasaulyje 1943 05 28 Kaune per alytiškės Zofijos Zubriūtės ir iš Pažėrų kaimo kilusio suvalkiečio Antano Tamaliūno malonę. Jiedu susipažino Laisvės alėjoje anuomet veikusioje „Aldonos“ kavinėje, kur vėliau dygsniavo adatomis „Mados“ fabriko siuvėjai. Mano būsimoji mama kaip tik baigė namų ūkio mokslus Karmėlavos agrotechnikos mokykloje, o būsimasis tėvas, spėjęs atsikąsti dažų parduotuvės vedėjo duonos, vertėsi karo metu kur kas patikimesniu dažytojo amatu. Šio darbo plonybių jis išmoko tuoj po to, kai už meilės laiškelius buvo išguitas iš pranciškonų vienuolyno Kretingoje. Toks gyvenimas!

Tai, kad gimiau prie vokiečių ir kad augau prie rusų, tik dar labiau stiprino lietuviškumą mūsų šeimoje. Tautinę savigarbą žadino pas gimdytojus Smalininkų gatvėje, Senamiestyje, vakarais besirenkantys vienodų pažiūrų žmonės, dažniausiai bažnytininkai – zakristijonai, vargonininkai, vienas kitas klebonas. Čia juos suburdavo iš „Ural-57“ imtuvo atskriejantys „Amerikos balso“ ir „Vatikano radijo“ diktorių žodžiai, neretai taip užburzgiami specialios trukdymų aparatūros, kad reikėdavo glauste priglausti ausį prie pat skalės, jei norėdavai išgirsti bent vieną kitą frazę. Šitokiomis akimirkomis baisiausiai nekęsdavau ne tik maskolių ir germanų, bet ir amerikiečių, nes apie pirmųjų dviejų piktadarybes nuolat postringaudavo mūsų svečiai, o tretieji vis žadėdavo greit ateiti ir vaduoti iš bolševikų jungo, bet nė per žingsnį nuo šnekų nenutoldavo. Šimtąkart apgautas ir vis tiek patiklus tėvas po tokių gražių žodžių seansų smagiai trindavo delnus ir sakydavo: „Duodu kepurę pridėti, kad po dviejų savaičių ateis amerikonai!“ Mama jam atkirsdavo: „Jei tikėtum tais čiauškalais, tai visas kampas priterštų kepurių būtų prikrautas lig pat lubų.“ Va šitaip ir grūdinau lietuvybę, kažkaip instinktyviai netgi po universiteto vengdamas stoti į anuomet vienintelę partiją. Gundė. Atsisakiau. Tas nenoras įsikinkyti į kažkieno vežimą išliko po šiai dienai. Nebuvau, nesu ir nebūsiu jokios politinės organizacijos pastumdėlis, nors ir aukso kalnus man žadėtų! Išlikti nepartiniu, kai kiti suspėja apibėgti bent penkias šitokias struktūras, mano nuomone, garbingiau negu tapti ministru ar seimo nariu. Šitokia pozicija žmogui padeda mąstyti taip, kaip nori, palaikyti tuos, kurie šiandien patinka, ir traukti per dantį visus, katrie dar vakar atrodė tau kone šventi. Kaipgi nesijuokti?

Kurti man padeda dėl mažmožių nekimbanti žmona Birutė, buvusi šilutiškė Burzdžiūtė, irgi žurnalistė, nors aš šitos profesijos galutinai atsižegnojau 2004-ųjų rudenį. Daviau sau žodį daugiau niekados nekišti pirštų prie faktinių dalykų, nes mane siutina tatai, jog patys didžiausi nevidonai svaičioja apie garbę ir orumą, tarytum jie žinotų, kas tai yra iš tikrųjų. Man šitokie dalykai dievaži ne prie širdies, užtat po daugybės smagių knygų staiga panūdau nuspausti kitokį klavišą. Manau, kad pats metas įsivelti į rimtąją prozą. Šį bei tą rašinėjanti dukra Austėja sako, jog visą amželį būti juokdariu tikrai neapsimoka. Galimas daiktas, kad ji teisi. Jei pagyvensim, pamatysim!

2005 05 21

 

Neįvykdyta misija, arba žygis į nežinią su priedais kišenėse

 

Kiekviena istorija turi pradžią ir pabaigą, o ši užsimezgė, man regis, 1985 ar 1986 metų gruodžio viduryje, kai anuomet garsi „Šluotos“ redakcija rengdavo anuomet garsius žurnalo bendradarbių kasmetinius subuvimus, tada vadintus šluotininkų suvažiavimais. Antraip dievaži nesuvokiu, kurių velnių susirinko tokia gausi vyriška kompanija. Mat paprastai niekas neleisdavo ten ilgai užsibūti, o tąsyk buvo užsisėdėta lig sutemų. Šit kodėl man atrodo, jog tatai dėjosi būtent po tradicinio rauto kažkurioje Vilniaus senamiesčio kavinėje, berods, Muziejaus gatvėje, kadangi vis dar mėklinasi paskesnis ėjimas į tuometinę M. Gorkio gatvę, iš kurios nesunkiai pasiekėme Pilies skersgatvį. Ten, kampiniame pastate, pažymėtame skaičiais 8 / 8, ir buvo įsikūrusi satyros oazė.

Taigi tą vakarą „Šluotoje“ užsisėdėjome. Tai dar vienas įrodymas, jog ankstesnis vyriausiasis redaktorius Juozas Bulota jau negalėjo daryti įtakos. Jis buvo gana pedantiškas ir po kasmetinio baliaus net pavaldiniams drausdavo pratęsti linksmybes žurnalo patalpose. Neretai po tokių pokylių smagusis darbas, jeigu jį šitaip įmanoma įvardyti, vykdavo grupelėmis: karikatūristai susimesdavo pas kurį nors vilnietį dailininką, o literatai irgi susirasdavo panašią užuoglaudą, tik jau pas plunksnos brolį ar sesę. Kauniečiai satyrikai dažniausiai važiuodavo namo ir ten, jei pakeliui neišdulkėdavo ūpas dar išgerti, pradėdavo stacijas per užeigas ar juokui prijaučiančiųjų kolegų butus. Vilniuje kartais likdavome tik mudu su poetu Vytautu Eidukaičiu, ir per daugelį metų mūsų andainykštis duetas daug kur pabuvojo.

Šį sykį išvengiau saviškių globos. Ar Vytautas Eidukaitis išsprūdo anksčiau, ar jis turėjo užsukti pas kuriuos nors giminaičius, nepamenu. Težinau, jog su poetais Aleksu Dabulskiu bei Rimantu Klusu į namučius dardėti nepanorau. Matyt, per smarkiai buvau primynęs kamštį, be to, mane tikriausiai skatino pasilikti netikėta galimybė ūžtelėti su rašytoju Jonu Avyžiumi. Lenino premijos laureatai prie vaišių stalo nesimėto, ar ne? Iš kur jis atsirado tarp šluotininkų – vėlgi mįslė, tačiau tai, kad nudrožėme, švelniai tariant, nusibaigti į to žurnalo redakciją, teliudija, kad Juozo Bulotos kėdės perėmėjas nebuvo toks skrupulingas. Literatūros skyriuje, nedideliame kambaryje priešais atsakingojo sekretoriaus kabinetą, šiaip ne taip sutilpo dar bent dešimt žmonių. Be Jono Avyžiaus, Alberto Lukšos, Jono Sadaunyko-Sadūno ir manęs, jei atmintis neapgauna, dar buvo poetai Pranas Raščius, Gediminas Astrauskas, Grigorijus Demenokas, galbūt Jonas Šiožinys, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Rytis Tilvytis ir, atrodo, dar keli iš smegeninės nūnai išdilę humoristai. Gal kai ką nepelnytai primiršau arba – atvirkščiai! – prišliejau prie tos šutvės. Vis dėlto nemažai žiemų prabėgo, o po šitiekos metų, prašom nepykti, veidai supanašėja!

Buvo gruodžio vidurys, greitai temo ir lauke, ir galvoje, užtat nelengva prisiminti, kada mūsų kompanija kaip reikiant įsisiūbavo ir kada buvau iškomandiruotas parnešti degtinėlės. Visai įmanomas atvejis, jog parduotuvės buvo uždarytos, betgi netoliese, M. Gorkio gatvėje, dar tikrai dirbo šašlykinė, o arčiau Aušros vartų neabejotinai šurmuliavo „Astorijos“ restoranas. Pakeliui į geležinkelio stotį, kas be ko. Turbūt pastaroji aplinkybė buvo lemtinga. Žodžiu, buvau jauniausias tarp gėrovų, ir jie patikėjo man tą kilnią misiją. Gavau į rankas keliasdešimt rublių dviem ar trim buteliams, be to, kažkuris žurnalo juokdarys, matyt, iš valdžios elito, man įteikė raktą, netgi du rakintuvus: vieną – nuo redakcijos antrajame aukšte, kitą – nuo laukųjų durų. Girdi, brakštelėk apačioje, kad, kol suvaikščiosi, niekas nepriklystų, hole nepriterštų ir apskritai neiškrėstų jokios šunybės. Tik atseit neužtruk!

Palydėtas maždaug šitokiais žodžiais, išdrožiau į gatvę. Šaltis iškart paveikė, bet, žinia, dvejopai: akimirką prablaivė, o vėliau, deja, suvis susuko makaulę. Kitaip negaliu paaiškinti to fakto, kad paryčiu atsipeikėjau Kaune, savo bute Vilijampolėje. Prabudau nesusivokdamas, nei kaip pasiekiau namus, nei iš kur ant stalo atsirado sugniaužytų banknotų krūvelė, greta kurios gulėjo į daiktą susegti du raktai. Ne mano, svetimi. Gerai, kad prie jų buvo pririšta lentelė ir kad šiame nučiupinėtame parišale perskaičiau: „Šluota“. Tada man jau sujauktas protelis ir paskaidrėjo. Ak tu, pone Dieve, kodėl kreti šitokias išdaigas!?

Žinoma, kad greit apsirengiau, prieš tai, tiesa, nusigremžęs barzdą. Turi ji tą savybę per parą išleisti padaigslius, jeigu padoriai įlieji į vidurius! Po to, kadangi buvo šeštadienis, it vėjas nurūkau į darbą, į Žaliakalnį, į savo savaitraščio redakciją. Atseit ekstra atvejis! Mat namie aparato garsams perduoti per atstumą neturėjau, be to, sostinės telefono abonentų knyga ten buvo po ranka. Reikia, pamaniau, zvambtelėti arba Pranui Raščiui, arba Ryčiui Tilvyčiui, arba bent jau Grigorijui Demenokui į namus. Kaipgi kitaip suksiesi iš tokios kebeknės?

Nė vieno iš numatyto trio neužklupau. Kažkurio žmona burbtelėjo, kad vyras po vakarykščio baliaus dar negrįžęs. Tada vėl dėl visa ko paskambinau į „Šluotą“. Atsiliepė! Gal Gediminas Astrauskas, gal kuris nors kitas. Nepamenu. Keikia mane, stebisi, kur pradingęs! Mes, girdi, į gatvę išeiti negalime, esame užrakinti, mirštame iš troškulio, o tu, šioks, toks ir anoks, kažkur šlaistaisi! Iš redakcijos lango, kuris pagal dabartinius standartus siekia kone trečiąjį aukštą, šaligatvio atseit niekaip nepasieksi, nors visų diržus suriši į krūvą! Ištikši, sako. Jonas Avyžius suvirpino membraną, kažką šūktelėdamas apie smegenų skystėjimo metą. Nudaviau negirdįs ir ankstesniam pašnekovui prisipažinau, kodėl neįvykdžiau pavedimo. Atsiprašiau likusiųjų be butelių ir uždarytųjų. Klausiau, ar man dabar sėsti į taksi ir lėti į Vilnių, bet abonentas tik nusijuokė. Per vėlu, išgirdau. Jau paskambinta valytojai, girdi. Tuoj, sako, ji atsiras ir – skirstysimės! Žodžiu, patarė nesivarginti ir pasinaudoti pašto paslaugomis. Šitaip ir padariau. Išsegiau raktus, juos ir neišleistus perkamuosius paslėpiau tarp sulankstytų laikraščio puslapių, aptapšnojau – nieko, atrodo, nesijaučia! – ir, viską įdėjęs į talpų voką, išsiunčiau „Šluotai“. Kuriam darbuotojui adresavau, nūnai jau pamiršau, bet šis tą asmenišką laišką tikrai gavo. Po kelių dienų paskambinau. Viskas vietoje, niekas nedingo! Man akmuo nuslinko nuo krūtinės, nors, be abejo, dar ilgai jaučiausi nesmagiai. Ir prieš šluotininkus, ir prieš laikinai įkalintus jų garbius svečius. Už tą neįvykdytą misiją paskui dažnai buvau traukiamas per dantį, kol galop šį incidentą užgožė kiti, dar nuotaikingesni, bet nebūtinai kauniečiams priskirtini juoką pro ašaras keliantys atsitikimai.

 

Rimantas Petras Elena von Klusas

Su pundu česnakų

Pora epizodų su A. Tamaliūnu

 

Augustas… Sąmojingas, linksmas (ypač po gramuko) ir pavyzdingai pareigingas. Net po didesnių mūkų nevėluodavo, ateidavo pasitempęs, išsikvėpinęs. Visada pakelta galvą, o sąmojis – į kairę ir į dešinę. Replikų taip pat nelaikė kišenėje. Pakilus šnekėtojas žodžių vežimą kartais turėdavo pasukti visai kita kryptimi.

Nemėgo karjeristų, pataikūnų. Kartą viename Žemaitijos mieste (per klaidą ar ne) atsidūrėme literatūros vakare, kuriame dalyvavo poetas Vacys Reimeris ir aktorė Undinė Nasvytytė. Bendras vakaras gerokai užsitęsė, tačiau pobūvis restorane įvyko. Kvadratu sustatyti stalai darė įspūdį, o dar vidury staliukas su gėlėmis… Mus pasodino priešingose pusėse, vedėjai – jis ir ji – gale. Šampanas, tostai, išalkusiųjų natūralus čepsėjimas. Matau, Augustas kažką kužda mūsų vadui Aleksui Dabulskiui į ausį. Po to į mano:

– Žiūrėk, kaip juos gerbia: ant jų stalo naminė duona, o mes kas? – įžvelgė pataikavimą. –  Publika mums daug labiau plojo…

Pašoka, padaro pusratį ir už duonos krepšelio, atneša, padeda ant mūsų stalo. Pusgarsiu, kaip niekur nieko, pareiškia:

– Satyrikai irgi mėgsta gerą duoną. 

Nejauki tyla, vedantieji sutrikę. Reimeris šokteli:

– Sugalvojau tokį lengvą žaidimą: surimuokim vieni kitų pavardes.

Po pauzės pasigirsta: „Alksnis“. Kiek palūkėjus: „Alkis“! Iniciatorius rimą pagiria, kad naujoviškas, kad taip rimuoja perspektyvus poetas Vladas Šimkus – ne galūnėm, o žodžių pradžia, šaknim. Dar buvo gal keletas rimų.

– O dabar, – šypteli Reimeris, – surimuokit mane.

Suskuba pobūvio vedėjas:

– Reimeris – Zeimeris.

Visas stalas nutyla, susigūžia išsišokėlis.

Surimuotasis ramiai:

– Prastas rimas: daiktavardis – su daiktavardžiu…

Balsas iš kito galo:

– Bet įdomus: gyvas su negyvu!

Neiškenčia Augustas:

– Abu gyvi! Vienas eilėraščius rašo, kitas malkas pjaunas.

Pagyvėjimas, pagerėja nuotaika, o po to suskamba ir dainos. Augusto akys švyti it cibuliai.

 

—

 

Tai buvo totalinio melo ir deficito laikais. Visoje imperijoje maisto parduotuvėse švietė pieštos ar iš medžio drožtos kumpių ir dešrų reklamos, o valgomų – nė kvapo. Dažnai skaitydavau savo eilėraštį apie gėles, kurias įteikdavo po skaitymų. Kam kam, o mano bendražygiams A. Dabulskiui ir A. Tamaliūnui tas šedevras buvo lyg kalte įkaltas. Paskutinis posmas skambėjo taip: Nuvysta gvazdikai tarsi medaliai / užgęsta bijūnų aušra… / Geriau man įteikit česnakų pundelį – / kvepėsiu rūkyta dešra.

Ir ką gi, mano vienos sukakties proga Augustas Tamaliūnas praveria duris su pundu česnakų, perrištu tautine juostele – kaklaraiščiu.