Yonnier Torres Rodriguez. „Langas“

 „Permečiau akimis sienas, ieškodamas lango, pro kurį galėčiau pasprukti, jeigu būčiau užspeistas; šitai visada gali nutikti tokioje istorijoje, kur yra peilis, kriauklė kraujui nuplauti, tualetas su langu į kiemą, o tolėliau – pušynas, nutviekstas ryškios mėnulio pilnaties“ – mąsto pagrindinis apsakymo herojus. Iki ko Lotynų Amerikoje gali privesti dviejų rašytojų kivirčas?..

 

Kubos prozininkas Yonnieras Torresas Rodriguezas gimė 1981 m. Vilja Klaros mieste. Havanos universitete studijavo sociologiją, vėliau mokėsi aukštuosiuose literatūros kursuose. Išleido apsakymų knygas „Subtilūs procesai“ (Delicados procesos, 2010), „Naudojama kaip seifas“ (Esto funciona como una caja cerrada, 2011), „Keturi pagrindiniai dalykai“ (Cuatro puntos cardinales, 2011), romaną „Akys, įsmeigtos į dangų“ (Clavar los ojos al cielo, 2012). Čia publikuojamas apsakymas 2012 m. pelnė detektyvinių apsakymų konkurso premiją.

 

Vertėjas Bronius Dovydaitis

 

Yonnier Torres Rodriguez

 

Langas

 

Stumtelėjau tualeto duris. Įėjęs atsirėmiau rankomis į sieną. Pasižiūrėjau į veidrodį. Norėjau išsiaiškinti, ką byloja veidas. Mane visada išduoda kokia nors veido dalis.

Jei kas gerai įsižiūrėtų į akis, jose išvystų liūdesį.

Jei atkreiptų dėmesį į lūpas, suvoktų, kad nuotaika tikrai nekokia.

Aš, apžvelgęs visą savo veidą, nusprendžiau, kad labiausiai jame atsispindi bejėgiškumas. Trumpam prispaudžiau kaktą prie šalto stiklo, paskui atsukau čiaupą. Ant plonos peilio geležtės pliūptelėjo vanduo, ir kraujo kvapas palengva ėmė nykti. Permečiau akimis sienas, ieškodamas lango, pro kurį galėčiau pasprukti, jeigu būčiau užspeistas; šitai visada gali nutikti tokioje istorijoje, kur yra peilis, kriauklė kraujui nuplauti, tualetas su langu į kiemą, o tolėliau – pušynas, nutviekstas ryškios mėnulio pilnaties.

Bet lygiai prieš porą valandų, kai Salvadoras Flechanas nusivilko odinį ar gal kokios į odą panašios juodos medžiagos švarką ir numetė ant stalo, supratau, jog šį kartą istorija klostysis kitaip. Nebus langų, nebus nugalėtojų ar nugalėtųjų, nebus netgi aiškios baigties.

Išėjau iš tualeto. Kišenėje sugraibiau dvidešimties pesų banknotą ir paprašiau pardavėjo paduoti butelį romo.

Vyriškis, nešvariu skuduru šluostydamasis rankas, pasakė, kad patikrino tepalo kiekį, pripylė pilną baką benzino ir kad aš galįs važiuoti.

Pasiteiravau, kiek kilometrų liko iki artimiausio miestelio.

Atsakė, jog maždaug trisdešimt. Jei aš norįs miego, dar prieš įvažiuojant į gyvenvietę rasiąs motelį. Reikia tik atidžiai sekti nuorodas pakelėje.

Vyriškis įjungė radiją. Nustatė stotį, transliuojančią Ozio Osborno kūrinį ir grįžo įpraston vieton už prekystalio.

Padėkojau ir smukau laukan. Automobilio kapotas žvilgėjo mėnesienoje. Atsisėdau ir patogiai įsitaisiau prie vairo. Įkišęs užraktan, pasukau užvedimo raktelį. Laikrodis rodė beveik dvyliktą valandą nakties.

Jaučiausi liūdnas, prislėgtas ir suvis bejėgis.

Važiuodamas galvojau apie įvairius kasdienius dalykus, apie automobilio variklio veikimą, apie nesmagumą, kokį jautė Bodleras, kuomet sode skynė rožes, stebimas įdėmių sužadėtinės, sodininko ir rotveilerių veislės šuns akių. Stengiausi mintis nusukti bet kur, kad tik išmesčiau iš galvos tą sceną užeigoje, kada Ernestas Toresas, lyg kokių linksmų žiūrovų ten šurmuliuojančių girtuoklių akivaizdoje, tarytum skelbdamas nuosprendį, garsiai pranešė, jog ateinąs Salvadoras Flechanas.

Tas tipas atrodė visai kitaip, negu aš vaizdavausi. Biografiniai duomenys teigė, kad Salvadoras gimė tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštais metais Venesuelos sostinėje Karakase. Šiuo metu, mano supratimu, galėjo turėti kokius keturiasdešimt penkerius metus. Kitaip tariant, buvo dvidešimčia metų vyresnis už mane. Tačiau atrodė dargi jaunesnis; buvo aukštas, be jokių indėniškų veido bruožų, didžiavosi šviesiais plaukais, krintančiais ant kaktos. Dauguma žmonių, turinčių šviesius plaukus, labai didžiuojasi jais, ypač jeigu šie ilgi ir sruoga krinta ant kaktos.

Ernestas pareiškė, kad jauni rašytojai dažnai elgiasi kvailai; sprendžiant pagal tai, ką padariau, jis buvo teisus.

Nieko nepaisydamas, išdrįsau įsiveržti į Menų fakulteto auditoriją, kur jisai skaitė paskaitą apie naująją Lotynų Amerikos prozą. Kalbėjo apie postmodernizmą, teksto stiliaus įvairovę, senųjų klasikinių formų žlugimą.

Užlipau ant pakylos, stvėriau už kaklo ir liepiau nedelsiant pristatyti Salvadorą Flechaną.

Toks mano poelgis pribloškė studentus, tačiau jie nesikišo į mudviejų konfliktą. Bet kuriam studentui nėra didesnio malonumo, nei išvysti tokį dalyką, kaip jo dėstytojas čiumpamas už kaklo, parbloškiamas ant žemės ir suspardomas, ypač jeigu jis dar visai neseniai pasakojo apie naująją Lotynų Amerikos literatūrą.

Prie pat įvažiavimo į miestelį švietė reklama, skelbianti, kad netoliese yra motelis. Sumažinęs greitį, pasukau dešinėn ir pastačiau automobilį greta durų, už kurių numaniau būsiant registratūrą. Šalia įėjimo kabojo plastmasiniai varpeliai, kurie suskambo, vos pravėriau duris. Snaudusi tarnautoja atsibudo, pakėlė ant rankų nusvarintą galvą, pasirėmė alkūnėmis į stalą ir atsivertė storą svečių knygą.

Jos veide matei liūdesį, prislėgtą nuotaiką ir akivaizdų bejėgiškumą.

Registratūroje, tiksliau patalpoje, atliekančioje registratūros funkciją, stovėjo sutrinta oda (ar tuo, kas priminė sutrintą odą) aptraukta sofa, du foteliai ir staliukas viduryje su pelenine bei pora lankstinukų, siūlančių poilsį „Žydrojo kranto“ kurorte, ant sienos kabojo paveikslo „Nepriklausomybės paskelbimas“ reprodukcija, beje, nelabai tinkama viešbučio registratūrai arba, kitaip tariant, patalpai, kuri tarnauja kaip viešbučio registratūra.

Moteris paprašė manęs asmens dokumento. Pamaniau, kad protingiausia bus pasakyti, jog šiuo metu tokio neturiu, kadangi neprisimenu, kur jį nukišau; prisistačiau prasimanyta pavarde, nurodžiau netikrą namų adresą, nepateikiau tikrų duomenų nei apie gimimo datą, nei apie civilinę būklę, nei apie užsiėmimą.

Darbuotoja padavė man dvylikto kambario raktą.

Paprašiau jos anksti rytą pabelsti į duris. Paskui gailėjausi to prašęs, nes mano pageidavimą buvo galima suprasti labai dviprasmiškai. Ankstyvą beldimą į duris galima įvairiai suvokti, be to, nežinojau, kuris metas šiose vietose laikomas ankstyvu.

Užlipau laiptais. Išsitiesęs ant lovos, apžvelgiau kambarį, ieškodamas mini baro. Degalinėje pirktą romo butelį jau buvau ištuštinęs, tačiau dalykas tas, jog ką nors nusmeigus peiliu, visuomet nepaliaujamai kamuoja troškulys bei nemiga.

Kambarys buvo mažas, jame stovėjo lova, spinta, aukštas veidrodis; jautėsi šalimais esančio tualeto kvapas, būdingas tokiai vietai tiek degalinėje, tiek viešbutyje. Palubėje kabojo lempa geltonu gaubtu, o, turint galvoje visą šią kvailą ir nelabai įtikimą istoriją, dar privalau paminėti, kad kambaryje nebuvo nė vieno lango, pro kurį galėčiau prasprukti, jeigu mane susektų, jeigu aplink pastatą įsitaisytų šautuvais ginkluoti policininkai su megafonais.

Motelį glėbė tyla. Patogiau pasitaisiau pagalvę ir pabandžiau užmigti, tačiau pro snaudulį tolydžio šmėkščiojo niekaip neduodančios sudėti bluosto Salvadoro Flechano akys.

Tada, kai išvydau Flechaną, įeinantį užeigon, pamaniau, kad jisai bandys paaiškinti nutikusį atvejį, atsiprašys ir prisieks, jog daugiau taip nesielgs.

Šiaip ar taip, šiai kraupiai ir drauge banaliai istorijai kai kurie dalykai nėra įprasti.

Ernestas – neabejotinai klastingas tipas. Aš deramai neįvertinau šios jo būdo savybės. Susitikimo vietą jisai parinko savo nuožiūra. Sakė, kad šalia prospekto esanti tam reikalui tinkama užeiga. Salvadoras atskris pirmu reisu iš Karakaso. Lėktuvas nusileis apie aštuntą valandą vakaro. Aš turįs laukti dešimtą. Tokiu metu baras būsiąs beveik tuščias.

Jisai kalbėjo tiesą – be ketvirčio dešimtą patalpoje liko gal pustuzinis girtų žmogystų ir barmenas, nuolatos sukiojantis radijo aparato rankenėlę čia vienon, čia kiton pusėn. Po kurio laiko, sugavęs kažkurios stoties transliuojamą „Summertime“, išplovė kelias stiklines ir užsiminė, kad alus dar nespėjęs atšalti, kadangi tik neseniai buvo įdėtas į šaldytuvą.

Užeigoje visą vakarą buvo gan tylu. Man šovė mintis, kad šis miesto rajonas primena apleistą miestelį, koks paprastai vaizduojamas Lotynų Amerikos bumo romanuose, kur laikas atrodo sustojęs, kur lietingomis popietėmis žmonės sėdi tarpuvartėse, traukdami į save gaivų orą, tokį prielankų, sergant kvėpavimo takų ligomis, beje, sykiu keliantį liūdesį, žadinantį slogią nuotaiką ir, žinoma, bejėgiškumą.

Akys ėmė klaidžioti po lubas, po kambario sienas. Nors motelis nepriklausė aukštai kategorijai, apmušalai atrodė visai neblogai. Rausvam fone, pašviesintam tekančios saulės spindulių, buvo vaizduojami žmonės, drambliais jojantys per tankias džiungles, ir pora tigrų; visus keturis kiekvieno atvaizdo kampus puošė raizgus juodų linijų raštas.

Atsikėlęs įslinkau į vonią. Apsišlaksčiau galvą vandeniu ir pasižiūrėjau į veidrodį. Tris dienas neskusta barzda. Tikro nusikaltėlio veidas.

Mano perėjimas iš aukos į nusikaltėlį įvyko visai netikėtai. Pakako to, kad Salvadoras Flechanas nusivilktų švarką, pasiūtą iš juodos odos (ar kažkokios kitos medžiagos, primenančios juodą odą), ir numestų ant stalo, idant aš susivokčiau, jog reikalas krypsta blogojon pusėn.

Ernestas visuomet palaikė Salvadoro Flechano nuomonę, tad griebti jį už gerklės visų studentų akivaizdoje, žinoma, nebuvo labai protinga, tačiau dalykas tas, kad mus pagaunantis pyktis nelyginant koks kirminas jau dažnai būna įsiveisęs mumyse, ištisai graužia ir vis neduoda ramybės. Antraip argi aš, nieko neišsiaiškinęs su Salvadoru Flechanu, būčiau išdrįsęs sviesti tam nedorėliui, kad jis mane apvogė?

Grįžau kambarin. Panorau užsirūkyti. Pasirausiau marškinių kišenėse. Cigarečių neberadau. Nulipau į pirmą aukštą. Registratorė man atidavė puspilnį pakelį cigarečių, kurias kažkas užmiršo ketvirtam kambary. Tik perspėjo, kad motelio viduje rūkyti draudžiama.

Išslimpinau laukan. Aukštokai kybanti mėnulio pilnatis, nutvieskusi aplinką, jau švietė visu ryškumu, plento juosta net spindėjo.

Mažumą apsiraminęs, universiteto kavinėje Ernestui pareiškiau, jog tatai ne atsitiktinis dalykas ir, išsitraukęs knygų mugei jo parengtą antologiją „Amazonės žuvys“, parodžiau tą vietą, kur buvo Salvadoro Flechano apsakymas. Juk tas tipas panaudojo mano temą, mano samprotavimus apie Bolaniją bei Kenį Rodžersą, netgi apie Leo Daną. Lyg to būtų maža, mano medžiagą naudoja, rašydamas televizijos serialų scenarijus, yra begėdiškai pasisavinęs mano mintis, kuomet kalba apie Robertą Rodrigesą, apie Tarantiną, apie 1974–1976 metais statytą „Petročelį“, o baisiausia, kad pasisavino dargi mano sumanytą pavadinimą „Nebaigta miniatiūra“.

Galimas daiktas, jog tu sakai tiesą, sutiko Ernestas, bet pridūrė niekaip neįsivaizduojąs, kur Salvadoras galėjęs skaityti mano apsakymą.

Ir aš nežinau. Jis buvo išspausdintas tik viename provincijos žurnale, paaiškinau.

Tatai tas pat, lyg nebūtų niekur spausdintas. Pasistengsiu susisiekti su Salvadoru. Manau, kad vis tik rasim išeitį ir bendrai išspręsim tą reikalą.

Pagalvojau, kad iš tiesų būtų gerai, radus tinkamą išeitį. Niekam nežinomam rašytojui nėra geresnio dalyko, kaip bendras reikalo sprendimas su kūrėju iš užsienio. Ypač, jeigu rašytojas jaunas ir neturi patirties, ypač, jeigu iš jo yra pavogtas kūrinys.

Vieną po kitos surūkiau tris cigaretes. Paskui grįžau motelin. Įsitaisiau ant sofos registratūroje, arba, taip sakant, patalpoje, kuri laikoma registratūra. Pavarčiau lankstinuką, reklamuojantį „Žydrojo kranto“ kurortą. Poilsiavietės vaizdai atrodė tikrai patraukliai. Jūros pakrantėje sėdinčios merginos skaito storus žurnalus. Vėjas draiko kokosinių palmių lapus, viešbučio hole jauna porelė iš taurės, prismaigstytos popierinių skėtukų, mėgaudamasi valgo šokoladinius ledus, apibarstytus kokoso riešutų drožlėmis.

Dingtelėjo mintis, kad kurortas būtų visai nebloga vieta pasislėpti. Pranešiau tarnautojai netrukus išvažiuosiantis. Nusiskubinau į kambarį pasiimti daiktų. Kelnių kišenėje jaučiau peilio šaltį.

Eidamas į susitikimą su Flechanu, peilį pasiėmiau visai atsitiktinai ir nieku gyvu nemaniau, kad man jo prireiks. Paprastai rašytojai susikalba.

Kai tasai tipas nusivilko juodos odos ar kažkokios kitos panašios medžiagos švarką ir numetė ant stalo, išvydau, kaip prie jo diržo sublizgo kažkokios makšties metalas; tada aš išsitraukiau vienintelę savo ginimosi priemonę. 

Tvirtai atsistojau ant grindų ir iškėliau rankas kaip kad elgiasi gaučai, ruošdamiesi kautis peiliais. Sukiojomės po užeigą, nenuleisdami vienas nuo kito akių. Girtuokliai suūžė ir patraukė į šoną stalus, o paskui suskato garsiai lažintis iš vyno butelių, katras iš mudviejų laimėsiąs. Barmenas beveik nekreipė į mus dėmesio. Tatai bylojo, kad toksai vaizdas jam ne pirmiena.

Niekam nevalia įžeisti rašytojo orumo, mąsčiau aš, parmetinėdamas peilį iš vienos rankos kiton. Ernestas norėjo sprukti laukan, tačiau baro durys buvo tvirtai uždarytos. Be to, jų saugoti stojo pora girtų tipų. Patalpa, kurioje dėjosi tie keisti ir tiesiog absurdiški dalykai, kaip ir galima numanyti, buvo be langų.

Trenkiau pirmą smūgį.

Salvadoras, užsimanęs įgyti pranašumo, užšoko ant stalo.

Medinis stalas lūžo, ir jisai nugriuvo ant grindų. Tada aš, pasinaudojęs neparankia priešininko padėtimi, daug nesvarstydamas, smogiau jam peiliu į pilvą.

Paskui smukau automobilin ir pasileidau kur akys veda.

Tarnautoja paprašė manęs pasirašyti svečių knygoje, paaiškino, kad, važiuojant autostrada tiesiai, kurortas esąs už kokių penkiasdešimties kilometrų, kad ne sezono metu ten visuomet būna laisvų kambarių, ir pakabino raktą ant lentos už registratūros stalo, o pro duris vidun jau žengė keli policininkai.

Nėriau į pirmojo aukšto tualetą. Prieš nusišlapindamas atidžiai apžvelgiau patalpą, idant įsitikinčiau, kad langas virš klozeto atidarytas ir yra pakankamai didelis, jog įstengčiau išlįsti pro jį.

Už lango buvo kiemas, keturi policijos patruliai (po vieną kiekvienam kampe), tolėliau – dar kokių dvidešimt pareigūnų ir ryškios mėnulio pilnaties nutviekstas pušynas.

 

Versta iš: „Isla en negro“, Casa Editora Abril, La Habana, 2014.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba