LINA NAVICKAITĖ-GREIČIUVIENĖ. BAISAUS GAILESTINGUMO LAIKAS

Kolegė prozininkė, eseistė, poetė Lina Navickaitė-Greičiuvienė jautriai apmąsto tai, kas mums visiems šiandien taip rūpi ir skauda – skaudžias karo Ukrainoje aktualijas, didvyrišką ukrainiečių pasipriešinimą, moralinį Vakarų silpnumą ir atsakomybę.

Baisaus gailestingumo laikas

Lina Navickaitė-Greičiuvienė

Kodėl žmogui iki pat paskutinės minutės taip sunku patikėti, kad vieną dieną iš tikrųjų galėtų kilti karas? Ko gero, dėl to, kad tai yra iš esmės antižmogiška, absurdiška, nenormalu, kardinaliausiai priešinga mūsų prigimčiai. Karas – kraštutinis neapykantos pasireiškimas. Metafizinis, pragariškas blogis. Daugiau jokiomis aplinkybėmis žmogus taip drastiškai nenuasmeninamas ir nepaverčiamas objektu, jau ne žudomu, o naikinamu priešu-daiktu.

Kodėl agresoriai tokie kvaili? Argi karas ir prievarta išsprendžia problemas? Ne, jis problemas padaugina iš tūkstančių. Putinas, kaip koks ne į savo epochą pataikęs imperatorius, svaičioja apie misiją „suvienyti broliškas tautas ir žemes“. Tačiau, sukeldamas genocido masto žudynes, broliškas tautas jis mirtinai supriešino gal net ne vienam šimtmečiui. Kaip jis tikisi sutramdyti ukrainiečius? Bombardavimais, represijomis, bauginimais, propagandos hipnoze? Netikiu, nepavyks. Smurtas dar niekuomet nieko nesuvienijo ir nesutaikė, o ne visada ir sutramdė. Iš tikrųjų šitos tragedijos pasekmių Ukrainos ir Rusijos žmonėms šiandien mes dar nė iš tolo neįsivaizduojame.

Diena iš dienos Ukraina savo kūnu ir krauju pridengia lepią ir bailią Europą. Šis karas yra gilios Vakarų krizės ženklas. Nieko čia naujo, tik dabar tai matome dar aiškiau ir skaudžiau. Tas, kas nori karo, paprastai daug pliurpia apie taiką, o kas pametęs tikrus dvasinius orientyrus, be paliovos, įkyriai postringauja apie vertybes. Mes be išorinės prievartos vis labiau prarandame savo laisvę ir tapatybę, tapome komforto zonos įkaitais, kone patologiškai priklausomais nuo saldžiųjų gerovės piliulių, naiviais, silpnais egoistais aptukusiomis, pragmatiškomis širdimis. Nereikėtų stebėtis, kad šiandien politikoje kritiškai stinga stiprių, drąsių, atsakingai ir ryžtingai veikiančių asmenybių – tokiomis „skrupulingai saugiomis“ sąlygomis jos paprasčiausiai nesubręsta. Užtat tarp pilkučių Vakarų biurokratų taip akinamai ryškiai suspindo V. Zelenskis. Kas ir kada Vakarų pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais regėjo štai tokią lyderystę?

Moralinis Europos silpnumas, seniai Putino perprastas, be abejo, buvo viena iš paskatų pulti Ukrainą. Be to, chroniškai besikartojanti Vakarų kaltė – jie visada daug žada ir mažai ištesi, ir dėl to, deja, jau ne sykį liejosi nekaltas kraujas. Be abejo, šitai Rusija irgi žino. Laimė, Kremliaus įtūžiui, parama Ukrainai vis dėlto teikiama, ir kur kas didesnė, nei numatė Putinas. Tik duok Dieve, kad to užtektų.

Dramatiški šių dienų įvykiai Vakarams atveria naują galimybę. Gal pagaliau subliukš taip entuziastingai brukto rojaus čia ir dabar iliuzija? Gal bus susivokta, jog toli gražu ne iš visų problemų galima išsisukti ar išsipirkti pinigų maišais? Gal liausis tušti, lozunginiai politikų postringavimai, veikiantys kaip jūros liga, kai jau nuo pirmų sakinių ima pykinti, ir bus ryžtamasi priimti konkrečius, veiksmingus sprendimus? Paradoksalu, bet tokie sukrėtimai visada būna ir malonės metas, visiems mums skirtos malonės, už kurią šiandien be galo brangiai moka Ukraina.

Iš tikrųjų mes tapome vieningesni, geresni, iniciatyvūs, veiklūs ir atjaučiantys. Solidarumas su kenčiančiais ukrainiečiais didžiulis. Taip, palaikymas, be jokių išlygų, būtinas, tačiau kartais darosi neramu, kad jis netaptų tik nauju efektingai nervus padirginančiu realybės šou. Kad daugelis emocingai pūkštelėjusių iniciatyvų neišsikvėptų, jei krizė užsitęs. Ar karo realybė tikrai išbloškia mus iš egoizmo kiauto? Tuos, kurie nesigarsindami pagal išgales daro gerus darbus, manau, taip, tačiau narciziškai besiplaikstančius įvairiuose eteriuose – vargu.

Dar vienas šio laiko pavojus – įnirtingos priešų, atpirkimo ožių paieškos. Nekurstykime pragaro židinių savo šalyje, juk šiurpstame matydami, kas darosi, kai sprogsta neapykanta. Turime būti budrūs, susitelkę, atsargūs ir nepatiklūs, turime saugotis ir gintis, bet nė už ką nesileisti į raganų medžiokles, nesuvedinėti vieni su kitais sąskaitų. Taip pat ir politikų rietenos, visuomenę erzinančių problemų kėlimas – šiandien nepateisinami.

O kaip aklumo ir kurtumo siena užsitvėrusi Rusija? Neseniai už akių užkliuvo frazė: „Viešpatie, neatleisk jiems, nes jie žino, ką daro.“ Ne, esu įsitikinusi, Rusija tikrai nežino, ką daro. Nes jei žinotų – nedarytų. O žinotų tik tokiu atveju, jei nebūtų aptemdyta chaoso, melo, baimės ir neapykantos. Kada nors Rusijos žmonėms ateis praregėjimas, ir galbūt toji akistata su tiesa bus jiems skirto baisaus gailestingumo laikas.