Giorgis Lobžanidzė. Eilėraščiai iš spaudai rengiamo rinkinio „Šventofobija“

Viktoras Rudžianskas. Mildos Kiaušaitės fotografija

Sakartvelo poetas ir vertėjas Giorgis Lobžanidzė (g. 1974 m. Chašuryje) baigė orientalistiką Tbilisio universitete, taip pat religijos ir mistikos istorijos aspirantūrą Teherano universiteto (Iranas) Teologijos fakultete. Apsigynė disertaciją „Jėzus ir Marija Korane“.

Iš originalo į kartvelų kalbą išvertė Koraną (ligi tol gruzinai turėjo šio šventraščio vertimą iš prancūzų k.), vertė arabų ir persų klasikų bei šiuolaikinių poetų eilėraščius. Dirba Tbilisio universitete arabų kalbos ir literatūros dėstytoju, vadovauja „Kaukazo namuose“ įsikūrusiam Islamo kultūros mokymosi centrui. 2007 m. pelnė Irano premiją „Metų knyga“ už geriausią Korano vertimą į kitas kalbas, 2008 m. – „Sabos“
premiją už geriausią vertimų knygą.

G. Lobžanidzės eilėraščiuose organiškai dera Vakarų ir Rytų kultūrų realijos bei įvaizdžiai, jungiamos abiejų tradicijų teosofinės koncepcijos (viename interviu autorius yra sakęs: „Korano studijos mane padarė geresniu krikščionimi“), kurioms suteikiamas poetinis egzistencinės problematikos aspektas.

 

Viktoras Rudžianskas

 

Giorgis Lobžanidzė

 

Iš spaudai rengiamo rinkinio „Šventofobija“

 

 

Apkabinimas

 

Aš žinau, kur yra mano Dievas:
teisybėje!
Bet ją užrakino
ir dar vartus užmūrijo.
Tokį izoliavimą bando pateisinti
lauke siaučiančiu virusu,
ypač pavojingu vyresnio amžiaus žmonėms.

O mano Dievas – senas,
jo imunitetas nusilpęs,
todėl į kiekvieną žmogišką kiaulystę
žiūri su meile,
išmintimi, ramybe.

Beje, mano Dievas labai paseno
nuo to laiko, kai Jį,
33-ejų jaunuolį,
prikalė prie kryžiaus.
Taigi mano Dievui jau 2020 metų…

Mano Dievas – senas,
tad Jo namuose įsitaisė
baimės sėjėjai.
Jie sėja ir sėja, o nuimtą derlių
prakišinėja kaip meilę.
Pirkėjų netrūksta.

Apsikabinkime,
mano mielas Seni!
Apie kokį tu čia atstumą kalbi?!
Duok ranką, aš nepavojingas,
Niekuo nuo manęs neužsikrėsi.
Stipriai apkabink mane, Seni,
taip stipriai lyg dabar būtum
33 metų vaikinas!

Drąsiau, aš nieko nebijau:
ką man gali padaryti virusas,
kuriam dabar 2020 metų?!

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Tazo (Tamazui) Vačnadzei

 

Mano draugas toks geras,
toks ramus –
lyg ne iš šio pasaulio,
lyg iš ištarties
Laiminga meilė.
Jeigu tokia egzistuotų,
ji būtų panaši į mano draugą, –
vienądien išėjusį iš proto…
Protingieji –
nelyg pažabotą uraganą,
kuris lydimas žaibų ir griaustinio
skriejo virš savo pavasario, –
uždarė jį tarp keturių sienų
gydymui…
Taigi vaikšto jis dabar tarp tų keturių sienų,
pražydina savyje našlaites bei ciklamenus…
Gėlės pasirodo, dingsta, vėl pasirodo –
lyg šypsenėlės jo veide,
skirtos visiems
protingiesiems…
Taip jis bando mus įtikinti,
kad egzistuoja
Laiminga meilė,
tačiau ją įmanoma surasti
tik tarp keturių sienų,
tik išėjus iš proto tiek,
kiek reikia išeiti,
kad savy pražydintum gėles.

 

Vyro su plastikiniais maišeliais malda

 

Dėkui, Viešpatie!
Kad niekada manęs neužmiršti.
Net per tokį vėją.
Juk jis galėjo mane įsukti
ir atpūsti pas Tave,
jei ne tie plastikiniai maišeliai,
prikimšti produktų dviem–trim dienom.
Tarp kitko, tokių produktų,
iš kurių vienu ypu galima paruošti net keletą patiekalų,
žinoma, jei šeimininkės fantazija neatšokusi.
Dėkui, Viešpatie!
Kad šioje sostinėje, –
nesvarbu, kuriame rajone gyvenčiau, –
yra bent viena Tavo sukurta parduotuvė,
kurioje, nors ir drovėdamasis,
galiu gauti produktų į skolą,
nes pardavėjai dosniai mane apipila pasitikėjimu!
Tiesa, dėl bendros tvarkos jie paima nuo lentynos
                                                     skolininkų sąsiuvinį
ir užrašo jame mano vardą.
Šalia jo – sumą,
kurią turėsiu grąžinti.
Po mėnesio, kai gausiu algą,
tame pačiame sąsiuvinyje
jie patikslins duomenis,
kad nesupainiotų manęs su kitais
mano bendravardžiais,
gyvenančiais tame pačiame rajone.
Seniau šalia mano vardo jie parašydavo: Kūdas,
dabar rašo: Profesorius.
O aš, viso labo, tik vyras
su plastikiniais maišeliais vėjyje.
Kai išskleidžiu rankas
besipriešindamas gūsiui,
pasirengusiam atplėšti mane nuo žemės
ir nuskraidinti pas Tave,
netikėtai tampu į Tave panašus.
Bent jau į tokį Tave, koks buvai
prieš pat tapdamas Dievu:
Aš toks nukryžiuotasis su plastikiniais maišeliais –
su penkiom žuvelėm
ir dviem duonelėm.

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Vieną kartą taip bus

 

Vieną kartą taip bus,
imsiu ir atsistojęs viską išdėsiu…
Kaip visa tai mane kankino ir kaip visa tai aš mylėjau…
Vieną kartą taip atsitiks – į mano gatvę ateis pavasaris
ir užtrauks akis vyšnių bei slyvų žiedų migla…
Vieną kartą taip atsitiks: imsiu ir nemylėsiu lietaus,
bėgsiu nuo jo mėtydamas pėdas,
bet lietus prilaistys balučių,
tarsi gaudyklių, kiekvienam žingsniui.
Ar aš tas paukštelis, kurį manai taip lengvai sučiupsiąs?!
Vienąsyk taip ir bus – nusiminęs pagalvosiu –
ir pulsiu prie žaibų narvelio…
Vieną kartą taip bus –
lietų paversiu dulksna –
tegul drėksta, tegul rasoja žalsvos jos blakstienos…
Vieną kartą taip bus –
daugiaaukščių balkonuose smalsios kaimynės
paskelbs, kad sezonas prasideda…
Balkone jos mirgės lyg įtrūkimai visame, kas praeina,
stebės aplinką
ir net neįtars,
kad jas irgi stebi –
žvaigždės –
įtrūkimai amžinybėje…
Tos kaimynės neskaito Niko Samadašvilio* eilių,
bet vieną kartą taip bus, jos ims ir perskaitys,
o tada supras:
jeigu aš į ką nors panašus,
tai labiausiai, turbūt,
į buhalterį, kuris vienąsyk,
pačią lemtingiausią akimirką, nesuvaldė skaičių
ir ėmė žvalgytis po dangų amžinai atmerktomis akimis,
įstrigęs
liūdno lietaus
gaudyklėje…

Vieną kartą taip bus: aš pasikeisiu
ir suprasiu –
esu jau ne tas,
kas vieną kartą buvau.

* Žymus Sakartvelo poetas (1905–1963), pagal profesiją buhalteris – vert. past.

 

***

                              Mačiau žmones šešėlyje ir mačiau žmones dangaus šviesoje.

                                                                                          Sohrabas Sepehri

Tiksliai neatsimenu kada, bet
tikrai atsimenu, kad mačiau žmones,
jie buvo laimingi vienas dėl kito,
jie taip lengvai išeidinėjo,
kad, rodėsi,
jie – ne žmonės, o dujų pripūsti balionėliai.
Mačiau žmones dujų kamerose
dar prieš paleidžiant dujas
ir du jaunuolius – kartuvėse
su kilpomis ant kaklų.
Jie dar stovėjo
ir žvilgsniais vėrė vienas kitą,
nes negalėjo perverti vienas kito kitaip, –
taip, kaip jie įsivaizdavo meilę:
už tai toje šalyje
skirdavo
mirties bausmę.
Taigi jie stovėjo su mirtimi perėjusia meilę,
arba su meile, einančia į mirtį,
ir vis žiūrėjo vienas į kitą…
Aš mačiau žmones tamsoje,
maldaujančiais žvilgsniais žvelgiančius aukštyn,
mačiau dangaus apšviestus žmones,
besilenkiančius prie savo šešėlių,
mačiau žmonių profilius
ir mačiau jų veidus iš priekio,
aš mačiau žmones su suknelėmis ir
nuogus – kaip motinų ką tik pagimdytus,
pastarieji tvirtino,
kad nuogumas gali būti geriausia suknelė,
jeigu ji apvilkta ant nesuteptos širdies –
kaip vienuolio abitas…
Aš mačiau žmonių, kurie pinigų iki kaklo turėjo,
ir tokių, kurie iki kaklo murdėsi šūduose,
aš mačiau sapnuojančius žmones ir ką tik prabudusius,
mačiau žmones blaivius ir pasigėrusius,
mačiau žmones džiaugsme ir liūdesyje,
mačiau žmones kilmingus, mačiau ir vargšus,
mačiau žmones dainuojančius ir apraudančius,
mačiau žmones tikinčius ir netikinčius
ir vienų netikėjimas buvo gražesnis nei kitų tikėjimas,
kaip kad būna vienų gražesnė mirtis nei kitų gyvenimas,
aš mačiau žmones speige ir svilinančiame karštyje,
aš mačiau žmones lietuje ir uragane.

Aš mačiau žmones, taip, taip… tikrai atsimenu, mačiau būtent juos,
bet negaliu pasakyti,
kada paskutinį kartą
aš mačiau
žmones…

Milda Kiaušaitė. Iš ciklo „Beveidžiai, arba Intensyvios mintys“

 

Magomedui Mashhadi

 

Štai ir pravažiavome
tavo Kašaną,
skurdžias trobeles
iš nedegtų plytų,
lauke nusivariusį arklį,
dykumos tyrus…

Nykioje autobusų stotelėje net bušchurma* skleidė ne kvapą, o riksmą…
Jis mane ir nuvedė ten, kur tu gedėjai išėjusio draugo.

Visi kažką išlydim…
Kai mus palieka bičiuliai – tie pramuštgalviai-spindulėliai,
įsikniaubę į pagalvę tyliai apraudame
tarp mūsų atsiradusius atstumus ir buvusį laiką.
Tada kiekvieno iš mūsų Kašaną lyg maras užlieja tyras meilės užkratas:
baigiasi ašaros – tampame liesais debesėliais virš dykumos
ir keliaujam, ir nesustojam,
o žemėlapiuose vis daugėja brangių adresų-spindulėlių…

Gyvenimas pasibaigė,
nekviesk atgal,
neversk atsigręžti.

 

* Džiovinti persifonai – vert. past.

 

Iš kartvelų kalbos vertė Nana Devidzė ir Viktoras Rudžianskas

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *