Tadas Žvirinskis. Nihilistiniai eilėraščiai
Nors poetas, prozininkas, vertėjas Tadas Žvirinskis gimė ir gyvena Vilniuje, kaip pats sako, su Kaunu jį sieja patys gražiausi jausmai, mokslai (Kauno medicinos universiteto Farmacijos fakultete rašytojas įgijo farmacininko specialybę) ir giminystės ryšiai. Čia kūrėjas semiasi įkvėpimo, čia vyko pirmieji jo literatūriniai bandymai, čia išleista ir pirmoji knyga (Dvynys: poezija. – Kaunas: V. Oškinio leidykla, 1995), o 2019 m., Poezijos pavasario Kaune metu, T. Žvirinskis paskelbtas Zikaro namų vyčiu ir apdovanotas Gvido Latako medaliu už poezo užrašus „Sunki knyga“ (Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018).
Tado bibliografijoje – aštuonios autorinės poezijos ir prozos knygos, vertimai iš anglų, lenkų bei ukrainiečių kalbų. Naujausias jo darbas – neseniai knygynus pasiekęs lenkų poeto Grzegorzo Kielaro eilėraščių rinkinys Węzły węzełki / Mazgai mazgeliai (Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2019).
Paties T. Žvirinskio poezijoje jautrų lyrizmą bet kurią akimirką gali pakeisti kandi ironija, posmuose raizgosi, pinasi kasdienybės ir vaizduotės plotmės, ištinka netikėti paradoksai, atskuba nelauktos pabaigos.
Tadas Žvirinskis
Konfirmacija
Pažiūrėk į mane, pažiūrėki.
Jau nebus kaip seniau, jau nebus.
Ar girdi? Naktis tyliai rėkia.
Negirdi? Ir nereikia. Riebus
Geltonuoja mėnulio lietinis
Rašalinėj taškuotoj dangaus.
Vėjas veria it peilis plieninis,
Atsibeldęs į širdį brangaus.
Pažiūrėki: žiema ši – nudistė –
Sniego nėr, bet netrūksta kvailių.
Ak, mieloji, nejaugi išdrįstum
Nusirengti? Nes aš negaliu
Patikėti, kad viskas sugrįžta –
Tik be pykčio, be skausmo… Ir tiek,
Kiek belikę krūtinėje ryžto.
Dar tiki tu? Geriau netikėk.
Pavasarinė kontempliatstva
Kramsnoja upė ledo kriaukšlį
Ir šapalą palydi baukščiai
Nuo tilto mestas žvilgsnis mano.
Žinau: pavasaris išmano
Rafinuočiausią suicidą!
Ir šapalas bemat išvydo
Kaip šoko žvilgsnis į jo upę
Nes niekam jis jau neberūpi.
Tik sukūrys, nutaikęs progą,
Jį priglaudė kaip mergą nuogą,
Kurią aš vis dar susapnuoju,
Žinau: tai nesibaigs geruoju,
Nes kovas kovą pralaimėjo
Ir Andromedą be Persėjo
Teprisimins ne mano ainiai…
Mirtis ir vėl prošal praeina.
Raudonplaukė vasara
Dar vasara, dar spygauja čiurliai.
Dar nardo raidėm psi po dangų.
O debesys – pūkuoti nebyliai –
Formuoja angelą nerangų,
Kuris lėtai nubalina skliautus,
It pienas žydrą Dievo kavą.
Dar vasara, ir vasara dar bus,
Kol rankoj savo jausiu tavo.
Nuraudo jau šermukšnio obuoliai –
Maži kaip strazdanos ant skruosto.
Palaidok liūdesį. Tik negiliai,
Dar reiks: be jo greit nusibostų
Ilgi šilti rugsėjo vakarai,
Atvėsę naktys darganoto spalio…
Bet vasara dabar. Ir tai – gerai!
Paišdykaukime – kol galim!
Riaumojantis rudas ruduo
Kai aš spoksau į batraištį vaiko
Ir keliauju į vidurius miesto,
Autobusas šis – peilis – suraiko
Rudą rudenį. Bijo paliesti
Ranką artimas artimo savo.
Pilkas vakaras bando iškviesti
Dvasią piktąją. Bet nubalsavo
Medžiai lapais kitaip. Kaip per sviestą
Slysta laikas ir kosulį vedas
Į Senamiesčio orgijų fiestą
Nuodėmingas tamsos marmeladas.
Iš paskos – autobusas. Nelieskit
Raiščio vaiko. Ant jo pasikarsiu,
Kad išgąsdinčiau yrantį miestą.
Šiandien moterys visos – iš Marso,
Šiandien vyrams iš Vilniaus bus riesta!
Nes ruduo šis riaumojantis rudas
Tuoj paliudys, kad reik išsitiesti
Ir išgirsti: gyvenimas – šūdas.
Ir nurimti: ne tau – everestai.
Nieko gero šį kartą.