Tadas Žvirinskis. Nihilistiniai eilėraščiai

Tadas Žvirinskis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Nors poetas, prozininkas, vertėjas Tadas Žvirinskis gimė ir gyvena Vilniuje, kaip pats sako, su Kaunu jį sieja patys gražiausi jausmai, mokslai (Kauno medicinos universiteto Farmacijos fakultete rašytojas įgijo farmacininko specialybę) ir giminystės ryšiai. Čia kūrėjas semiasi įkvėpimo, čia vyko pirmieji jo literatūriniai bandymai, čia išleista ir pirmoji knyga (Dvynys: poezija. – Kaunas: V. Oškinio leidykla, 1995), o 2019 m., Poezijos pavasario Kaune metu, T. Žvirinskis paskelbtas Zikaro namų vyčiu ir apdovanotas Gvido Latako medaliu už poezo užrašus „Sunki knyga“ (Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018).

Tado bibliografijoje – aštuonios autorinės poezijos ir prozos knygos, vertimai iš anglų, lenkų bei ukrainiečių kalbų. Naujausias jo darbas – neseniai knygynus pasiekęs lenkų poeto Grzegorzo Kielaro eilėraščių rinkinys Węzły węzełki / Mazgai mazgeliai (Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2019).

Paties T. Žvirinskio poezijoje jautrų lyrizmą bet kurią akimirką gali pakeisti kandi ironija, posmuose raizgosi, pinasi kasdienybės ir vaizduotės plotmės, ištinka netikėti paradoksai, atskuba nelauktos pabaigos.

 

Tadas Žvirinskis

 

Konfirmacija

 

Pažiūrėk į mane, pažiūrėki.
Jau nebus kaip seniau, jau nebus.
Ar girdi? Naktis tyliai rėkia.
Negirdi? Ir nereikia. Riebus

Geltonuoja mėnulio lietinis
Rašalinėj taškuotoj dangaus.
Vėjas veria it peilis plieninis,
Atsibeldęs į širdį brangaus.

Pažiūrėki: žiema ši – nudistė –
Sniego nėr, bet netrūksta kvailių.
Ak, mieloji, nejaugi išdrįstum
Nusirengti? Nes aš negaliu

Patikėti, kad viskas sugrįžta –
Tik be pykčio, be skausmo… Ir tiek,
Kiek belikę krūtinėje ryžto.
Dar tiki tu? Geriau netikėk.

 

Pavasarinė kontempliatstva

 

Kramsnoja upė ledo kriaukšlį
Ir šapalą palydi baukščiai
Nuo tilto mestas žvilgsnis mano.
Žinau: pavasaris išmano

Rafinuočiausią suicidą!
Ir šapalas bemat išvydo
Kaip šoko žvilgsnis į jo upę
Nes niekam jis jau neberūpi.

Tik sukūrys, nutaikęs progą,
Jį priglaudė kaip mergą nuogą,
Kurią aš vis dar susapnuoju,
Žinau: tai nesibaigs geruoju,

Nes kovas kovą pralaimėjo
Ir Andromedą be Persėjo
Teprisimins ne mano ainiai…
Mirtis ir vėl prošal praeina.

 

Raudonplaukė vasara

 

Dar vasara, dar spygauja čiurliai.
Dar nardo raidėm psi po dangų.
O debesys – pūkuoti nebyliai –
Formuoja angelą nerangų,

Kuris lėtai nubalina skliautus,
It pienas žydrą Dievo kavą.
Dar vasara, ir vasara dar bus,
Kol rankoj savo jausiu tavo.

Nuraudo jau šermukšnio obuoliai –
Maži kaip strazdanos ant skruosto.
Palaidok liūdesį. Tik negiliai,
Dar reiks: be jo greit nusibostų

Ilgi šilti rugsėjo vakarai,
Atvėsę naktys darganoto spalio…
Bet vasara dabar. Ir tai – gerai!
Paišdykaukime – kol galim!

 

Riaumojantis rudas ruduo

 

Kai aš spoksau į batraištį vaiko          
Ir keliauju į vidurius miesto,              
Autobusas šis – peilis – suraiko         
Rudą rudenį. Bijo paliesti      

Ranką artimas artimo savo.
Pilkas vakaras bando iškviesti
Dvasią piktąją. Bet nubalsavo
Medžiai lapais kitaip. Kaip per sviestą

Slysta laikas ir kosulį vedas
Į Senamiesčio orgijų fiestą
Nuodėmingas tamsos marmeladas.
Iš paskos – autobusas. Nelieskit

Raiščio vaiko. Ant jo pasikarsiu,
Kad išgąsdinčiau yrantį miestą.
Šiandien moterys visos – iš Marso,
Šiandien vyrams iš Vilniaus bus riesta!

Nes ruduo šis riaumojantis rudas
Tuoj paliudys, kad reik išsitiesti
Ir išgirsti: gyvenimas – šūdas.
Ir nurimti: ne tau – everestai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *