Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“

Praėjęs dešimtmetis Algimantui Mikutai išskirtinai kūrybingas: pasirodė šešios autoriaus poezijos knygos, aforizmų rinkinys „Blakutės“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2012, Povilo Pažemecko slapyvardžiu), dešimties metų (1996–2005) užrašai „Kompostas“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009), prisiminimai ir apmąstymai „Mėnulio peilis“ (Vilnius: Homo liber, 2016). Algimantas taip pat garsėja kaip darbštus vertėjas – M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ir B. Pasternako „Daktaras Živaga“ romanai nuolat išleidžiami pakartotinai, nemažo dėmesio susilaukė Nobelio premijos laureatės S. Aleksijevič dokumentinė grožinė kronika „Cinko berniukai“ (Vilnius: Alma littera, 2017), o rinkinyje „Poetų pasjansas“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2016) skaitome per kelis dešimtmečius išverstų Europos ir Azijos lyrikų eiles.

Tačiau A. Mikuta nesnaudžia ant laurų – po ranka visada turi popieriaus lapą bei rašiklį, pasižymi, kas jį sudomina skaitant, stebint margą žiniasklaidos kaleidoskopą.

 

Algimantas  Mikuta

 

Toptelėjo galvon…

 

Apie paslaugas. Paslaugos man nėra tie dalykai, kuriuos norima įteigti šių laikų žmonėms kaip kitų malones. Nusivažiuojama iki humoro. Jau girdėjau – laidotuvių paslaugų vartotojai. Kas tokie? Nabašnikai. Mano supratimu, gydytojai gydo, mokytojai moko, o paslaugas teikia nebent avalynės remontininkai, tarnaitės, galgi prostitutės. Matyt, taip šnekama, idant valdžia nuo šiol žmones išmokytų viską pirkti ir už viską mokėt. Ko gero, tai ne lingvistinis triukas, kaip man atrodo neįsigilinus, o politekonominė strategija. Pirk sveikatą, pirk mokslą. Nors šalia to supratimo tebeegzistuoja nemokamas gydymas ir švietimas. Naujoji karta turės perlipti šį slenkstį. Anūkai parneš duonos seneliams, – padarys paslaugą. Tikriausiai mokamą?

Santa Klausas, toks, kokį matome šiandien, buvo nupieštas XX amžiaus pradžioje švedų dailininko „Coca-Colos“ reklamai. Firmai, kuri gamino šį gėrimą, sunkiai sekėsi jį reklamuoti ir pardavinėti užsienyje, nes buvo skleidžiama informacija, kad jame esama kokaino, todėl „Coca-Colą“ nerekomenduojama gerti vaikams. Firma ilgai ieškojo formos, kaip jiems įsiūlyti produktą. Tada vienas dailininkas nupiešė dalinantį gėrimą geraširdį barzdotą senuką. Malonų žmogelį jis nusižiūrėjo kaimynystėje, nukopijavo  šalia gyvenusį šventiką, tik aprengė jį raudonais drabužiais (pakeitė jų spalvą) ir gerokai pailgino barzdą. Taip atsirado garsusis Santa Klausas, kuris paleidžia kalėdinį dovanų traukinuką dabar jau ir Lietuvoje. Šią madą Lietuvon atvežė Alma Adamkienė. Amerikonams tie raudonšvarkiai Kalėdų seniai įaugę į smegenis. O juk iki Santa Klauso visoje Europoje dovanas vaikams dalinantys seneliai dėvėjo avikailius, taigi rengėsi rudai, pilkšvai ir nesusišaukė su raudona „Coca-Colos“ etikete. Dabar net neaišku, kas pirmiau – višta ar kiaušinis. Mažai kas žino, kodėl Kalėdų seniai pasidarė raudoni.

Dar vienas įrodymas, jog gyvenimas darosi teatrališkas, panašus į vaidinimą, yra tai, kad nebeapsieinama be suflerio. Kas gi yra tie plačiai paplitę testai? Mokykloje, visokiose anketose, televizijoje, visur, kur siekiama standartinio masinio žinojimo. Tavęs klausia ir išsyk sufleruoja atsakymą. Vieną iš keturių, trijų arba net dviejų. Laimi žinantys, bet dažniau – sėkmės džentelmenai, tie, kurie sugeba atspėti. Yra tokių disciplinų, kur  užtenka tik būti girdėjus pavardę, pavadinimą, žodį, nereikia išmanyti, ką jie reiškia. Literatūroje pakanka prisiminti rašytojo pavardę, kūrinio pavadinimą. Apie ką ten rašoma, žinoti nebūtina. Panašiai su istorija, geografija, politologija. Gyvenimas su sufleriu kreipia visus teatrališkumo link. Juolab kad sufleris ne gyvas padaras, o negyvas anoniminis ekranėlis. Gyvų suflerių nebebūna net teatre. Ne tik žinios, bet ir reiškiniai nėra tikri, viskas imituojama. Dėl to priviso visokių pranašų, spėjikų. O gal pataikys? Atsakymų nėra daug, o pagrindiniai – laimė ar prapultis. Užsimaukšlina ekstravagantišką skryblių ir kloja tiesą iš nematomo ekranėlio. O suflerių, beje, nėra per daug.

Niekas Lietuvoje spaudoje taip nenušviečiama kaip krepšinis. Visi portalai, visi dienraščiai turi kasdieninius tam skirtus puslapius. Juose smulkiai rašoma ne tik apie Lietuvos čempionato varžybas – kas kaip sužaidė, kaip vyko rungtynės, koks rezultatas, – bet ir apie varžybas visame pasaulyje, ypač apie NBA rungtynes Amerikoje, kuriose žaidžia keli mūsų krepšininkai. Tas rungtynes netgi galima stebėti specialiose televizijos programose. Dabar plačiai paplitę krepšininkų mainai, ne tik mūsiškiai žaidžia Europos klubuose, Amerikoje, Kinijoje, – tiesa, apie žaidžiančius Kinijoje mums taip detaliai nepranešinėjama, – bet ir įvairaus lygio žaidėjai, dažniausiai veteranai arba iškritę iš elitinių komandų, žaidžia pas mus. Tad visokiausių negriukų ir jugoslavų biografijų pilna mūsų spaudoje. Atsirado net knygų. Nors ne tiek, kiek apie kulinariją. Jokiai kitai sričiai pas mus neskiriama tiek dėmesio – nei literatūrai, nei kinui, nei madoms, netgi politikai. O ką jau kalbėti apie pramonę, kokią nors gamybą, žemės darbus ar įmones, ką nors veikiančias. Iš mūsų spaudos galima susidaryti įspūdį, kad lietuviai tik žaidžia krepšinį ir emigruoja, norėdami užsidirbti. Mane stebina, kad krepšinio komandas, kuriose pasitaiko itin turtingų žaidėjų, dar tenka finansiškai remti. Kauno meras rašytojams, kurie kreipiasi dėl leidybinės paramos, pasako: „Rašykit knygas, kurios atsipirktų, nereikės jų leidybos remti“, nors kalba eina apie kelis tūkstančius eurų, o štai dėl „Žalgirio“, kuris prašo milijono, tokių abejonių nekyla. Mat jis populiarina Kauno vardą pasaulyje. Nieko nepadarysi, viskas priklauso nuo žmogaus interesų. Net tarybiniais laikais Kaune buvo vienas sekretorius, kuris negalėjo atsistebėt, matydamas eiles prie teatrų ir filharmonijos. Klausdavo sekretorės: ką dabar ten užvežė?

Dauguma žmonių, žinoma, ne visi, sugeba šnekėti, pasakoti įdomiai, vaizdingai, savitai, bet retas taip ir rašo. Net pripažinti rašytojai. Puikūs pavyzdžiai – Vytautas Petkevičius ir Leonas Zaleckis. Dauguma net šnekėdami viešai griebiasi tokių standartinių posakių, kad net nepagalvotum, jog siauroje kompanijoje jis tikras pasakėtininkas, pasakorius. Dėl rašto tai gerokai kalti ir kalbos bei literatūros mokytojai. Ne vien viešoji į mokslingumą linkusi opinija. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad turėjau tik vieną mokytoją, kuri toleravo mano laisvamaniškus šnekėjimus ir nedailią stilistiką. Kitos gi bandė šukuoti, tempti iki šablonų. Kažkokio įžūlaus mokinuko nuomonė joms nebuvo įdomi, jos žiūrėjo, kad jis nenutoltų nuo vadovėlių, kuriose, anot jų, viskas turėjo būti parašyta teisingai, taip, kaip reikia. Prisiminiau, kad tik toji lituanistė juokėsi, skaitydama mano rašinį. Gal kokioje septintoje klasėje sumaniau nueiti į literatų būrelio susirinkimą. Mokytoja Kesminienė pasiūlė sukurpti rašinėlį apie gaisrą. Bemaž visos mergaitės, kurios sudarė būrelio daugumą, parašė emocingai apie tikrą mokyklos gaisrą, kurį buvome patyrę. O aš – šiek tiek nugirstą, šiek tiek pramanytą anekdotėlį apie tai, kaip viena bobulė šneka kitai bobulei, kaimynei, apie Žagarėlėje kilusį gaisrą, Toji per visą miestelį lekia žiūrėti, o paskui baisiausiai pyksta, kad anoji apgavo. Jokio gaisro ten nėra. Mokytoja pasijuokė, liepė garsiai perskaityti, o paskui vieną kitą sakinuką pataisė. Kitos gi lituanistės, su kuriomis teko susidurti mokykloje, arba nekreipė dėmesio, arba negailestingai taisė ir kritikavo mano prasimanymus, nesankcionuotą nuomonę apie chrestomatinius kūrinius ir gyvenimo realybę.

Jau nekalbant apie specialiuosius moterų žurnalus, daugelį laikraščių ir žurnalų priedus į savo rankas yra paėmusios moterys. Tą galima pasakyti iš dominuojančių temų, gyvenimo sričių ir absoliutaus abuojumo kitoms, nemoteriškoms. Pagrindinės temos yra trys: šeima, sveikata, kulinarija. Iš leidinių turinio netgi galima spręsti apie redakcijose triūsiančių moterų amžių ir interesus. Kur dirba vyresnės, ten daugiau dėmesio sveikatai, medicinai, žalingiems įpročiams, kur jaunesnės – šeimai, kulinarijai. Keista, kad tuose prieduose mažai dėmesio kultūrai, – juk moterys yra pagrindinės knygų skaitytojos, operų ir parodų lankytojos, – nebent  tautodailei, rankdarbiams, siuviniams, bet ir tai ne visur. Suprantama, kad sportui ir politikai tenai jokio dėmesiuko, bet ir gerai – šios temos virste virsta iš kitų puslapių, kuriuos paprastai tvarko vyrai. Tokia tai lyčių specifika, kurios negalima nepastebėti. Žinia, tuos priedus skaito irgi moterys, vyrai nebent pasprendžia galvosūkius, kurie čia privalomi kaip ir horoskopai. Beje, tuose prieduose ne kažin kas ir apie madas. Joms skirti atskiri žurnalai, kurių gausu kirpyklose ir stomatologių laukiamuosiuose.