Ištraukos iš ateinančios Edmundo Janušaičio poezijos knygos
Neįmanoma įsivaizduoti Kauno Žaliakalnio be poeto, bardo Edmundo Janušaičio. Aplink kūrėją nepaliaujamai sukasi mūzos, o Poetų sodas klega paukščių ir menininkų balsais… Edmundo eilėraščiuose darniai sutaria vakarietiškumas ir lietuviškas lyrizmas, apstu talpių metaforų, pauzėse besiskleidžiančių prasmių. Visados įsimylėjęs poetas praeitais metais į „Debesų salą“ nuplukdė savo mylimąją, o šiemet įdėmiu žvilgsniu jau suspėjo perverti „Skylėtus akmenis“ ir toli gražu nesiruošia padėti taško.
Ištraukos iš ateinančios Edmundo Janušaičio poezijos knygos
Ši mintis bent jau logiška: jei valas nutruks, žuvis nuplauks. Tačiau, kaip žmonės sako, kas negeria šampano, tas rašo brazilkas. Ar ne?
Edmundas Janušaitis
LIKIMO ĮKALČIAI / BRAZILKOS
Mūsų
laikas skalsus
jis nežiovauja
tik
uodžia kvapus
lyg vaisingas
brazilkas
atsikėlęs anksčiau
nei laimingi namai
kuriuose
už tirštėjančio rūko
daug kas
išeina numirti
TO DIE FOR / BŪSENOS
I.
Žemiau miesto
ten kur karsto didumo trobelėj
miega kapų prižiūrėtojas
skleidžiasi
keisto baltumo žiedai
it
plaukus
į kasas susipynusios
šiurpą genančios naktys
liesos
atšiaurios
netgi liūdinčios
kaip
mylimus vyrus
po žeme
išlydėjusios našlės
II.
Žinau
jų
prislopinti balsai
nekaulija išmaldos
jie
puikiai dera
prie šalimais styrančios
bažnyčios varpo knarkimo
kai
trupantį grožį
slepia blykštančios
freskos
kai
celėse miega
jausmai
lyg
pamaldžios vienuolės
PALATOS SNŪDAS / DEBESŲ DROBULĖ
Keli
užuolaidomis
užtemdyti langai
kovos dvasia
įsispoksojusi
į rožinę vilionių sieną
nėra
storų stiklų
nėra
kietų ir suraizgytų
geismo gijų
tėra
tik slėpiniais užtvindytas
trečiasis aukštas
toks
patvarus
tarsi
šerkšnu pražydę
Sutvėrėjo skruostai
TVENKINIŲ VĖJAS / KAIP ŽVAKĖ NAKTYJE
Oranžinis mėnulis
saldus
kaip prakąstas arbūzas
akies
krašteliu slenku
eilinį sykį miręs
galop
susvirduliavęs išvirstu
iš koto
senų
pageltusių
kaip nuotraukų kraštai
šaly
kuri
kaskart giliau
lyg
didelis
žemėtas kurmis
į prarastąjį laiką
rausiasi
LŪPŲ KRAMTYMAS / KRANTAI
Kai
gatvės
tampa namais
o
greitkelio išmalda
tavo bėda
nelinguoki
kaip apsnūdus kanapė
į
stogą raunančius
menkų ir mirtingų tiesų
sužiedėjusius plotus
jų
nei atkąsti
nei
viltimi užsėti
KINROŽĖ / BRAZILKOS UŽKALBĖJIMAS
Ji
prideda pirštą
prie lūpų
bežodė
kiša spyglį
tarsi siųsdama ženklą
kuo toliau
tuo linksmiau
aš
primenu
baimės ištiktą kelmą
ji
tik moterį
trokštančią
meiliai lytėti
ČIA KAS KITA / AR NE?
I.
Tu
gyveni kažkur Bagdade
aš
kuičiuosi
ant Žaliakalnio lysvės
čia
dulka
sausas ir piktas
ruduo
ten
matau
vis dar suka ratus
nesuvytęs pavasaris
II.
Bala žino
kiek metų
prabėgs
kol
staiga
mes abu
tarsi upė
pradėsim dainuoti
apie tai
ką turime
ne
apie tai
ką norėjom
turėti