Algirdui Verbai – 80

Spalio pirmąją prisimename ir primename mūsų Kolegos, dramatiško likimo poeto ir žurnalisto Algirdo Verbos 80-ąjį gimtadienį (1941 10 01 – 2000 07 22). Jo gyvenimas susijęs su Kaunu – čia studijavo Politechnikos institute, dirbo įvairiose gamyklose, o pirmuoju rinkiniu debiutavo vėlai, sulaukęs 39-erių, nors eiles skelbė nuo jaunumės. Nesivaikė oficialaus pripažinimo, gyvenime ir kūryboje liko aštrus, audringas, emocionalus, rašė nuoširdžiai, be jokios pozos ar dirbtinumo. 1993 m. – “Poezijos pavasario” laureatas, išleido 5 poezijos rinkinius, 2001 m. išleistas pomirtinis – “Plaštakės pleška”.

Alfas Pakėnas dar 2015 m. kartu su Gasparu Aleksa sudarė prisiminimų apie poetą rinkinį “Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė” (Kaunas: “Kauko laiptai”, 2015), kuriame skelbiama autobiografija, o A. Verbos 80-mečiui A. Pakėnas parengė kelių atsiminimų publikaciją mūsų svetainei.

Gediminas Jankus

MYKOLAS KARČIAUSKAS (1939 – 2018)

IŠ ATSIMINIMŲ APIE ALGIRDĄ VERBĄ

1

Algirdas Verba visada buvo pilnas poezijos. Ji kunkuliavo jame. Ir jis joje. Nuo žemės nugramdytos tėviškės pakelėj rastame niekam nebereikalingame špižiuje.

Jis vaikščiojo žeme kaip kūdikis, eilėraščius pradėjo kurti vos pajėgęs pakelti tėvo plaktuką ir stuksenti juo į slenksčio akmenį. Taip tobulino ritmą. Šita poezija buvo girdima ir suprantama visiems.

Darbavos poezijoje protu ir plaktuku. Veržėsi į uolenų sluoksnius. Taip pasakytu archeologai. Sukalinėjo savo posmus kantriai ir išdidžiai. Nedrįsdamas pasinerti visa galva, vis atitolindamas save nuo jos, prakeitosios, liesdamas žarijas, išdavystes, atsiremdamas į žolę… Be viso šito, be tos naštos jis negalėjo būti.  O gal jam reikėjo tapti archeologu ar geologu. Mažiau būtų buvę abejonių savo atradimų tikrumu, rimo ir ritmo harmonija… Bet kai šitiek buvo galima atrasti pro pamiškę vingiuojančiame tėvo išmintame take, taip arti kaip kapinės ir užkandinė…

Jis norėjo būti artoju. Visada žiūrėjo į žemę, visada joje ieškojo savęs. Kartais išsikapstydavo iš jos tarsi kurmiarausių kunigaikštis – pamandravot… Bet tik tam, kad sugriebti kurmio išraustą iš buvusių gyvenimų aukso žiedą – metaforą.skaudžią.

2

Užspaudė prie Soboro laiptų, sakyk, kaip tau ta eilutė ir deklamuoja: „Kaip rūpestis – dangus toks pilkas,/ Vandenyje – spalvų liepsna./ Ir džiaugsmas, toks blankus, neilgas, /Lyg prasišviečianti diena (…)“- Va, matai, sakysi Marcinkevičius? Jis jau parašė, o aš dar neparašiau, tai ką man daryt, sakys, kad seku?… Aš nenoriu sekiot paskui kitų uodegas. Tu man pasakyk nors vieną gražų žodį lietuvių poezijoj, kuris ne Marcinkevičius. Bet jie ir mano, mano… negi tik tie pikti, žiaurūs?  Pasakyk…Man lengviau būtų pasakyti kuris ne Verbos.

– Pats žinau, sakyt nereikia. Na gerai, o ta eilutė, klausykis, ar tu klausais – „Už liūdesio lyg tuščio stalo…“ Ar tu mane supranti: aš negaliu sėdėt už tuščio stalo, prisikraunu knygų, popierių, juodraščių, tada galiu ką nors parašyt… O Marcinkevičius jau parašė.  Jis rašo ir žino ką rašo, o aš nežinau. Jis – šventas, aš – prakeiktas… Jis nuėjo toliau už mane. Bet jis per daug myli. Negerai. Reikia pasvilint, pasvilint tarpupirščius mylimiems tautiečiams… Pajusti kaip gyvenime saldu.

Kelias dienas, neturėdamas kur glaustis Kaune, gyveno mano bute. Tada jis vis dar rašė jau parašytą eilėraštį. Taip Algirdas dažnai darydavo: viską sugriaudavo ir vėl statydavo savo katedrą iš naujo. Vis ieškojo, kankinančiai ieškojo tam eilėraščiui pavadinimo.. Uždusės, įširdęs. Taip ir nerado. Pirmoje knygoje jis pavadintas „ Svetimose kapinėse“. Vis klausinėjo: ar ne per piktai…  

– Klausyk, žmones sako, kad ugnis pikta. Reikia ugnim rašyt?

– Ar čia pyktis, tik paguoda kapinėms?

– Kokios čia tau kapinės?  Ne kapinės, ne kapinės, čia aš pats kapstausi savyje kaip kapinėse… Užtektų tik kelių eilučių, aš su jom sudrebinčiau visus, bet, sakys , kad nėr eilėraščio, taškosi pykčiu. Argi aš piktas? Aš tik noriu surast žodį, kuriame visi kiti žodžiai prasmegtų. Tušti žodžiai. Man baisiai nesiseka. Kaip atrodo: „Kaip ten po žeme – ar išsitiesina / Mūsų į save lenkti nagai?“ Ar čia nelabai piktai?

Klausia lyg atsiprašinėdamas. Kas čia pikto, labai žmogiškai.

– Ar čia poetiška?  Aš tik piktai skaitau, noriu viską išplėšt iš savęs…

Taip keletą dienų rašė, plėšė, braukė. Vis tas klausimas: ar nelabai piktai… Vis sielojosi dėl pirmo posmelio. Jam vis ne tas.

Kaip dabar būtų  vertinga turėti tuos suglamžytus, vėl išlygintus popieriaus lapus, stebėti kaip taisomos eilutės ropščiasi viena ant kitos. Taip ir pasakiau bandydamas perskaityti naujausia redakcija, kad nesusigaudau koks žodis kuriai eilutei prikauso? Nesudėlioju.

– Ir nereikia…  Jie čia kaip katės pjaunasi, supranti, ėdasi, supranti? Nežinau ko jie nori. Aš apie kapus. Tai kur dėtis su tais piktais žodžiais? Ten pas juos ramybė, linkim vis…

Patikėk, jie nepikti…

Kiek pašnairavęs į mane užsipuola: nesakai teisybės, kraupūs, mintis kraupi.

Tiesa, -bandau švelninti, – visada kraupi.

– Aš toks ir noriu būt, eilėraščiuos, gyvenime aš ne kraupus. O kaip tau šitos eilutės. Nesiduoda taisomos: „ Gniaužkite ramybę savo saujoj,/ Graužkit ją. Ji jūsų. Amžina.“

– Tai kad čia visa esmė eilėraščio. Viskas šventai pasakyta. Nesugadink betaisydamas.

 – Tai ko aš čia siuntu? Nežinai? Kai mažas buvau, man patikdavo plaktuku akmenį daužyt. Man taip patikdavo: daužau, o smulkios dalelės, akmens grūdeliai geliančiai varpo blauzdeles, kažkokį keistą malonumą jaučiau, net rėkt pradėdavau, taip drąsindavau save.

Kažkas plaktuką atėmė… Su tuo „ kažkuo“ aš vis kariauju. Visuos patvoriuos to plaktuko ieškojau, ieškojau ir neradau. Tiek visko radau, o to plaktuko neradau.

3

 – Ilgai žiūrėjau, į liepsną, – kalbėjo vieną vakarą prieš išsikraustydamas kažkur,- nieko nemačiau, tik jaučiau kaip auga liepsna, patikėk, – lyg kažkam grasindamas pirštu ir kinkuodamas galvą, – ugnis auga. Auga, o gal ugny kažkas auga, bet auga. Mačiau kaip dega medis. Gyvas. Apsigobia ugnim lyg skara. Dievuli mano, kokia poezija… Tai tada galvojau: parašysiu eilėraštį, kuriame viskas tilps, ir jame nieko nebus, tik ugnis augs ir augs, kaip žnogus. bet žmogaus nebus. Ne veltui ją garbino. Ir ji pati garbina save, išbujodama lyg baisus gėlynas. Gėlės irgi baisios. Jos – žudikės… Viskas, kas gražu, žudo. Bet, sakyk, ar ugnis gali būt be žmogaus? Tai bus tik toks šėlsmas, bet ne eilėraštis, o man reikia eilėraščio. Ir – amen…

4

– Obelys senam sode, aš jas suprantu, suprantu kaip gerą knygą. Sodą. Skaitau sodą. Baisu kai kerta obelį, kraupu. Obelys kaip bitės – miršta. Taip mane mokė. Pirma miršta obelis, o paskui žmogus, kuris su ja gyveno. Sugyventiniai. Mačiau kaip nukirto obelį pilną obuolių. Paskui nuraškė obuolius ir išvežė Rygon… Parduot. Tada praėjo melioracija. Taip sakė.Tu man pasakyk, kodėl negyvenamoj sodyboj obelis sulaukėja? Negali viena gyvent, obelis gyvena, ji kaip žmogus…

Kalbėjo Algirdas akis nudavęs į tolumas, į murzinų namų uždumtas krūvas. Įdubę skruostai, veidas pilkainio milo spalvos. Lyg akimis sekė išvežamus obels vaisius, kapsintį į provėžas obels kraują.

5

• Susiradau eilėraštį pirmojoj knygoj. Perskaičiau, švelnus ir tylus, kiek prisimenu, tada, Kaune, jis atrodė kitaip, lyg pasišiaušęs, sunkesnis. Algirdo pirmoji knyga ilgai keliavo iki leidyklos. Kažkas kažkam nepatiko. Gal gyvenimo būdas. Skaidrus ir skaudus iki ašarų. Kraujo žematis. Bet žemaičiai, kurie galėjo žodeliu užtart pirmąją knygą, susilaikė.Tikram dūšios žemaičiui tokia pozicija buvo nesuprantama. Paskui jie stebėsis, kad šitaip ilgai Verba buvo marinamas. Jis buvo jau tada aiškiai talentingesnis už savo marintojus, bet jie olimpe, jie primiršo, drąsieji ikarai, kad jų sparnai dirbtini. Visų laikų ikarų. Tikriems poetams  – erelis prie kepenų.

Tai Algirdas numatė.

 – Manęs nieks nepaklupdys, – sakydavo pašiurpęs nuo melo,- pamatysi, bus gražu, mano eilėraščius skaitys. Užmarštis gilesnė negu atmintis, bet aš laikaus…Aš dar iškrėsiu visiems špitoklį, tokį, tai pačiaudėsit. Poezijoj žaibai tvieskia iš žemės, ne iš dangaus.

Patylėjo, pakinkčiojo:

– Aš visiems įrodysiu, pamatysi, aš, nelaimingas perkrikštas, gimiau kaip pagonis, mane pakrikštijo, tapau perkrikštu, supranti, bet nesiskundžiu, gal krikštas yra daugiau negu gimimas, ar šiaip –  iš vandens į vandenį ir marš svieto juokinti…Aš savyje poetas, na čia garsiai skamba, aš tą žodį bijau ištart, tuoj pradės tyčiotis. Poetas – ne pareigos, tai tik jausmas savyje, supranti. Kas pareiga: valgyt, gert, daugintis… Poetas –kažkas savyje. Ir nekiškit nagų rupūžės…

Tada Algirdas dar neskubėjo aprišti obelį, nors visą laiką ją kantriai saugojo. Gal kam keista, bet man atrodo, kad jo būties saulė buvo Sodas. Tokia sala, negyvenama, bet jo užkariauta. Paklaustas, kodėl sodas, Algirdas nustebdavo, nusiimdavo akinius, gal kad geriau matytum nuostabą jo veide, pasimesdavo, gūždavos, kartais abejingai leptelėdavo: jei tiek nesupranti… Pirmojoj knygoj dar nešildė obels savo – paukščio – kvapu, šis noras ilgai keliavo į  antrosios knygos eilutes, kurioje jau įstringa kaip karštas skiemuo gerklose.

Kiek eilėraščių atkeliavo iš pirmos knygos į antrąją dabar sunku pasakyti, bet įsiminusias eilutes iš tų kaunietiškų dienų randu. Kiek daug eilėraščių neužrašė, liko abejuose jo danguose ( čia reikėtų cituoti visą eilėraštį – „Gimtinės dangūs būtini abu.“), jau nieks nepasakys. Sakydavo:

 – Turiu tiek medžiagos eilėraščiams, kad jūs visi joje priburbuliuotumėt… Aš negaliu, negaliu kai manęs negirdi ir nemato, vaikšto aplinkui susišūdinę,- sušnopavo ir nurimo.- Jau Daukantas mus barė, kad dideliai taikūs esam, o, geležinis senis, a, ką čia…

Skaitau Algirdo eilėraščius ir jaučiu: mes jo pasaulyje gyvenom, bet nušvilpavom kiekvienas į savas ganyklas tikėdami, kad ir į mus koks perkūnas taiktelės. Kūrėjas ir unikali kūrybos mintis išsisklaidė tarp mūsų. Jis viską apmąstė, tik nesuspėjo užrašyti savo minčių, žaibuojančių metaforų. Jis mėtė žaibus į mus, meilės ir kaltės žaibus, o mes tik gūščiojom pečiais. Per ilgai tylim, narcizėliai, apie lietuvišką verbą, Algirdą Verbą, realų ir mistišką, o jis prieš mus, čia pat, vis dar ieško dovanos savo tėvo gimtadieniui: „…Aš ieškau pasaulyje slieko – / Dovanos tau – ir tavo laukam…(Eil. „Dovana tėvui gimtadienio proga“)

2015 m. rugpjūtis