Baltai pražydusiam: moterys apie Vaižgantą III

Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: moterys apie Vaižgantą, III dalis

 

Parengė Alfas Pakėnas

 

***

Jo buto durys buvo atviros visiems. Gyveno jis tuomet prieš Vytauto bažnyčią, dviejų aukštų mūriniame name, ankštuose kambarėliuose. Ir ėjo pas jį visi – ar patarimo, ar pinigų pasi­skolinti, ar kitais reikalais.

Atsimenu, kartą ir mums, studentėms, pritrūko pinigų orga­nizaciniams reikalams. Reikia kur nors skolintis. Į ką gi drą­siausiai kreipsiesi, jei ne į Tumą? Ir nuėjom. Radom jį darbo kambaryje, kur pirmausią į akis krito spintos, prigrūstos knygų, ir narvelis su kanarėle ant lango. Priėmė maloniai, kaip papras­tai juokaudamas.

– Malonu, malonu, kad aplankot. Bet atvirai prisipažinkit, koks reikalas atvijo pas mane?

Taip ir taip, profesoriau, sakom, striuka su pinigais, gal paskolintumėt.

– Na, aišku! Kurgi rasi didesnį turtuolį už Tumą! O ar grąžinsit?

Įtikinėjame, kad tikrai grąžinsim, net nurodom terminą.

– Gerai jau, gerai, tikiu, tikiu, kad neapgausit, – sako šyp­sodamasis.

Davė pinigų be jokio parašo, be raštelio. Padėkojom ir pasišokėdamos dūmėm namo.

Praėjus sutartam laikui, nešam skolą tą pačią dieną, kaip bu­vom žadėjusios. Tumas net išsižiojo, pamatęs pinigus mūsų ran­kose.

– Na, mergaitės, nesitikėjau, kad taip išlaikysit žodį! Tai jūs pirmos taip punktualiai man grąžinat skolą. Kiti ir visai „pamiršta“ apie ją.

Mudvi ne mažiau už jį nustebom, kad yra šitaip besielgiančių žmonių. Mat buvom dar labai jaunos…

 

                                          Aldona Vokietaitytė, pedagogė

 

 

***

Vaižgantą pirmą kartą pamačiau per „Aušros sūnų“ premje­rą. Tai buvo 1923 metų rudenį, dar prieš kapitalinį teatro remon­tą. Gale, kur dabar 13, 14 eilės, buvo ložės. Vienoje šoninėje 10-oje ložėje sėdėjom mudvi su Mama ir mūsų svečiai. Spektaklis ėjo labai pakiliai, po antrojo veiksmo nesiliovė aplodismentai. Nuaidėjus katutėms, parterio antroj ar trečioj eilėj pakyla visiems gerai pa­žįstamas kunigas Tumas-Vaižgantas ir iškėlęs rankas kreipiasi į centrinę ložę, kurioje sėdi prezidentas Stulginskis. Dar nespėjau suvokti kalbos esmės, kai pašokęs iš vietos Kauno miesto komen­dantas Bobelis sušunka: „Draudžiu Tamstai kalbėti!“ Vaižgantas atsisėda. Tada publika ima šaukti: „Prašom kalbėti!“ Vaižgantas vėl atsistoja ir kreipdamasis į prezidentą, sako esą visai tautai di­delė gėda, kad pirmasis Lietuvos prezidentas sėdi kalėjime ir pra­šo vardan praeities kovų jį paleisti… Pasigirsta smarkūs aplodis­mentai. Pertrauka. Publika išskuba iš salės dalytis įspūdžiais. Kai visi vėl susėda savo vietose, prieš uždangą pasirodo teatro direkto­rius Liudas Gira ir paskelbia, kad spektaklis nutraukiamas …

Kai grįžome namo, Mama man viską paaiškino. Pasirodo, An­tano Smetonos redaguojamame žurnale „Vairas“ buvo paskelbtas Augustino Valdemaro straipsnis „Katruo keliu“, už kurį cenzūra paskyrė 200 litų pabaudą. Redaktorius atsisakė mokėti ir buvo pasodintas į kalėjimą. Vaižgantas prieš spektaklį prašė autorės leidimo kalbėti ir net perspėjo ją, kad spektaklis gali būti nutrauktas. Čiurlionienė sutiko, nes buvo la­bai pasipiktinusi tokiu valdžios elgesiu.

Kun. Juozas Tumas buvo patrauktas teisman „už triukšmo vie­šoje vietoje kėlimą“. Jo bylą gynė advokatas Liudas Noreika. Po ilgo teismo farso, kuris vėliau buvo aprašytas „Vaire“, kun. Tumas nu­baustas vienos dienos namų areštu. Ta diena sutapo su jo 30 metų kunigavimo sukaktimi.

 

Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, rašytoja

 

***

Būdavo, atvažiuoja, pasisveikina, tuojau paprašo obuolių, o paskui bėga ant Juodonių kalno. Prie obuolių visada pageidaudavo duonos, sakydavo, kad jam taip labai skanu. Siūlydavau obuolius nulupti, o jis sakydavo, kad prie odelės visi vitaminai. Dažnai nusiųsdavom obuolių ir į Kauną, o jis už tai mums atsiųsdavo pinigų. Kartais gaudavom net 200 litų, o kartais mažiau. Jis nešykštus buvo. Stengiausi jam ką nors skanesnio paruošti, vis dėlto svečias, kunigas, o jis sakydavo: „Jūs dėl manęs barono nepjaukit – ką patys valgot, tą ir man duokit.“

Vaižgantas labai mylėjo vaikus. Atvažiavęs juos tik gnaibo, tik šokdina. Toks paprastas, visai nekunigiškas buvo: pasiima į vieną ranką duonos, į kitą dešros ir skuba ant Popšutės kalnelio. Basas, kelnes pasiraitęs. Visur norėjo matyti tvarką, nemėgo apsileidusių ir tinginių. Vieną kartą einam visi ant Popšutės kalnelio, o jis pamatė seną, griūvančią trobą ir sako: „Žiūrėkit nei velnias, nei gegutė, ot apsileidėliai. Lazdos reikia. Gėda visam kaimui.“

Būdavo, atvažiuoja į Svėdasus vyskupas dirmavoti, tai ir Vaižgantas apsilanko, o paskui juos palieka ir pas mus atvažiuoja. Pas kunigus į svečius jis važinėti nemėgo. Kartais pasakodavo, kad kvietė tas ir tas, „bet aš pas juos nenoriu“. Parvažiavęs visada vaikščiodavo basas, sakydavo, kad labai kojoms sveika. Sutana būdavo prasta, nunešiota, net blizga. Gal važiuodamas į kaimą specialiai tokia rengdavosi.

 

               Marcelė Nakutienė, ūkininkė