Dalia Teišerskytė. Poezija

Dalia Teišerskytė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Nedaug Lietuvoje negirdėjusių Dalios Teišerskytės vardo – aktyvi politikos ir kultūros veikėja niekada nesėdi rankas sudėjusi, o, pradėjus vardyti visas organizacijas bei iniciatyvas, prie kurių Dalia yra prisilietusi, kurioms vadovavusi, pagelbėjusi, greitai pristigtų kvapo.

Išleidusi keliolika poezijos rinkinių rašytoja savo kūrybą retai publikuoja periodinėje žiniasklaidoje, dažniausiai skamba šimtai jos tekstų estradinėms dainoms. Naujausios autorės knygos „Ir aš ten buvau: atsiminimai apie tremtį“ (Vilnius: Alma litera, 2015) ir „Meilės laiškai“ (Vilnius: Alma litera, 2016) lyriškos ir jautrios, kartais – atvirai skaudžios, kartais – poetiškai svajokliškos.

Nesaikingai prieštaringą, bemaž tropinę vasarą poetė leidžia kaime, tačiau rado laiko prisėsti prie kompiuterio, surinko keletą muzikaliai liūdnokų eilėraščių, kuriais dalijamės su jumis.

 

Dalia Teišerskytė

 

Prasilenkimai

 

Kai protas išeina į dangų,

Dangus nusileidžia į širdį…

Ir skverbias pro uždarą langą

Lakštingalos balsas apgirtęs…

 

Pažaiskim dar kartą draugystę,

Iš meilės dar kartą suloškim –

Kol kraujas tebeteka gyslom, 

Kol kūnas dar gyvas, nors luošas,

 

Kol gaudžia aplinkui griaustiniai,

O liūtys mintis išskalauja,

Kol lūpos nuo žodžių sutinę –

Pradėkim gyventi iš naujo…

 

Bet kas pasikeis pasikeitus?

Ir kas pagailės negailėto?

Ak, gal aš tau viską atleisiu

Ir eisiu namolio iš lėto…

 

Ten laukia šunytis sulytas,

Dūlėja svajonės belytės,

Ten viltys šmėžuoja kampuos…

Atleisk, pamiršau, ką žadėjau, 

Šlaisčiausi su rudenio vėjais,

Pametusi protą dausuos…

 

 

Neišeisiu

 

Na, kaip aš išeisiu?

Suskilo vaivorykštės tiltas,

Žaibas neapšviečia kelio,

Sulūžo ramentai, sudilo…

Ir šukėmis stiklo užpiltas

Kelias į užribio šalį,

Ir atimtos jėgos pakilti,

Ir švilpauja vėjas už šilo…

 

Gieda pavasaris

Amžiną rožinę būtį,

Pjausto gandrai padangę,

Grįžę iš kito buvimo…

Žvakę auksinę užpūtus

Stoviu prie atviro lango,

Į plaukus įmerkusi plukę

Giedu vienatvės himną…

 

Žalčio karūną matuoju

Veidrodžiui sielą atsukus…

Laukiu varlės likimo – 

Gal pabučiuos karalaitis?

Kelią į laimę pašluoju,

Nupiešiu vakaro rūką…

Bet – jau rasoja grimas

Ir saulė griūna pašlaitėn…

 

„Neatlieps. Neatjos. Nepaglostys.“

Sušnarėjo paupio gluosniai…

Na, ir nereikia, galvoju,

Šiek tiek paverksiu, palauksiu…

Gula netektys sluoksniais,

Jas užmarštim užkloju…

Šunys iš sapno atloja –

Ir netektys virsta auksu…

 

 

* * *

 

Įspyrė į blauzdą šalna. Skauda.

Ant stalo nukrito ruduo. Raudu.

Jaunystė išeina žiemop. Graudžiai.

Voratinklį savo nuogumui – audžiu.

 

Į ateitį kelio nėra. Liūdna.

Užtvėrė spygliuotom vielom. Kliūtys.

Raukšlėj įsivėlė spygliai. Duria.

Išeiti į vasarą vėl nerandu – durų…

 

Šaukiu – sugrąžinkit mane! – Tylit.

Kelias namolio toli. Mylios.

Šermukšniai rubinais nusviro. Šilas.

Ir plaukas nukrito delnan – žilas.

 

Vasarom žaidžia jauni. Būkit.

Jums dar negreitai ruduo. Pjūtys.

Mano lange jau žiema. Šalta. 

Mano veide atlydys – baltas.

 

 

Pykstu

 

Antausį gavau nuo vėjo,

Lapai skrybėlę apkrito,

Bet į rudenio alėją 

Išeinu kiekvieną rytą

 

Palinguoti su šermukšniais,

Saujomis audras susemti, 

Paklausyti lapų triukšmo 

Liepų, bijančių pasenti…

 

Sopulingas nuogas medis

Glaudžiasi prie namo seno,

Slegia širdį meilės badas

Ir į pakelę ridena…

 

Klausiu rudenio vėlyvo – 

Gal pasenti ir nurimti, 

Gal rudens aperityvą

Tarsi dovaną priimti?

 

Prie kaktos priglausti uosį

Lyg išdavusį meilužį?

Ašarojant pasiguosti,

Kad širdis lyg varpo dūžiai

 

Dunda garsiai ir galingai

Prie rudens spalvingo kelio?

Ei, žiūrėkit, jau užsnigo

Baltą vėliavą ir šalį,

 

Baltą vėliavą ir šalį,

Seną šunį ir berželį…

Ir ruduo už kampo slepias

Po jausmų spalvotais lapais…

 

 

Poetas

 

Nesmerkite poeto – jis našlaitis

Užgimęs po mėnulio pilnatim…

Jo žaislai – išbarstytos raidės

Ir baltos žvaigždės šokančios nakty…

 

Nebarkite poeto – jis išblyškęs,

Jis minta orchidėjų nektaru,

Jo kraujas purpuru ištrykšta

Ant miesto aikščių, gatvių ir barų…

 

Nežeiskite poeto – jis beodis,

Jam skauda net atodūsių pūga, 

Jis ginasi kančioj gimdytais žodžiais,

Gyvenimas jam – stingdanti liga…

 

Apeikite poetą – jis beprotis,

Jis tiki žodžio ir minties galia…

Palaiminkit jį laidotuvių puotai

Ir atsistokite lyg gedintys šalia…

 

Mylėkite poetą – jis bekraitis, 

O jo našta beprotiškai sunki – 

Senoj kuprinėj krebžda mažos raidės,

Jų ateitis tik sieloms palanki…

 

Pašlovinkit poetą – jis teisėjas,

Lyg metraštį rašydamas eiles,

Jis paliečia visus tarytum vėjas

Ir eina nebūtin žalia žole…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *