Eglė Perednytė. Eilėraščiai
Teologijos studijas baigusiai rašytojai Eglei Perednytei poezija neatsiejama nuo dvasingumo ir dievoieškos, o skaitytojai jos kūryboje atranda žodžių ir vaizdų subtilumą bei trapumą. 1999 m. įvertinta kaip geriausia „Poezijos pavasario“ debiutantė, šiame festivalyje pastebėta ir 2017 m. (prizas už eilėraščių rinkinį „Visos upės many“) poetė kviečia ir toliau drauge ieškoti šviesos. Tad koks dar geresnis būdas pradėti Adventą, jei ne Eglės eilėmis?
Eglė Perednytė
Eilėraščiai iš būsimos knygos „Šviesos paliesti“
Nakties vidury
Šviesos spindulys
į seną vitražą įspindęs
Nakties vidury
šviesi ir be galo laiminga
Tarytum esi
tarytumei žiedlapiais sninga
tarytumei visa pradingo
Jo akyse
Giliausia tamsa
ir skaisčiausia šviesa
jo akyse
Elgeta pereina gatvę
tolsta ir lieka
Dievo akių spindesys
ant pavasario sniego
Vėlyvos rožės
Vėlyvos rožės
grožio ilgesys
kažkam budėt
kažkam šią naktį mirti
Išėjom vėjuose
ar vėjuose klausyt
tiktai savęs
ištvėrus savo širdį?
Lyg laiko smiltys
Blukių žiedynų kvapas
vasaros vidudienis
laukimo laikas
svajomis išpintas
Ir žodžiai žodžiai
saulėje nokinti
lyg laiko smiltys
Lietingas miestas
Lietingas miestas
vėjo ūžesys
ir gęstantis žibintas
tavo rankoj
Kalbėki vėjui
vėjo tu klausyk
kai angelas
tavęs nebeaplanko
Šviesos paliesti
Jau seniai nuvažiavo
dulkėtas tvankus troleibusas
Laikinumo namuos mes nubusim
šviesos paliesti
Visa keisis iš lėto
o mes vis dar būsim
Šviesoje
tarsi rudenio saulėj
rasti
Jūros šauksmas
Ar gyvenimas –
lėtas ėjimas pajūriu
renkant akmenėlius ir kriaukles?
Lėtas ėjimas ir žuvėdrų balsai,
ir nutolstantys žmonės –
nepažįstami tylintys žmonės.
Jūros šauksmas many ir lietus.
Ar gyvenimas –
tai žvelgimas į jūrą nuo kopos
ten, kur leidžiasi saulė?
Ar gyvenimas –
vaikas, pasiklydęs nakty?
Sapno slenkstis ir vėl Tavo balsas:
– Ateik, sužadėtine,
Meile manoji, ateik.
Norisi nutilti , kad nesutrikdyti sviesos zingsniu einanciu sielos gelmen … Sviesios Advento dvasios Jums visiems.