Ką skaito Kauno rašytojai? (III)

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Poetė, vertėja TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ:

Galėčiau pasakyti, kad dabar gyvenu, o ne skaitau, atsimindama laikus, kai būdavau apsikrovusi naujomis knygomis, bet tai būtų ne visiška teisybė, nes šiuo metu esu įnikus į rusų kalba išleistą Tomo Venclovos knygą „Metelinga“, kurios paantraštė yra „Stichotvorenija i nie tolko“ (Moskva: „Probel-2000“–Umka-Press, 2017).

O knygą parašė, sulasiojusi kalną literatūros apie Tomą Venclovą bei išvertusi daugybę šio poeto eilėraščių į rusų kalbą, didelė lietuvių bičiulė Ana Gerasimova-Umka. Kadangi knygos išleidimą palaimino pats Tomas Venclova, joje daug visai mums šiapus Atlanto neskaitytų jo eilėraščių, fotografijų iš viso poeto gyvenimo, jo laiškų bei kitokios įdomios medžiagos. Šalia vertimo rodomas ir originalas lietuvių kalba (o vertimai puikūs), tad skaitantysis tikrai patirs malonumą…

 

Dar iš prieš tai savo skaitytų knygų parekomenduočiau Linos Buividavičiūtės pirmąjį eilėraščių rinkinį „Helsinkio sindromas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2017).

Autorė labai šiuolaikiška, nebijo atsiverti, išjudindama universalios kolektyvinės pasąmonės srautą, leisdamasi  į mūsų poezijos dar neužfiksuotą terra incognita. Labai stiprus poetinis debiutas.

 

 

 

Norėčiau iš kitų lietuvių literatūros kūrinių išskirti Marko Zingerio knygą „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017).

Kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“ Nr. 29 kritikas Antanas Sheshi randa Marko knygoje netolygumų (per daug įvykių vienu metu, per staigią pabaigą), kurie, beje, nekrinta į akis, jei atsiduodi didžiausiam knygos teikiamam malonumui – išmoningam pasakojimui, o ypač kalbos stichijai. Ji šauna aukštyn kaip veržlus autoriaus vaikystės kiemo fontanas, individualizuodama kiekvieną veikėją, labai smagu jausti, kaip autorius „prisimena“ aprašomų laikų ir mūsų vartotą kaunietiškąjį slengą, tad kalba nė kiek nemeluoja, stichiška, bet pasverta kaip vaistinėje. Seniai patyriau tokį malonumą skaitydama knygą.

Nijolė Raižytė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Prozininkė, muziejininkė NIJOLĖ RAIŽYTĖ:

Šios vasaros mano atostogų krepšyje atsidūrė Maxo Frischo romanas „Homo Faber“. Iš vokiečių k. vertė Vytautas Petrauskas (Vilnius: Baltos lankos, 2013).

Maxas Frischas – šveicarų rašytojas (1911–1991). Rekomenduočiau šį romaną visiems (ypač visoms), norinčioms pažinti vyrišką psichologiją. Pagirtinas sklandus, kaip mėgstu sakyti, paskaitomas stilius; siužetas, tiesa, nenustebina, bet originalių minčių nestinga. ,,Aš gyvenu, kaip kiekvienas tikras vyras, kai dirbu. Priešingai, aš nieko kito nenoriu ir jaučiuosi laimingas gyvendamas vienas; mano nuomone, tai vienintelė įmanoma būsena vyrui; aš mėgaujuosi tuo, kad pabundu vienas, kad man nereikia tarti nė žodžio. Kur rasi tokią moterį, kuri tai suprastų?“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *