Ernestas Kuckailis. Istorinės apybraižos „Išlikę laisvi“ fragmentai

 

Pristatydamas rašytoją, mūsų istorijos tyrinėtoją Ernestą Kuckailį, visų pirma noriu atkreipti dėmesį į jo asmens ir kūrybos unikalumą. Tai tikrai retas reiškinys mūsų literatūros padangėje – jis išsiskiria ne tik talentu, bet ir gvildenamos tematikos retumu bei puikiu jos išmanymu.

Visų pirma jis – profesionalus karys: dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje, 1991 m. tapo vienu pirmųjų Lietuvos savanorių, po kelerių metų Ernestas – vienas iš Jėgerių bataliono kūrėjų, vėliau – Specialiųjų operacijų pajėgų karys, dalyvavęs misijose Afganistane bei Irake (Irako Karo akademijos instruktorius). E. Kuckailis – kovinio rengimo instruktorius, Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo ekspertas. Bet įdomiausia tai, kad jis – pirmasis karys, vaizdžiai aprašęs savo kovinę patirtį knygoje apie atkurtos Lietuvos kariuomenės kovinę misiją – „Trispalvio erelio skrydis“, kuri pasirodė 2012 m. Dabar išleistų E. Kuckailio knygų – jau penkios, o ištrauką skelbiame iš šeštosios.

Kiekviena nauja knyga rodo rašytojo tobulėjimą, jo kalba vaizdinga, pagavios realistinės, autentiškos detalės, įtaigūs gamtos aprašymai. Platėja ir gilėja tematika – nuo dokumentinio, „fakto“ apybraižos žanro E. Kuckailis imasi sudėtingų, meninio įprasminimo, fantazijos, literatūrinės išmonės, istorinių žinių reikalaujančių temų. Tokios yra knygos „Tylūs žingsniai per samanas“ (apie autoriaus senelį, dalyvavusį pokario ginkluotoje rezistencijoje), „Laiškai iš Varviškės“ (vadinamosios „Varviškės respublikos“ likvidavimo Dzūkijoje 1923 m. ir lietuvių šaulių kovų su lenkų partizanais istorija).

Tėvynės meilės, patriotizmo, kovos už laisvės idealus, ištikimybės duotai priesaikai temos – vienos iš svarbiausių dabartinėje E. Kuckailio kūryboje. Ypatinga jėga ir įtaiga šie motyvai atskleidžiami penktojoje jo knygoje „Partizano žiedas“. Pasakojama apie 1948 m. partizanų (Tauro apygardos vado Fausto ir Pietų srities vado Vanago bei juos lydinčios apsaugos grupės kelionę į Žemaitiją, partizanų vadų susitikimą, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos Sąjūdis ir priimta garsioji Sąjūdžio deklaracija. Autorius vaizdingai atkleidžia, kokiomis sąlygomis partizanai keliavo šimtus kilometrų, kokius pavojus patyrė, kiek teko susidurti su stribų ir rusų kariuomenės pasalomis ar pajusti kitų laisvės kovotojų nepasitikėjimą. Nors E. Kuckailis remiasi istorikų, archeologų tyrinėjimais, tačiau knygoje gausu literatūrinės išmonės, vaizdingų gamtos aprašymų, įsimenančių veikėjų. Ypač svarbu, kad autorius meniškai įprasmino kai kurių LLKS deklaracijos signatarų likimus, o Užpelkių miško kautynių vietoje archeologų rastą originalų partizanų žiedą su Vyčiu (2016) apipynė įsimenančia ir jaudinančia istorija.

Naujausia Ernesto Kuckailio knyga „Išlikę laisvi“ taip pat prikelia pokario rezistencijos laikus. Manau, skelbiama ištrauka padės susidaryti įspūdį apie autoriaus talentą ir ištikimybę savo pamėgtai patriotinei, istorinei temai.

 

Gediminas Jankus

 

Mintis rašyti istorinę apybraižą kilo Vadų miške aptikus Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių apkasus. Tyrinėta buvo apie penkerius ar šešerius metus, tapo aišku, kad gynybos liniją laikė elitinis parašiutininkų dalinys, vadovaujamas majoro Rudolfo Vicigo (Witzig). Archeologinių kasinėjimų metu buvo ištirtas vienas apkasas, į kurį pataikė 120 mm minosvaidžio mina. Akyse piešėsi įvairūs vaizdai, o vaizduotę skatino gausybė radinių ir niūrus, drėgnas miškas pelkės pakrašty. Savo pasakojimui pasirinkau išgalvotą jaunuolį, kuris niekada negyveno, tačiau, pasitelkdamas jo portretą, aš vaizduoju tūkstančių tokių pat jaunuolių likimus Antrojo pasaulinio karo metais. Štefanas, man labai artimas pagal būdą, rinkosi ne šiaip kokį dalinį, o iškart elitinį, praėjo sunkią atranką, tapo parašiutininku. Vėliau, jau karo metu – ir snaiperiu.

Štefanas Hartmanas, paprastas Vokietijos jaunuolis iš Gumbinės, iš mišrios šeimos – tėvas vokietis, o motina tikra lietuvė – užsiima kontrabanda į Lietuvą. Užsiėmimas ne pats saugiausias, nusikalstamas. Tačiau, pakalbintas vaikystės draugo Giunterio, galiausiai įstoja į didžiuliais mastais stiprinamą Vokietijos kariuomenę. Vėliau jį, kaip ir visus jaunuolius, įsuka karo verpetai. Pirmoji operacija Lenkijoje, po to didelės šlovės ir paties fiurerio dėmesio sulaukusi operacija Belgijoje, iš oro užimant Eben Emaelio fortą. Karas tęsiasi ir Štefanas bei jo dalinys su parašiutais leidžiasi Kretos saloje, ginamoje britų ir jų sąjungininkų. Čia patiria pirmąsias draugų netektis, iš arti pamato daugybę mirčių. Štefanas tampa kvalifikuotu snaiperiu. Vos atstačius pajėgumus tenka ginti Hitlerio ambicijas Šiaurės Afrikoje, Tunise, kur kariškiai susiduria su jų vertais priešais – britų parašiutininkais. Dar daugiau netekčių ir kraujo. Pirmieji taiklūs šūviai, taikantis per optinį taikiklį. Tada Prancūzija – kovos prieš partizanus ir, žinoma, meilė. Įsimylėjėlius išskiria naujas paskyrimas į Rytų frontą, Lietuvą. Čia Štefanas kovoja prie Kaišiadorių, gina Kauną. Batalionas netenka daugiau kaip 90 procentų personalo. Štefanas perkeliamas prie Vilkaviškio ir kartu su parašiutininkų 16-uoju pulku ginasi atvirame lauke, išdaužytame artilerijos ir išvagotame tranšėjomis. Po vienos iš atakų, kontūzytas granatos sprogimo, patenka į nelaisvę, tačiau taikli vokiečių artilerija apšaudo jo sargybinius ir jis gauna galimybę pabėgti. Taip po ilgų klaidžiojimų susitinka su Lietuvos partizanais ir kurį laiką kovoja kartu, bet sužinojęs, kad Vokietija kapituliavo, nusprendžia keliauti namo…

Pasakojimo apie Štefaną tęsinyje (pirmoji dalis – „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ (Kaunas: Vox Altera, 2015) rasite jo patirtis grįžus atgal į Lietuvą ir tęsiant kovą už jos Laisvę. Pažinsite „Geležinio vilko“ rinktinės vyrus ir moteris, kurie net ir okupuotoje Lietuvoje išliko LAISVI, nes patys rinkosi, kaip jiems elgtis ir niekada nepakluso okupantui.

 

Ernestas Kuckailis

 

Istorinės apybraižos „Išlikę laisvi“ fragmentai

 

Mūšio egzaminas

 

Šarvas surikiavo skyrių instruktažui. Kartu su Štefanu patikrino ginklus, kad nebūtų užtaisyti. Priminė pratybų temą ir ėmėsi pasakoti skyriaus veiksmus puolime. Štefanas klausėsi, stoviniuodamas šalimais. Stengėsi atrodyti kuo žvalesnis, nors užėjęs tingulys buvo apėmęs visą kūną.

– Ar viskas aišku? Klausimai? – peržvelgė visą rikiuotę Šarvas. Kursantai tylėjo.

– Arba viskas aišku, arba niekas neaišku, – pratarė Štefanas su savo žaviu vokišku akcentu. Keli kursantai net skaniai nusikvatojo, kiti santūriai šypsojosi ir laukė, kas bus toliau. Pats Štefanas puikiausiai suprato, kad taktikos teoriškai neišmoksi, reikia tiesiog imti ir daryti, eigoje taisant klaidas.

Vos sugulė pozicijose, kažkur visai netoliese sutratėjo PPŠ. Kas čia dabar? Tuojau atsiliepė dar kelios trumpos serijos. Už šimto, o gal daugiau metrų. Per tankius eglynus nieko nesimatė. Visi be komandos persigrupavo šūvių pusėn, pasirinkdami kas kupstą, kas storesnį medį. Bemat suprato, kad tuojau pat reikia prijungti dėtuves ir ginklus paruošti mūšiui. Pastebėjo pro šalį bėgantį Dolerį. Tas skuodė stovyklos link, nematė sukritusių ant samanų partizanų.

– Kas ten per velnias? – šūktelėjo jam Šarvas. Doleris trumpam stabtelėjo, susigaudė, kas šaukia.

– Rusai, užpuolimas! – mostelėjo ranka rytų pusėn ir vėl pasileido bėgte.

– Į gynybos pozicijas! Pirmyn! – garsiau nei įprastai riktelėjo Šarvas ir pats nulėkė Doleriui įkandin. Štefanui mieguistumas kaipmat išlakstė. Jautė užplūstantį adrenaliną. Mūšis prasideda!

Partizanai užbėgo ant neaukštos kalvos ir sukrito įrengtuose apkasuose. Štefanas, kaip jam buvo įprasta, ant apkaso krašto pasidėjo granatą. Iš anksto atlenkė kaiščio ūselius, beliko tik patraukti žiedą ir mesti. Žinojo, kad pistoletas visada užtaisytas – aštuoni šoviniai dėtuvėje, o vienas visada vamzdyje. Kad būtų saugiau, gaidukas grąžintas. Taip niekada netyčia neiššaus.

Ir vėl tas pats – tvinksėjimas smilkiniuose ir šiek tiek drebančios rankos. Iš jaudulio vis aplaižydavo lūpas ir dairėsi tai kairėn, tai dešinėn. Visų veiduose tas pats – nerimas ir susikaupimas. Visi ką nors veikė – ieškojo geresnės padėties apkase, kažkelintą kartą tikrino ginklus, taisė juos ant atramos – apkaso krašto. Ištempę ausis klausėsi, kad tik nepraleistų vado komandos.

Dešinėje sududeno kulkosvaidžio šūviai. Keletas rikošetų kaukdami praskriejo visai netoliese. Tai tikrai „degtiariovas“ (lengvasis sovietinis kulkosvaidis DP-27). Velnias, iš kelių pusių! Regis, supa. Ten trečias skyrius turėtų būti pozicijose. Ar spėjo? Nes kaip gali būti, kad rikošetai jau kutena paausius? Tai reiškia tik viena – priešas jau lipa ant galvos ir apšaudo palapinių miestelį. Dešinėje girdėjosi Rymanto komandos, aidėjo ir daugiau šūksnių. Atrodo, toje pusėje situacija rimta. Vis dėl to reikėjo išlikti ramiems ir stebėti savo sektorių. Žinant rusų taktiką buvo aišku, kad jei jau puola iš rytų ir pietų, tai tuojau pasirodys ir iš vakarų pusės. Ten, už kokio šimto metrų, buvo kelias. Tas pats, kuris vedė į „Karčiauskynę“. Priešas galimai juo ir atėjo, nes pirmi šūviai kaip tik pasigirdo nuo „Karčiauskynės“ pusės. Priešas spaus, stengdamasis suvaryti į pelkėtas pievas, per kurias teka upelis, iš kurio į stovyklą tiekiamas vanduo. Klampioje pievoje jie bus lėti ir nerangūs, pažeidžiami taikiniai. Bet taip gali atsitikti, jei neatlaikys priešo spaudimo. Reikia likti apkasuose ir laikyti liniją, o po to organizuotai trauktis. Tokia nusistovėjusi taktika – suduoti smūgį, padarant kuo daugiau nuostolių, ir trauktis, kol priešas persigrupuoja. Nes šovinių atsarga ribota, amžinai neišsilaikysi.

Dešiniau priekyje tarp paskirų šūvių girdėjosi garsus „Vperiod!“ („Pirmyn!“). Štefanas tarp senų pušų nuo kelio pusės pamatė keletą chaki spalvos figūrų. Štai jie! Nelabieji artinasi. Jis pakėlė ginklą ir užvedė kryptuką ant vieno iš atėjūnų, vis šmėkščiojusių tarp medžių kamienų. Susigūžę, mažais nedrąsiais žingsniais jie skubėjo artyn. Skyriaus ginklai tylėjo. Krašte įsitaisė Tautvydas. Paguldė savąjį MG-34 ant kupsto net neišskleisdamas kojelių, taip žemindamas savo poziciją, kad nereikėtų aukštai kelti galvos. Iškleidė šovinių juostą ant samanų, sulankstęs kaip armonikos dumples. Kad tik nepričiuptų kokių šiukšlių šaudant.

– Ugnis!

Komandą palydėjo keletas sutartinų papliūpų. Štefanas pametė iš taikiklio savo taikinį, kurį nuolat sekė. Matyt, šis nugriuvo kur nors priedangoje. Bet tuojau pamatė kito pilotę kyšant prie medžio kamieno. Paspaudė nuleistuką. Išėjo trumpa serija. Pilotė dingo. Ir vėl pasigirdo tas velniškas „Vperiod!“. Tik jau ne iš šono, o iš priekio. Kažkur priekyje sududeno kulkosvaidis, tik Štefanas nematė jo blyksnių. Jam atsiliepė iki šiol tylėjęs Tautvydo „emgėveris“. Priešas sustojo ir puolimas virto susišaudymu iš savo pozicijų. Kažin, kaip kituose sektoriuose? Pietinėje pusėje regis pavyko išlaikyti pozicijas, nes iš ten rikošetai nebeskraidė.

– Rymantas sužeistas!

Štefanas suabejojo, ar teisingai išgirdo. Netrukus ta pati žinia nuvilnijo per visus. Rymantas vadovavo mūšiui. Dabar kažkas turi perimti jo funkcijas. Tokios puikios organizacijos, kaip šiuose kursuose, pas partizanus Štefanas dar nematė. Tai teikė vilčių. Čia buvo visas partizaninio karo žiedas, elitas.

Priešo puolimas, regis, sustojo. Pirmoji puolimo banga sustabdyta.

– Traukiamės!

Štefanas laukė bet kokios komandos, kad tik kažkas vyktų. Blogas ar geras sprendimas, bet jis visada reikalingas tokiose situacijose. Tai padeda suvaldyti stresą ir kelia moralę, nes juk kažkas vadovauja. Kažkas žino, ką reikia daryti.

Viena grandis su Šarvu atliko manevrą ir sukrito už tankių eglaičių. Štefanas matė, kaip Tautvydas užtaisinėja kulkosvaidį, tada vėl paleidžia ilgoką seriją į priešą.

– Traukiamės! Traukiamės! Dengiu! – Štefanas ne rėkė, bet klykė visu balsu, kiek tik išgalėjo, kad Tautvydas išgirstų, nes atrodė, jog šis į komandą nereaguoja. Matė, kaip prie jo pozicijos pašoko keli smėlio fontanai. Priešas į Tautvydą koncentravo savo ugnį net iš kelių pusių. Matė, kaip jis trumpam priglaudė galvą prie samanų ir vos pajutęs, kad smėlis liovėsi ant jos byrėjęs, vėl pakilo ir pradėjo šaudyti. – Tautvydai! Traukiamės!!!

Po sekundės pamatė, kaip Tautvydas paleido dar keletą trumpų serijų. Tada aplink jį vėl pakilo tie velniški smėlio fontanai, galva keistai krestelėjo. Jis pavirto ant šono, kepurė nuriedėjo šalin. Viskas…

Štefanas suprato, kad liko vienas, nepakeitęs pozicijos. Skubiai sugriebė granatą ir perbėgo atgal. Tik perbėgęs, užlenkė granatos kaiščio ūselius ir prisegė ją prie diržo. Čia, eglaitėse, jo skyriaus jau nebebuvo. Perbėgo dar kartą. Susitiko du partizanus, kurių nepažinojo. Jie buvo iš kito skyriaus. Tikriausiai birutiečiai. Kur, po velnių, jo skyrius? Krito ant minkštos durpingos žemės, iš kurios nuo jo svorio tuojau pat pradėjo sunktis vanduo. Šlapia. Čia kaip reikiant šlapia. Kupstai dengė Štefano poziciją iš visų pusių, bet ir jis nieko negalėjo matyti. Atsisuko į birutiečius, kurie klausėsi pakėlę galvas. Kur saviškiai?

– Kur dabar? – paklausė. Jie juk vietiniai, turėtų puikiausiai žinoti, kur trauktis. Šie susižvalgė, tada vienas mostelėjo ranka link upės, kažkur šalia vietinių vadinamo „Lenkakalnio“. Vieną iš čia gulinčių pažino. Tas pats Doleris iš apsaugos būrio. Kaip jie čia atsidūrė? Juk turėjo būti su Sargu.

Vyrai perbėgo išilgai ilgos kalvos į tankumyną. Šūviai už nugaros nutilo, girdėjosi tik pavienės serijos, tai šen, tai ten. Regis, visame miške šaudė pavieniai šauliai, išsilakstę dideliame plote. Pasuko dešinėn ir tuojau už kalvos įbrido į klampią pelkę. Na, gerai, gal bent jau enkavedistų čia nebus…

Štefanas visiškai pasikliovė Doleriu ir jo bendru, kurį vadino Šturmu. Ką gi, sveiką kailį jie, regis, išnešė. Nors dar anksti džiūgauti. Nežinai, kokios pajėgos mestos miško apsupimui.

Išbridę iš pelkės, rado bunkerį. Jis buvo tuščias ir išsprogdintas, įgriuvęs. Atrodo, drama čia vyko jau senokai. Ant samanų voliojosi keletas tūtelių, jau papilkėjusių nuo korozijos. Dar dėmesį atkreipė žalvarinis dangtelis nuo amerikoniško medicinos paketo. Bolavo kažkokie patamsėję nuo drėgmės popieriai, gal dokumentai, o gal partizaniška spauda. Tolėliau – vienas batas. Sausa vieta, nedidelė aukštuma. Prisėdo trumpam atokvėpiui ir pasiklausymui.

– O kur Sargas? Kaip jūs čia? – susidomėjo Štefanas. Norėjo sužinoti apie realią padėtį, kas įvyko. Ar visi buvo išsklaidyti? Ar tik jiems taip nepasisekė? O gal kaip tik – pasisekė?

– Sargas?.. – tyliai, prislopintu balsu perklausė Doleris. – Sargo nebėra…

Ot, velnias. Aišku. Aišku, kad būrys kažkuriuo momentu pakriko, netekęs vado. Dabar jis birutiečių valioje. Ar jie jam padės išeiti link savųjų erdvių? Reikia judėti greitai, nes po tokio triukšmingo mūšio tuojau visus aplinkinius miškus apguls rusai.

Patikrino ginklą, atsegė dėtuvę. Ji dar buvo pakankamai sunki nuo šovinių. Taip, iššovė tik keletą trumpų serijų. Bet pakeitė dėtuvę pilna, o šią įdėjo krepšelin. Stropiai užsegė. Būtų gerai atsigerti vandens, jau kaip reikiant troškino. Bet kuprinė su visa manta ir šovinių atsarga liko palapinėje. Atsitraukė taip, kaip buvo išėjęs į pratybas. Kurį laiką žiūrėjo į žemę, prisimindamas vos prieš pusvalandį regėtus vaizdus. Tautvydas… Kodėl nesitraukė? Juk galėjo…

– Vyrai, man reikia pagalbos…

Doleris su Šturmu susižvalgė tarpusavyje. Tada jų akys įsmigo į Štefaną. Laukė to nepaprastai svarbaus prašymo.

 

Per „geležinę uždangą“

 

Niekas nepasikeitė Rytų Prūsijoje per tuos penkerius metus. Tokia pat išdeginta žemė, apžėlusi žmogaus ūgio piktžolėmis, apanglėję namų griaučiai, primenantys kadais čia buvusius prašmatnius ūkius. Gal ir gerai, kad šį kartą žygiavo gerokai piečiau Gumbinės, miškingomis vietovėmis Lenkijos sienos link. Gal net nenorėjo dar sykį pamatyti to, kas likę iš gimtųjų namų. Ir taip einant pirmuosius kilometrus gimtąja žeme iki ašarų susijaudino. Antrą kartą pasibaigus karui jis čia, bet ankstesnis gyvenimas išlikęs tik prisiminimuose. Begalinis apmaudas, kad tie laikai niekada nesugrįš. Visas pasaulis aplink ir jo gyvenimas amžiams pasikeitė. Anksčiau, kai dar tūnojo Rytų fronto apkasuose, tikėjosi, kad viskam pasibaigus gyvenimas stos į ankstesnes vėžes. Bet ne, tai neįvyko, visos svajonės ir lūkesčiai subyrėjo į šipulius. Dabar tik sapnuose kartais jį pabučiuoja mama, kartais jis su broliais mojuoja dalgiais saulės nutviekstose pievose. Tačiau nubudus ranka vėl pajunta šaltą ginklo metalą. Oficialiai karas visoje Europoje seniai pasibaigė, bet ne jiems. Ir štai jis vėl čia, karo nusiaubtame gimtajame krašte, kuriame vieninteliai gyventojai – kolonistai „kolchoznikai“.

Jau prieš 1949-ųjų Kalėdas Dešinys įspėjo apie savo ketinimus deleguoti Štefaną į Vakarus. Rengiant žvalgybinius desantus į Lietuvą reikėjo patyrusio kario, kuris galėtų lietuvių kalba rengti desantines grupes. Sprendimas kaip reikiant sujaudino, nes tai reiškė ne tik be galo rizikingą kelionę, kertant valstybines sienas, bet ir gana ilgą išsiskyrimą su šeima. O Agotėlė jau buvo paaugus, visai guviais žingsniais lakstė po stalu. Žodžius jau bėrė kaip žirnius į sieną. Štefanui kartais būdavo sunku suprasti jos vaikišką šneką, bet Jonė kuo puikiausiai suprato ir kartais „išversdavo“ dukrytės kalbą. Štefanas prieš išvyką stengėsi kiek galima dažniau pabūti namuose, tik nerimavo, kad savo viešnagėmis neužtrauktų visiems didelės nelaimės.

Štai sulaukus 1950-ųjų Velykų, pasak Dešinio, gauta informacija iš Vakarų – laikas keliauti, jie pasiruošę priimti naują grupę ir jos laukia. Instrukcijos iš Dešinio buvo gana glaustos. Pirmu etapu, lydimas patyrusių partizanų, turėjo pereiti Lenkijos sieną. Skirmantas tą jau buvo padaręs prieš keletą metų, tad vietos patikrintos, išžvalgytos. Buvo manoma, kad Lenkijos siena nuo Karaliaučiaus krašto bus menkiau saugoma, todėl nuspręsta rinktis maršrutą, kertant miškingą Rytų Prūsijos kampą. Lenkijoje veikė pogrindžio kuopelės. Reikia išeiti į kontaktą su patikrintais ryšininkais. Šie turi aprūpinti padirbtais dokumentais, kad jis galėtų patekti į Vokietiją. Nuo čia maršrutas ir keliai jau bus nustatyti vietinių ryšininkų. Per kur ir kaip keliaus dar buvo visiškai neaišku, bet manoma, kad greičiausiai traukiniu. Paskutinysis kritinis taškas turėjo būti Lenkijos-Vokietijos pasienis. Čia praslydus jau galės su palengvėjimu atsikvėpti.

Ir štai dabar keliauja apžėlusiais keliais ir miškais. Po neilgo poilsio sugriauto dvaro rūsiuose, vakarėjant patraukė tolyn. Priekyje jau matyti didelis miškų masyvas, pagal žemėlapį toks pat didelis, kaip platūs Kazlų Rūdos miškai. Jei nesutiks neprietelių, po dienos jau bus ties pasieniu. O tada prireiks didelės sėkmės. Skirmantas per sieną perėjo su mūšiu, netekdamas net kelių savo bendražygių. Belieka melstis, kad viskas būtų gerai. Dabar sąlygos palankesnės, augmenija gerai dengia, lieka mažiau išdavikiškų pėdsakų.

Šį kartą jų grupė kur kas mažesnė nei Skirmanto. Eina trise. Štefaną lydi Mindaugas ir Švogeris. Abu turi tokių žygių patirties, o Mindaugas dar ir moka lenkiškai. Tai be galo svarbu svetimoje teritorijoje.

Prieš žygį suvienodino ginkluotę. Visi su to paties kalibro automatiniais ginklais ir didele šovinių atsarga kuprinėse. Šoviniai buvo visiškai nauji, pakuotėse, kad reikalui esant nestrigtų. Ginklai puikios būklės, kruopščiai išvalyti, prieš kelionę išbandyti. Štefanui teko atsisveikinti su savuoju MP-40 ir dabar ant peties tabalavo sovietinis PPD. Buvo prijungęs lenktą dėtuvę, nes diskinių nemėgo. Mindaugas nešėsi PPS, o Švogeris taip pat PPD, tik su prijungta diskine dėtuve. Kiekvienas turėjo po kelias granatas.

Kuprinės buvo gana sunkios. Be šovinių atsargos kiekvienas tempė nemažą atsargą maisto – lašinių ir ruginės duonos. Ir, žinoma, stipresnio gėrimo. Štefanas dar gabeno pluoštą dokumentų, kuriuos turėjo perduoti Lietuvos atstovui Vokietijoje. Kiekvienas ant diržo turėjo po kareivišką gertuvę su vandeniu. Kišenėse – po kelis šimtus dolerių kelionės išlaidoms. Patikrintas dalykas – už amerikonišką valiutą galima buvo viską gauti tiek Lenkijoje, tiek Vokietijoje.

Kelionę apsunkino daugybė kanalų, išraižiusių vietovę visomis kryptimis. Kai kur pavykdavo surasti tiltelius arba būdavo įmanoma perbristi. Bet tai stabdė ir vargino. Pasiekus mišką lengviau netapo. Jis buvo šlapias, pelkėtas, išvagotas kanalais, kurie apžėlę sunkiai prasibraunamais brūzgynais. Įėjus giliau, Mindaugas sustabdė grupę ir pranešė apie poilsį. Norėjo susiorientuoti, nustatyti tikslią buvimo vietą, apskaičiuoti atstumą iki pasienio. Mindaugas parinko kitą maršrutą, iš savo karčios patirties, gerokai į vakarus nuo nelemtojo tilto, ant kurio prieš keletą metų liko keli bendražygiai, kritę nuo rusų pasieniečių kulkų. Planavo pasienio ruože tiltų nenaudoti, o gerai išžvalgyti naująją kirtimo vietą, tada, prisidengiant natūraliomis priedangomis, pereiti į Lenkijos pusę. Lenkai nebuvo tokie akyli, bet Mindaugas iš patirties žinojo, kad ne visada sukalbami nenaudojant ginklo. Gerai tai, kad lenkai per jau patirtus susidūrimus su jais dažniau gindavosi atsitraukdami, o ne atvirkščiai, kaip būna su NKVD. Lenkai ne tokie agresyvūs ir nenusiteikę guldyti galvų už naująjį režimą.

Mindaugas ištraukė vokišką palapinsiaustę ir visi trys ja apsigaubė. Tada įžiebė žibintuvėlį. Apie minutę žiūrėjo į žemėlapį, galiausiai dūrė pirštu į miško plotą:

– Esame čia. Nuo pasienio apie trys kilometrai…

– Koks planas?

– Einame iki pasienio ir stebime, klausomės. Manau, kad kirsime paryčiais, prieš švintant.

Štefanui klausimų nekilo. Paryčiais budrumas būna pats prasčiausias, tai patikrinta ne kartą.

Mindaugas atrodė be galo šaltakraujiškas. Štefanui artėjimas prie pasienio kėlė nemažą jaudulį. Tokios avantiūros dar neteko patirti, tai bus tikras išbandymas. Kad tik sėkmingai…

Dar po valandos varginančio ėjimo brūzgynais ir nuolat laipiojant per išvartas Mindaugas vėl pakėlė ranką, stabdydamas judėjimą. Visi sukluso. Kas dabar?

– Pasienis priešais mus, už šimto metrų… – sušnibždėjo vos girdimai. Ženklais parodė užimti pozicijas iš šonų ir stebėti aplinką. Jei ne mėnesiena, ko gero į vielas būtų atsirėmę nosimis ir net nepastebėję, kad jau beveik Lenkijoje.

Už kokių penkiolikos minučių Mindaugas staiga pridėjo pirštą prie lūpų ir sušnypštė, parodydamas laikytis tylos. Štefanas su Švogeriu sukluso, spausdami ginklus rankose. Priekyje, mėnesienos apšviestoje proskynoje, pasirodė trys lėtai judantys siluetai. Pasigirdo rusiška frazė, lydima tylaus juoko. Pasienio patrulis. Mėnulio nutvieksti siluetai lėtai nuslinko ir išnyko iš akių. Tik dar kurį laiką girdėjosi vyriški balsai. Mindaugas pažiūrėjo į laikrodį. Fiksavo patrulio pasirodymo laiką. Tikėtina, kad pasieniečiai čia praeina reguliariai.

Už pusvalandžio tas pats patrulis praslinko atgal. Mindaugas vėl fiksavo laiką.

Rusams pakankamai nutolus, Mindaugas išdėstė planą:

– Taip, žodžiu, kai tik praeis kita pamaina, iš karto slenkam link užtvaros. Reikia pasiruošti šakutes, kad galėtume pakelti vielą. Švogeri, parenk savo žirkles, jei reiktų ją kirpti. Viskam turėsim apie dvidešimt minučių, tad nebus laiko krapštyti nosis. Ginklus užtaisom ir būtinai įjungiam saugiklius – neduokdiev kuris pykštelsit…

Dabar atėjo kaip tik tas nakties laikas, kai Štefaną žudyte žudo miegas. Sunku buvo išsilaikyti atsimerkus, tik pati situacija padėjo išlaikyti budrumą. Vis dėlto po valandos pagavo save prisnūdus. Net nepajuto, bet staiga taip susipurtė, kad pramerkęs akis suprato – buvo „trūkęs“. Apsidairė. Bičiuliai lyg ir to nepastebėjo.

Tada vėl pasirodė patrulis. Mėnulis jau švietė kitu kampu, matomumas buvo kur kas prastesnis. Ši pamaina slinko tyliai, be žodžių. Tik girdėjosi batų šiūravimas ir tylus krenkštelėjimas. Kai tik patrulis praėjo, Mindaugas davė signalą slinkti. Štefanas lėtai patraukė ginklo spyną atgal, kol ši užsifiksavo tyliu spragtelėjimu. Iki proskynos keturpėsti nušliaužė greitai. Tada stabtelėjo, apsidairė ir šliaužte pasiekė spygliuotą tvorą. Štefanas užėmė poziciją dešinėje, dengdamas ginklu, Švogeris kairėje. Mindaugas paskubomis sukišo „šakutes“ po vielomis, jas pakeldamas. Dabar galima prašliaužti. Už suartos zonos dar reikėjo įveikti antrąją tvorą.

Slinko kaip žalčiai, nepakeldami galvų ir skubėdami. Staiga – „Pokšt!“. Šalimais blyksnis ir į dangų iššovė signalinė raketa. Velnias!

– Signalinė mina! – jau pusbalsiu konstatavo faktą Mindaugas ir pašokęs įveikė kelis likusius metrus iki tvoros, tuojau ėmėsi kišti šakutes po apatine viela, kad ją pakeltų. – Pirmyn!

Vos tik visi trys suskubo pralysti po tvora, kairėje už kokio šimto metrų ir dešinėje už kokio puskilometrio dangun šovė dar kelios signalinės raketos. Mindaugas paskubomis ištraukė medines „šakutes“ iš po vielų ir sviedė kuo toliau. Visi trys pasileido bėgte. Už nugaros sutratėjo PPŠ, bet kulkos skriejo nežinia kur. Matyt, šaudė tik šiaip, įspėdami kitus postus ar bandydami atkreipti lenkų pasieniečių dėmesį. Veltui. Trijulę kaipmat pasiglemžė miško tamsa. Per brūzgynus buvo neįmanoma bėgti, tad teko tiesiog paskubomis brautis kuo toliau nuo sienos kirtimo vietos, vis pakėlus vieną ranką priešais veidą, kad į šakas neišsibadytų akių. Už bemaž valandos pasiekė pamiškę. Mindaugas stabtelėjo, žvilgterėjo į žemėlapį, į kompasą ryto prieblandoje ir, atsisukęs į bendražygius, sušnibždėjo:

– Dabar tiesiai į pietus, už maždaug dešimties kilometrų, ryšių punktas. Turime skubėti, greitai bus visiškai šviesu. Lenkų „kopai“ ko gero jau ant kojų…

– Aišku, judam, – paskatino Štefanas. Švogeris nebyliai žengė iš paskos, vis atsisukdamas atgal – ar niekas neseka?

Palaukėmis, nedideliais miškeliais žygiavo greitai, kiek išgalėjo, bundančiuose laukuose koncertuojant paukščiams. Didesnių kelių vengė, bet ir per dirbamus laukus nebėgo, kad nepaliktų aiškių pėdsakų. Vis pasigaudavo kokį pakelės šunkelį, kurio vėžėse likdavo tik nežymūs pėdsakai. Vietovė buvo tankiai gyvenama. Saulei kylant ant keliuko sutiko vadeliotoją, prieš jį pakėlė kepures. Šis šypsodamasis atsakė tuo pačiu.

– Cześć!

Jokios nuostabos pamačius ginkluotus vyrus. Gal nepažino, kas tokie?

Netoli kažkokio kaimo Mindaugas stabtelėjo. Sodybose skalijo šunys.

– Štai ten. Einam, – mostelėjo ranka Mindaugas. Trijulė apsidairiusi pajudėjo link nedidelės sodybos, kurios gyvenamasis namas buvo dengtas gražiu molinių čerpių stogu.

Sėkmingai. Pavyko. Pirmas etapas įveiktas, jie jau už „geležinės uždangos“.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba