„Poetinės Jotvingių šutvės reikalai: laudacijos ir kiti pa(si)garbstymai“

„Poetinis Druskininkų ruduo“ – vienas laukiamiausių literatūrinių metų įvykių – 2019-aisiais šventė jaunatvišką 30-metį. Ir šventė ne šiaip sau šėliodamas, bet ir prisimindamas bei įamžindamas nutrūktgalviškas tarptautinio festivalio akimirkas. Viena šių įamžinimo formų – tiek turiniu, tiek vizualika gaiviai rūgštus leidinys „Poetinės Jotvingių šutvės reikalai: laudacijos ir kiti pa(si)garbstymai“ (sudarė Neringa Butnoriūtė, Andrius Jakučiūnas. – Vilnius: „Poetinis Druskininkų ruduo“, 2019). Tiesa, iš pradžių buvo sumanyta tekstų rinkinį pavadinti „Jotvingių genties kronikomis“, tačiau sudarytojai laiku suabejojo – juk tai „jausmingos saldybės, patetika, stabai, konferencija“. O štai „Šutvės reikalai“ – kažkas ypatingo, didaus, beprotiško, svaiginančio ir įkvepiančio“, – paaiškino jie. Čia PDR istorija pasakojama ne tik laureatų laudacijomis (pirmoji, regis, nuskambėjo tik 2008-aisiais ir buvo vos vieno sakinio), bet ir pasitelkiant nuogirdas salėje, kūrybos publikacijas, atsiliepimų spaudoje, interviu fragmentus ir net įvairiausias blevyzgas bei kliedesius.

Aptariamas leidinys, kaip ir pats PDR’as, lengvai nesiduoda susisteminamas, bet pažadame – tik čia sužinosite, kokias galias Giedra Radvilavičiūtė atrado „baisiai gražiuose“ Daivos Čepauskaitės eilėraščiuose, kas per reiškinys tas „gyvas Bleizgys“, anot Kęstučio Navako, atkuriamas iš jurgino žiedo, kodėl, pasak aštrialiežuvio poeto, Indrė Valantinaitė nusipelno mažų mažiausiai inkvizicijos laužo, o Valdemaras Kukulas gali būti suvokiamas kaip visa ko pagrindas, rūda, glūdinti giliai po žeme, taip pat kodėl pats K. Navakas giliai nusiminė kolegoms pareiškus, kad jis nepriklausąs žemės stichijai, tačiau pasirodė, jog PDR stichijos gaivalingai keičia viena kita, ir K. Navakas vis tik gali nurungti Rolandą Rastauską. Prieš akis tarp ankstesnių metų laureatų šmėstelės Donaldo Kajoko, Vytauto P. Bložės eilėraščiai, ką ir kalbėti apie visą tuntą kitų Lietuvos poetų… Šis kūrybiškas chosas intriguoja – juk anot poetės, meno kritikės, eseistės Giedrės Kazlauskaitės, „geltonojoje panegirikų knygelėje visi mieli broliai ir seserys literatai – kaip ant delno“.