Alfas Pakėnas. „Pauliaus Širvio ruduo“

Naujausioje Alfo Pakėno Pauliaus Širvio 100-mečiui parengtoje publikacijoje – Alfonsos Žegliūnaitės-Liolienės prisiminimai apie meilę, kuri, nors ir nesibaigė laimingai, įkvėpė ne vieną jautrų, net daina suskambusį eilėraštį.

 

Pauliaus Širvio ruduo

 

Parengė Alfas Pakėnas

 

Jau šimtasis. Paulius – rudenio vaikas, Aukštaitijoj išėjęs aušrų ir žvaigždžių mokyklą, jau paauglystėje supratęs šniokščiančius vėjus, gyvenimo gėlą ir ilgesį. Nelengva patikėti, kad Pauliui Širviui – 100 metų. Ir jo kūrybai jau aibė metų, bet ji nepaseno. Sugeba jaudinti skaitytoją – jauną ir seną. Jo lyrika tokia pat gyvybinga, pilna aistros ir tikros meilės žavesio. Amžinybė ją ir toliau vedasi kartu, nepaleisdama jos žaliuojančios rankos – lyg šviesiaplaukę mergaitę senu ir dulkėtu Degučių vieškeliu…

Eidamas Kauno senamiesčiu, visada sustoju prie arkikatedros bazilikos beržo. Jis man primena Paulių Širvį, nes anksčiausiai sužaliuoja, o vėliausiai pagelsta ir numeta lapus. Ir galvoju – kaip gražiai ir natūraliai poetas savo garsiuoju eilėraščiu įsikūnijo į tą lietuvišką medį. Ne tik eilėraščiu, bet ir visa savo siela, visa esybe. O tas eilėraštis liko tarsi laiškas geram jaunystės draugui, lyg testamentas ateinančioms kartoms, kurios dar skaitys poeziją. Paulius Širvys iki šiol, jau minint jo šimtmetį, žinomas, mylimas, dažniausiai minimas ir prisimenamas poetas. Tikiu, kad ir kitą šimtmetį Pauliaus Širvio kūryba veiks skaitančius kaip jaunas vynas. Tad saugokime ir mylėkime mūsų poezijos unikumą ir būkime jo eilėraščiams naujais vynmaišiais. Nes jauno vyno į senus vynmaišius niekas nepila.

 

Alfas Pakėnas

 

Alfonsa Žegliūnaitė-Liolienė

 

Lyg graži pasaka, lyg nuostabus sapnas…

 

Paulių Širvį pirmąsyk pažinau 1945 metais. Man tada buvo tik septyniolika. Vyko pasiruošimas rinkimams, ir mes, keletas kaimo merginų, buvome pakviestos puošti salę Vilkolių kaime, pradinėje mokykloje.

Pynėme vainikus ir dirbome kitus darbus. Atvyko aktyvistai iš Rokiškio apskrities ir Panemunio valsčiaus. Kartu su jais buvo ir jaunas, šviesiaplaukis vaikinas su randu veide. Jis dėvėjo kariškais rūbais, o ant krūtinės blizgėjo medaliai. Vėliau paaiškėjo, kad tai Paulius Širvys. Į dienos pabaigą tas kareivėlis atnešė įvairių plakatų ir dalino visoms mergaitėms. Kai priėjo mano eilė, jis pasakė: „Šitai mergiotei – tai mėlyniotei – tai ant pabaigos.“ Mat, aš dėvėjau mėlyną megztuką. Plakatą jis man padavė paskutinei. Paulius buvo šviesiaplaukis, gražaus veido, išsiskyrė iš kitų. Man jis patiko iš pirmo žvilgsnio.

Užbaigę tos dienos darbus, išsiskyrėme. Tą patį pavakarį – net nustebau – kai pamačiau, kad į kiemelį pasuko du vyrai. Tai buvo mūsų apylinkės pirmininkas Jonas Dovydėnas ir tas pats kareivėlis, kuris mane mėlyniote vadino. Mano mama labai nudžiugo, pamačiusi kareivį ateinant, nes tebelaukė pasirodant iš karo grįžtančio savo sūnaus, mano brolio. Jie atėjo prašyti manęs, kad kitą dieną vėl ateičiau padėti puošti salę. Neilgai pasėdėję ir truputį pašnekučiavę, išėjo. Tai buvo pirmas Pauliaus apsilankymas mūsų trobelėje Vilkolių kaime.

 

***

Kitą vakarą Paulius vėl užėjo pas mus į svečius. Tada pabuvo kiek ilgiau. Mano mama pirmiausia teiravosi Pauliaus, gal jis ką nors žino apie mano brolį Daną. Paulius sakėsi, kad nieko apie jį nežinąs, bet prižadėjo užeiti į komisariatą ir ten sužinoti. Mama buvo išsiuntusi paiešką dėl dingusio brolio. Tą vakarą Paulius daug pasakojo apie išgyventus nuotykius karo metu ir apie fronto baisenybes. Ir man darėsi gaila jo, nes jis sakėsi neturįs nei tėvelių, nei šiaip artimesnių žmonių. Jis sakė, kad niekas jo nesutiko ir niekas  nelaukė jo gimtajame kaime, kai jis išvargęs grįžo iš fronto. Nuo to vakaro aš jį labai užjaučiau – kaip savo brolį. Per rinkimus, kaip paprastai, buvo šokiai. Paulius daugiausia šoko su manimi. Jis šoko labai lengvai, todėl šokti su juo buvo labai gera. Buvo linksma, bet kartu ir nejauku, nes žinojau, kad kitą dieną bus nemaža kalbų. Po šokių jis pasisiūlė mane palydėti į namus, bet aš nesutikau ir parlėkiau namo viena. Po savaitės gavau laišką nuo Pauliaus. Jis rašė, kad dar nieko nesužinojęs apie mano brolį Daną. Ir trumpai apie rinkimų įspūdžius. Tai buvo pirmas laiškas nuo Pauliaus. Aš jam parašiau trumpą atsakymą… Taip prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Pajutau, kad mane aplankė pirmoji meilė…

***

Tą vasarą jis atvažiuodavo pas mane dažnokai. Bet jis, matyt, buvo ir gana kuklus, nes dažnai pirma pravažiuodavo pro šalį, žvelgdamas į trobelės langus. Tik po kurio laiko grįždamas, jau užsukdavo į kiemą. Kartais pas mus būdavo kas nors iš svetimų žmonių, o svečiui priimti atskiro kambario neturėjau. Todėl kartais mums su Pauliumi netekdavo vieniems gerai pasišnekėti. Po tokių apsilankymų jis būtinai parašydavo laišką, o kartais savo jausmus išklodavo laiške ir eiliuotais posmais.

 

***

Vieną gražų birželio sekmadienio rytmetį su geriausia savo drauge Jadze Dovydėnaite ėjome į kermošių Suvainiškin. Buvau apsirengusi perkelio ružavos spalvos su gėlytėmis suknutę ir apsiavusi dantų milteliais išbalintais bateliais su baltomis trumpomis kojinėmis. Tai buvo mano puošmena jaunystės metais. Kopiant į kalnelį, prie pat žaluma dvelkiančio šilo, netikėtai sutikome Paulių bevažiuojantį su dviračiu nuo Suvainiškio.

Jis visada netikėtai sutiktas būdavo lyg pritrenktas, lyg apsigandęs ir tokiu momentu nedaug ką tegalėdavo pasakyti. Čia truputį sustojo – pašnekėjome. Mes prašėme pavežti, o jis, žinoma, atsisakinėjo, ir taip pašposiję išsiskyrėme savais keliais…

Po šito mūsų netikėto susitikimo tokioje nepaprastai gražioje aplinkoje Paulius ir parašė (kaip vėliau paaiškėjo) man skirtą gražų eilėraštį „Nelaimei ar laimei tave pažinau“. Šis eilėraštis, vėliau virtęs daina, pas mus atėjo aplinkiniais keliais. To laiško, kuriame buvo man rašytas šis eilėraštis, aš negavau. Tačiau mūsų krašto jaunimas pradėjo dainuoti negirdėtą dainą. Tai ir buvo „Nelaimei ar laimei tave pažinau“, o neužilgo kaimo muzikantai jau grojo valsą kaimo vakaruškose. Paaiškėjus smulkmenoms, pasirodo, kad tą laišką, man adresuotą nuo Pauliaus, nešė iš pašto (o paštas buvo už 7 km) kaimo mergaitės – Panemunio progimnazijos mokinės. Ir jos pastebėjo, kad laiškas nuo Pauliaus Širvio. Atplėšusios voką laiške rado eilėraštį, bet jo man neparodė. Eilėraštis joms labai patiko, pačios sukūrė melodiją ir pradėjo dainuoti  mokykloje. O vėliau ši daina pasiekė ir mūsų kaimą. Man apie dainą pirmąsyk papasakojo Panemunyje būnant pakermošėje viena moterėlė. Ji sakė: vaikeli, kokią gražią dainą apie tave jaunimas dainuoja. Ir ji man išsipasakojo, kas buvo atsitikę su tuo man skirtu laišku ir eilėraščiu. Tai mane labai sujaudino.

Tai toks buvo pirmo Pauliaus eilėraščio, skirto man, likimas. Po šito laiško dingimo Paulius ilgesnį laiką man nerašė, nes laukė atsakymo ir nerimavo. Aš jam parašiau, kas atsitiko su jo laišku. Todėl vėliau jis pradėjo rašyti apdraustus. Po to aš pati dirbau paštininke – tai bėdos nebebuvo. O kartais ir susitikdavome.

 

***

Tai buvo gražus sekmadienio vakaras, Paulius atriedėjo tuo pačiu savo transportu – dviračiu. O man reikėjo pirmadienio rytą vykti į Rokiškį,  tai Paulius iškart pasiūlė savo dviračiu mane nuvežti. Bet man darėsi neramu, kad gali tėveliai tokiai mūsų kelionei pasipriešinti. Tą naktį praleidome kartu, dalinomės savais įspūdžiais. Rytą dar anksti gavau mamos leidimą važiuoti kartu su Paulium į Rokiškį, ir per gaivinančią ankstyvo rytmečio darganą riedėjom vieškeliu vienu dviračiu Rokiškio link. Važiavome iš pradžių greitai, nes iš kaimo vieškelis eina į pakalnę. Norėjosi greičiau pasprukti, kad kas nors nepamatytų. Nes važiuoti su berneliu ir dar vienu dviračiu – tai jau ne visiems gerai atrodys. Todėl norėjosi skubėti toliau nuo savo kaimo piktų akių. Vėliau važiavome neskubėdami, prieš kalniukus nulipdami, šnekučiuodami, juokaudami. Kai nuvažiavom kokius du trečdalius kelio, aš pastebėjau, kad Paulius šiek tiek nuvargęs, nors aš, atrodo, nebuvau sunki, nes buvau liekna. Privažiavome gražų kalniuką už Žiobiškio, ties Baltušių kaimu, kur augo daug topolių. Paulius pasiūlė čia pailsėti. Susėdome ant kelmelio ir grožėjomės nuostabia rytmečio gamta. Oras buvo nepaprastai gražus, netoliese esantis miškelis skambėjo nuo paukščių giesmių. O ką tik susprogę topoliai svaiginančiu kvapu glostė mus. Linksmai juokavome.

Paulius rinko gėlytes ir davė man. Kiek pailsėję, riedėjome keliu toliau. Atvažiavę į Rokiškį, išsiskyrėme ir nuėjome kiekvienas sau. Tai buvo labai linksma ir nuotaikinga kelionė. Po šitos mūsų kelionės Paulius ir sukūrė eilėraštį „Topoliai“.

Be didesnių konfliktų mūsų draugystė truko apie tris metus.

 

***

Per tą laiką daug buvo popieriaus ir rašalo sunaudota ir nemaža įspūdingų akimirkų praleista kartu.

Paulius manęs prašė pasilikti draugais amžinai. Bet man kildavo mintys apie ateitį. Aš žinojau, kad Paulius, dirbdamas Rokiškio rajono laikraščio korespondentu, nenorės eiti gyventi į kaimą ir dirbti kolūkyje. Gal būtų sutikęs tai padaryti dėl manęs, bet neramus to meto kaimo gyvenimas ir arti esantys apylinkės miškai man neleido apie tai net pagalvoti.

Iš namų išeiti ir palikti vienus nebejaunus tėvus taip pat neleido sąžinė. Ir dar viena mintis dažnai lįsdavo į galvą – man atrodė, kad bernelių gražiais žodžiais nevisada galima pasitikėti. Kai mes susitikdavome, Paulius apie meilę gyvais žodžiais ne tiek daug kalbėjo. O savo laiškuose viską klodavo atvirai. Jis sakė: su tavimi eičiau ir į patį pragarą, jei tik tu to norėtum. Bet aš norėjau daug mažiau.

Man atrodė, kad jis laiškus rašo ir ne man vienai. Atrodė – aš tokia paprasta kaimo mergaitė, neturėdama jokių puošmenų – argi galiu varžytis su žymiai puikesnėm miesto panelėm? Ir todėl vieną sykį, rašydama jam laišką, išsakiau jam savo abejones: gal, sakau, ten, mieste, turi gražesnę ir turtingesnę merginą – pasisakyk man.

Po šio mano laiško Paulius atrašė, kad tikrai turi paną ir dar tokią fainą, kad, kol aplink apeina – baronką suvalgo. O mūsų meilę tegul velniai tranko. Nebuvau perdaug išgąsdinta tokio laiško, bet vis dėlto jaučiausi nemaloniai. Aš buvau liekna, todėl pajutau lyg ir pasityčiojimą. Jaudinausi, kartais slapta ir ašara nuriedėdavo, nes daug gražių prisiminimų buvo praeityje. Kurį laiką tylėjome, ir laiškai buvo nutrūkę. Bet po kiek laiko Paulius vėl parašė laišką. Čia jis jau atsiprašinėjo, kad padaręs didelę klaidą, rašęs lyg tai šposais, lyg ir išgėręs. Vėliau kitame laiške jis man dar priminė, kad niekada nėra man melavęs ir tik tą vienintelį kartą, kai rašė, kad turi paną.

Laiškuose vėl prašė būti kartu visą gyvenimą: „O jei ne – tai grąžink laiškus, ir bus viskas baigta“.

Buvo labai nemalonu, bet prisiverčiau tai padaryti. Sudėjau į voką visus trejų metų laiškus ir grąžinau Pauliui.

Jis paskui parašė, kad labai sielojosi, gavęs mano storą laišką. Šitas mūsų konfliktas, matyt, skaudžiai užgavo Pauliaus poetinę sielą. Vėliau sužinojau, kad tuo metu jis parašė ciklą liūdnai skambančių meilės eilėraščių.

Mūsų išsiskyrimas buvo kaip ir be rimtos priežasties. Tačiau buvo skaudus ir jam, ir man. Išsiskyrėme be pykčio ir priekaištų, su gerais linkėjimais vienas kitam. Gal ir gerai, kad taip padarėme, nes, jei gyventi būtų tekę, gal būtume likę priešais. O dabar likome draugai ir jauni vienas kitam visam laikui.

Vėliau jis man dar rašė laiškus ir prašė likti gerais draugais. Jis rašė: „Nesigailiu, kad Tave pažinau, nes per Tave ir poetu tapau.“

Kai jis dirbo Pandėlio rajono laikraščio redakcijoje, dar parašė kelis paskutinius laiškus, kurie išliko iki šių dienų. Tai buvo 1950 metais. Paulius prašė manęs dar susitikti, bet aš nesutikau, nes nenorėjau judinti senų skaudžių jausmų. 1952 metais dar gavau laišką nuo Pauliaus, jau gyvenančio Vilniuje, kai jau buvo vedęs. Aš ištekėjau po dviejų metų. Taip ir prabėgo trisdešimt metų. Be laiškų ir susitikimų, tik sapne dažnai aplankydavo.

Kada vyko Pauliaus penkiasdešimtmečio minėjimas per Vilniaus televiziją, aš labai nustebau, kad Paulius taip  pasenęs. Ir aš jį pasveikinau ir parašiau, kad balsas tas pats, o veidas nebe tas.

Ir jis man tuoj atsiuntė atsakymą – laiškelį kartu su eilėraščių knyga „Ilgesys – ta giesmė“ ir dar nuotrauką – jaunystės prisiminimui. Apsidžiaugėme, nes neturėjome nė vienos jo knygos. Ankščiau buvo rašęs laiške, kad išsiųs eilėraščių rinkinį „Ir nusinešė saulę miškai“, kur dauguma eilėraščių yra skirti mūsų meilei… Tenai aprašyta ne tik mūsų meilė, bet ir „mažas namelis su visais pažadais užmirštais“…

Vėliau dar buvo pasveikinęs Moters dienos proga. Ir liko šie paskutiniai jo žodžiai prisiminimui. Visas mūsų draugystės su Pauliumi laikotarpis taip ir liko atminty – lyg graži pasaka, lyg nuostabus sapnas. Nes tai buvo patys gražiausieji mano jaunystės metai.

 

Paulius Širvys

 

Tau

 

Nelaimei ar laimei tave pažinau,

Mergaite iš tolimo sodžiaus?

Ką skyrė likimas, tikrai nežinau,

Ką paslėpei tu savo žodžiuos?

 

Norėčiau atspėti slapčiausias mintis,

Laimingas su tavim pabūti.

Keliauti drauge per audringas naktis –

Vis vien man, gyventi ar žūti.

 

Be pudros, dažų, be šilkų – paprasta,

Tik gelsvosios kasos supintos!..

Buvai man žibuoklė pirmoji rasta,

Laukų Lietuvos išauginta.

 

Tave pažinau tik prieš vienus metus

Mažytėj gryčiutėj prie kelio…

Niekad nepamiršiu ugningų žvilgsnių,

Graži melsvaake mergele.

 

Tik vieną vienintelį kartą lankiau,

Nepamenu, ką pasakojau…

Pūga siautulinga ir juoda naktis

Po langu gryčiutės kvatojo…

 

Prisimenu vakarą valso garsuos –

Apsvaigusioj mano krūtinėj…

Per sniegą, per pūgą toli išvykau –

Tai buvo naktis paskutinė…

 

Turiu visus laiškus, kuriuos man rašei.

Jei nori, sakyk, – sugrąžinsiu.

Ir vienišas, liūdnas nueisiu tolyn,

Ir širdžiai mylėti užginsiu…

 

Sudeginsiu tiltus sugrįžti atgal…

Manęs tu, žinau, nepamilsi:

Iš didžiojo karo nuliūdęs grįžau –

Tu meile mana nusivilsi.

 

Nemielas gyvenimui, svetimas aš –

Širdis, mano rankos kraujuotos…

Kaip aras klajūnas ilgiuos vėl audrų

Ir meilės tavos išsvajotos…

 

Mergaite, duok ranką su meilės ugnim,

Tik meilėj iš naujo atgimsiu…

Teisybę sakyk ir nežaiski manim,

Galbūt aš nors kartą nurimsiu…

 

Bet jeigu jau ištarei žodį „myliu“

Kitam, laimingesniam berniokui,

Sakyk atvirai ir likimo keliu

Klastingai manęs nevilioki.

 

Nedaug temylėjau, nebuvo kada…

Audroje gyvenimas bėgo.

Nueisiu, nueisiu ir aš tuoj tenai,

Kur mūšio draugai mano miega…

                                  

1946

 

Jonas Šiožinys

 

Grupinė nuotrauka

 

Kiek akim užmatai –

Ir žemai, ir aukštai

Mėlynuoja Sartai,

Mėlynuoja Sartai.

 

O šalia Dusetų,

Prie žydrųjų Sartų,

Tarp žmonių paprastų

Ir kartų, ir plaktų

Tas su ėglio lazda –

Strazdas; toks visada:

Veidas spindi giedra

Lyg sielianka Aušra.

 

O šalia Dusetų,

Prie žydrųjų Sartų,

Prie seniai apleistų

Dvaro laiptų aukštų –

Su armonika tas –

Lyg tai Vienažindys,

Žemės meile svaigstąs,

Žemės meilės liūdįs.

 

O šalia Dusetų

Prie žydrųjų Sartų,

Prie žydrųjų Sartų

Tarp berželių baltų

Jūrinukę dėvįs

Stovi Paulius Širvys,

Tuos abu Antanus

Savo lyra žavįs.

 

O šalia, o šalia –

Kiek akim užmatai

Ir žemai, ir aukštai

Mėlynuoja Sartai…