Rimantas Klusas. Eilėraščiai iš naujo rinkinio „Aidas tylos“

Rimantas Petras Elena von Klusas. Dailininkas Vladimiras Beresniovas-VLABER

Kojomis smagiai taškydamas satyrą, rankų pirštų galiukais Rimantas Petras Elena von Klusas atsargiai virpina lyrikos stygas… „Poete, lyrint nuobodoka, / augink eilėraščiuos taboką!“ – vis tik galiausiai sušunka jis.

     

 

Rimantas Klusas

 

Iš naujo rinkinio „Aidas tylos“

 

ašakos ir pasakos

 

Susiuvai dienas į daiktą.

Siūlais pakuliniais.

Tokie likę… Tokiais baigtos

pasakos lininės.

 

Buvo pasakos vilnonės,

buvo krepdešino.

Kūrė, sekė mūsų žmonės

miestuos ir ant šieno.

 

Priverpėm kaprono siūlų,

ašakas sakmėm įsiuvom.

Ne ant liežuvio jos, o po!

Sekant randasi opų.

 

dainuojanti gėlė

 

Giedojau garsiai, paslapčia,

į žolę įsitvėrus.

Giesmė, viltis,

tyli kančia

į laisvę atsivėrus.

 

Širdis kraujavo ir daina,

pasaulis – aikt! – išgirdo – – –

Apipešiota, vargana

pražydau aš ant žvirgždo.

– – – – – – – – – – – –

Kol žiedlapių gausu,

laisva, saugi esu.

Kalbu žmogaus balsu –

kol žiedlapių gausu!..

 

vėliavos šviesoj

 

Tarytum perkūno oželis

į laisvę audrą sukėlė.

O tu – eilinis, toks žalias

su chlorofilo pasakėlėm.

Buvai į svetimą įaustas,

ilgėjais trispalvės šventos –

būti, plevėsuoti, jaustis

simboliu laisvės, gamtos…

Stebuklas – trispalvė!

Trys sesės vėl susijungė į vieną – – –

Ak, tie stebuklai… Jie tęsias –

krust – sujudėjo velėna. –

Kyla iš kapo trispalvės herojai,

pasidairyt:

                 Piktžolių neišrovėt!

 

tremtinio spalva

 

Aštri it peilis praeitis

prarėžia laiko sluoksnį.

Balta spalva –

kaip neviltis…

Kitaip nebesuvoksiu.

Regėti, apsakyt sunku –

per skaudžiai lūpos juda…

Balta spalva –

                 net sušunku:

Jaučiu aš ją kaip juodą!

 

Milda Kiaušaitė. Iš ciklo „Beveidžiai, arba Intensyvios mintys“

 

sidabro vinys

 

Nuseko vandenys Tėvynės

upių ir mažų upelių.

Lietaus lašai – sidabro vinys

griausmų kūjeliais – vis pro šalį…

Liūdnai į aukštą dangų žiūrim –

tiek ilgesio dangaus mėlynėje – – –

Ir pamatai tarytum liniją

tarp nevilties ir tai, ką turim.

Mes turim, nešam šviesią viltį

jūrai ir skaidriam lašeliui,

mes turime auksinę smiltį

ir žalią, žalią šalį – – – – – – –

Pakaks! Gal dumt į Mauritaniją? –

Tėvynėje rinkimai –

                 vėl sausų kampanija…

 

arbaarba

 

Ties ta riba, skausmingai pažymėta,

kaip tas žiogelis šoki menuetą.

Juokingas toks, jog neima net juokas,

ir išsiblaškęs koks –

it sostinės barokas – – –

Prišoko ji: jauna, graži, tvarkinga

ir, matosi, jautrumo jai nestinga.

Brėži ribas? – paklausė ir nutilo.

Trinu! – mėnulis šypteli virš šilo.

(Viską žinoti ir įminti skuba…)

Ji: Ta riba – arbaarba!

Ir baigėsi skubi kalba – – –

Kietai gyvenimą pažint –

reikėtų arkliuku binz, binz…

O ji kad dės: Su Mercedes!

 

nervingas eilėraštis

 

Išbrūžina erdvę lėktuvai

apkurtina gausmas miestus

skrenda skrandžiai kiauri

virš nitratų tėvynės

valom žvakes kepenim

karbiuratorius šveičiam

ištaškom keliuos

kas galvon Dievo duota

smogas virš miestų

laukų ir girių – – – – –

atsukom minkštą

į protą spyriai – – –

 

kas tirpdo ledynus

 

Žmogau,

tau visko per mažai.

Per daug – skaniai apsilaižai.

Ir aplinką

dosningai papenėti gali.

Kokie mes dideli!..

Kai ima raugėt mūsų planeta,

ją pakeiksnot ne sarmata! – – –

Didžiom idėjom susipykus

ledynus tirpdo karštos špygos.

 

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

covid-19

 

Pasaulis jėgų pritrūko.

Juoko – džiaugtis, gyventi…

Protai

         grimzta į rūką

kūnai –

         į skaudžią lemtį.

Koronos skaičiai

pasaulį keičia!

Ironiškai triūsia žemė

karūnuotus

         semia,

                semia…

Kyšteli uodegą izmas:

virusas –

         komunizmas! – – –

 

pakutenta ausis

 

– – – nekeista:

atsiremti į vaistą:

mano

        nacija

myli farmaciją.

        Ir

geros žinios

        pakutena ausį:

mūsų

        šiukšlynai

patys sveikiausi! –

Nieko keisto –

        nestokoja vaistų.

 

biblinis motyvas

 

Kupranugaris lindo

pro adatos skylutę.

Minėjo kuprį Kristus,

juokaudamas truputį.

Tas gyvis nepralindo.

Ganytojas taip teigė – – –

Mes ėmėm skylę didint,

o adatos – ne. Taigi,

skylė kiek padidėjo –

storesnį siūlą veriam…

– – – – – – – – – –

Padėt norėjom Dievui,

o gal – kupranugariui?..

 

poetas ir pypkė

Lyrinė ironija

 

Stratifikuoji* žodį, raidę,

veisi eilėraščių giraitę.

Bet stapt širdis…

Ji rimais plakė –

ir posmai šviesesni prie žvakių…

Jie suks gyvybės veleną.

Tačiau ir posmai nusialina…

Kas lieka? – pypkė Stalino.

Ne vieną genijų išrūkė,

kartodama pamėgtą šūkį,

jog išrūkytieji negenda – – –

Poete, lyrint nuobodoka,

augink eilėraščiuos taboką!

Gal kas pritaikys pypkę, jos legendą…

 

*Stratifikuoti – ruošti sėklą sėjai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *