Alfas Pakėnas. „Tradicinė poezijos šventė tebegyva“

„Poezija kaip angelas ramintojas išgelbėjo mane…“ – iš amžių glūdesio vis dar gyvas rusų klasiko Aleksandro Puškino pasakymas labai tinka ir prieš 37 metus pradėtai, iki šiol tebegyvuojančiai „Žydinčios vyšnios šakelės“ šventei. Ji liepos 31-ąją poetus bei poezijos mylėtojus sukvietė į puikųjį Veprių kraštą. Šį kartą – į meno aura dvelkiančius Rūtos ir Česlovo Lukenskų namus – gražų vienkiemį ant kalvos Sližių pakraštyje, šalia balto beržyno ir vaizdingo pašvenčių slėnio. Anksčiau šventės vykdavo pačiame Sližių kaime, ūksmingame parke šalia bibliotekos ir buvusio Salomėjos Nėries kolūkio kontoros. Iš šios neužmirštamos ir tebemylimos poetės eilėraščio „Kaip žydėjimas vyšnios“ užgimė ir pats poetinės šventės pavadinimas. Jos krikštatėviai buvo „Naujų knygų“ redaktorius Stasys Lipskis, kolūkio bibliotekininkė Janina Gineikienė bei Leonora ir Steponas Jankeliūnai. Šio unikalaus konkurso laureatais nuo 1984 m. vainikuoti žinomi poetai Juozas Macevičius, Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Bernardas Brazdžionis. Vėliau, po ištikusios gero dešimtmečio tylos – Lina  Buividavičiūtė, Romas Raila, Daiva Čepauskaitė ir Vainius Bakas.

Šiemet gražiausio eilėraščio apie žemę, tėviškę, žemdirbio triūsą laureatu tapo 75 metų poetas iš Kauno Vladas Vaitkevičius. Jam įteiktas laureato diplomas, originalus prizas – bareljefas, kuriame vaizduojama mergaitė su žydinčia vyšnios šakele. Šią žavią dailės miniatiūrą sukūrė vepriškis skulptorius, savo darbais puošiantis Veprių kraštą, Viktoras Žentelis. Vladą Vaitkevičių pasveikino Veprių seniūnė Dalia Radzevičienė, Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekos pavaduotoja Virginija Tylienė, savivaldybės vicemerė Agnė Balčiūnienė.

Skaitydamas Vlado Vaitkevičiaus eilėraščius, visada prisimenu rusų lyriko Sergejaus Jesenino žodžius: „Nėra poeto be tėviškės.“ Vladas Vaitkevičius – poetas, suradęs savo tėviškę. Nuo vaikystės ją nešiojantis širdyje, apdainuojantis, apraudantis ją, atsisveikinantis su ja, nušviečiantis ją savo eilėraščių šviesa. Ta tėviškė – mažas Tartoko kaimelis Ignalinos krašte. Tai Aukštaitija, kur, pasak Jono Strielkūno, nusitiesia aukštaičių lyrikų keliai ir vieškeliai… Šiame aukštaičių kaimelyje Vladas Vaitkevičius 1946 m. lapkričio 7-ąją atėjo į rudeninį, rūstų pasaulį, atsinešdamas tylaus ir skaudaus poeto likimą. Tikras pokario vaikas, kurio ne itin gausi, išnešiota sopančioje, tačiau gerumo pilnoje krūtinėje kūryba dvelkia to krašto kvapesiais ir spalvom, šviesiu jo žmonių liūdesiu, graudžiom, ilgesingom motinos dainom.

Jau savo pirmąja eilėraščių knyga „Medžiai prie namų“ (1982) Vladas Vaitkevičius pasirodė kaip skaudžios raiškos poetas, eilėraščiuose apmąstantis tikrąsias, amžinąsias vertybes. Jaunas poetas mokėjo įsiklausyti į save, išgirsti savo ir tėviškės laukų tylą, kaimo žmogaus atodūsį, baimę ar viltį. Jis nesisvaigino savo balsu: sunkiai gyveno, sunkiai kūrė, sunkiai ieškojo žodžio, eilutės, eilėraščio. Vėliau sunkiai leido knygas: tik po devynerių metų išėjo antrasis ir bene stipriausias eilėraščių rinkinys „Horizontas be širmos“ (1991), vėliau – „Aš toks esu“ (1995), „Viltis visada vieniša“ (1996), „Kasdien trumpėjantys eilėraščiai“ (2000)… Ir visada poezija Vladui buvo tarsi liturgija, likimas – visas gyvenimas. Visą jo kūrybą vainikavo rinktinė „Šešėly krintančios žvaigždės“ (2006).

