Ką skaito Kauno rašytojai? (II)

Poetė, prozininkė, redaktorė ONA JAUTAKĖ:

Iš naujo įsimylėjau Donaldą Kajoką, skaitydama jo neįtikėtinai didelę knygą „Poezija, o gal ne ji“. Regis, didžiąją jo kūrybos dalį neblogai žinojau, bet tokia rinktinė leidžia pamatyti visumą, pajusti, kaip keitėsi kūrybos temos, formos ir t. t. Knyga tokia stora, o buvo taip vaikiškai gaila, kad baigėsi, kai užverčiau paskutinį puslapį…

Vis dar skaitau Jurgį Kunčiną, jo „Malūnų gatvę be malūnų“, kaip poeto jo nepažinojau, smalsu, bet Jurgio proza man artimesnė, ypač trumpoji ar „Tūla“.

Žemaičiams ir ne tik rekomenduočiau naujausią Vytauto Stulpino eilėraščių knygą „Vakarijos“.

Ant staliuko prie lovos guli ir Sigito Gedos „Ovalas“ – jis man tarsi priešinasi, skaitau nuo žiemos mažomis dozėmis, po 6–7 eilėraščius, kitaip dingsta Gedos žavesys ir suvokimas…

Skaniai suvalgiau, o gal reikėtų sakyti išgėriau Kęstučio Navako „Vyno kopiją“, patiko autoriaus žaidimai, jo neįtikėtinas sugebėjimas balansuoti  ir žongliruoti, kopiją versti artefaktu ir kikenti iš skaitytojo pastangų jį priartinti prie realizmo ir visokių kanonų. Kas iš mano pažįstamų skaitė šią knygą rimtai, metė neįpusėję. Man rodos, Kęstutis augina savo skaitytojų ratą, ir ne nuo dabar. Žaismės skaitytojų, žaidėjų, kaip ir jis.

—————————————————————————————————–

Poetas, prozininkas VIDMANTAS KIAUŠAS-ELMIŠKIS:

Turime gražų gėlėtą balkoną, atostogas lietingą vasarą leidžiu jame: šį bei tą parašau, skaitau, nieko neveikiu…

Knygų daug ir vis daugiau, šūsnelės ant stalo, šalia lovos ir ant grindų prie knygų spintos nemažėja, o vis aukštėja, plečiasi, nes perskaitau gerokai mažiau, negu norėtųsi; atranka griežtesnė, tempai lėtesni – svarbu ne siužetas, intriga, o pasakojimo meistrystė, kalbos gražumas. Pasigendu knygos, kurią stverčiau ir nepaleisčiau…

Leila SLIMANI. Lopšinė. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Romano pradžia sukrečia bei pašiurpina – auklė Luiza nužudo du vaikus. Neskaityti toliau? Apie nelaimes girdime kasdien, negatyvi informacija skverbiasi bei gniuždo iš laikraščių puslapių, interneto, televizijos… Tačiau autorė pasakoja inteligentiškai, santūriai įžvalgiai, įsigilindama į tragedijos esmę atskleidžia vienišo, nelaimingo žmogaus gyvenimo skaudulius, negailestingai atveria pragmatiško pasaulio nykumą, tad nejučiom paklūsti Leilai Slimani, vis smalsiau atverti kitą puslapį.

Romaną išvertė Violeta Tauragienė. Visada pasižiūriu, kas knygą išvertė, V. Tauragienė – puiki, gerą skonį turinti profesionalė.

Rimaldas VIKŠRAITIS. Homo Vikšraitis. Albumas. – Kaunas: Kauno fotografijos galerija, 2017.

Ironiškas, drastiškas, šokiruojantis… Nelengva pasakyti, kur riba tarp atvirai ekscentriškų, fotomenininko surežisuotų kadrų ir natūralaus paišdykavimo, nesibauginant, kad virš galvos skraido filmuojantys dronai… Rimaldas atsiveria ir atveria: nepatogiai, kandžiai pasišaipydamas, žengdamas pas žiūrovus dvasiškai ir fiziškai nuogas. Tik 71 puslapis, tik (suskaičiavau) 44 fotografijos, o prieš akis – veik epinis pasakojimas.

 

 

 

Markas ZINGERIS. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

400 ir daugiau puslapių romanas, pradėjau skaityti.

 

 

 

Donaldas KAJOKAS. Poezija, o gal ne ji. Rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Gerai, kad labai graži knyga kietai įrišta. Rinktinių per kelias dienas neperskaitau, su Donaldo eilėraščiais pasibūnu dažnai, tie pabendravimai tyliai jaukūs, nenuspėjamai (skaičiau visas Kajoko knygas, tačiau rinktinėje kai kurie posmai nuskamba nelauktai kitaip) erdvūs.

 

KULTŪRINĖ SPAUDA (visą laiką). „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Naujasis židinys-Aidai“, „Šiaurės Atėnai“. Pirmiausia – recenzijos, tada literatūrinio bei kultūrinio gyvenimo refleksijos, interviu, kūryba. Esė nebeįdomu – beveik visi plepa tą patį per tą patį.