Kas dabar būtų Vladas be savo eilėraščių, tapusių skaudžia sielos biografija? Ne veltui jis kartais vadinamas aukštaičių lyrikų Antano Miškinio, Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno poetinių tradicijų tęsėju. „Užgrūdinta kančios ir nežinios / poezija, sugrįžk namo – į ketureilį“, – rašė Vladas viename eilėraštyje. Ir sugrįžo poezija namo, apsirengusi tikraisiais savo rūbais. Pilka eilute. Rupiu, paprastu žodžiu, kokia būna kasdienė mūsų duona. Vladas Vaitkevičius – tradicionalistas. Ligi kaulo smegenų! Ir jokios pozos. Dabar tokia poezija retai bepasitaiko. Žymiai daugiau bejausmės, bemintės, paprasčiausia proza parašytos.

Aš mėgstu tradicionalistus. Antaną Miškinį, Paulių Širvį, Joną Strielkūną, Stasį Jonauską, Daivą Čepauskaitę. Mūsų žymiausius imažinistus – vaizdo kūrėjus poezijoje. Ir Vladą Vaitkevičių – nuoširdų ir kuklų žmogų. Poetą, turintį savo skaitytojų ratą.

Ieškodamas savo žvaigždės, jis vienišas keliauja Aukštaitijos priešaušrio vieškeliais. Kažkada pats yra rašęs: „Tokia jau mano gyvenimo skirtis – rašyti, kentėti, mylėti. Kiek Dievas davė talento, noriu padėti žmonėms – gal kam nors mano eilėraščiai sušildys sielą.“

 

***

„Žydinčios vyšnios šakelės“ konkurso vertinimo komisija ir Sližių kaimo bendruomenės žmonės pamėgo ir pripažino sava poetę Enriką Striogaitę, kuri taip pat sutiko dalyvauti šiame konkurse. Jos poezija žavi išgyvenimų tikrumu, suvokiant pačią kūrybą kaip likimą, nuo kurio pabėgti neįmanoma. Eilėraščiai – lyg tapytos skaidrios miniatūros – spalvingi ir vaizdingi, tačiau kartu permerkti kasdienybės šviesa. Daug tų eilėraščių ir keletą ciklų, pavyzdžiui „Kaime. Vasaros dienos“ poetė yra paskyrusi kaimui ir jo žmonėm. Todėl ir buvo jai pasiūlyta dalyvauti „Žydinčios vyšnios šakelės“ konkurse. Vertinant ir balsuojant, Enrika surinko tik pora „patiktukų“ mažiau už laureatą.

Tai visai kitos kartos, kitokio stiliaus ir originalaus mąstymo, bet tolima dirbtiniam modernizmui kūrėja, kurios trečioji eilėraščių knyga „Žmonės“ pernai buvo  skaitytojų pripažinta Metų knyga suaugusiųjų poezijos srityje.

Ankstyvoje jaunystėje Enrika studijavo Klaipėdoje ir Kaune. Jos kūryba spausdinta kultūrinės spaudos leidiniuose ir almanachuose. Dabar poetė gyvena Kaune, o vasarą skuba į kaimo ramybę, kartu ir laisvę. Tik rašo neskubėdama, nes yra labai reikli sau – kaip ir daugelis talentingų kūrėjų.

Tai viena iš originaliausių Kauno poečių. 2004-aisiais pasirodė pirmoji jos eilėraščių knygą „Lyja“. Po metų Rašytojų sąjungos leidykla išleido antrąjį Enrikos eilėraščių rinkinį „Vienišėja“. Po to ištiko 15 metų pertrauka, bet ta pertrauka buvo kūrybinga, netrūko gaivaus įkvėpimo, nes galiausiai pasirodė skaitytojų pamėgtas eilėraščių rinkinys „Žmonės“, kurį išleido Kauno leidykla „Naujasis lankas“.