Velnioniškai gera menininkų kompanija

Dogu Bankovo koliažas karui iliustruoti

Dogu Bankovas – bulgarų kilmės menininkas, gyvenęs ir kūręs XX a. pradžios Paryžiuje. Jau kurį laiką šio kūrėjo vardas neatsiejamas ir nuo Kauno bei, pasirodžius Tomo Kavaliausko detektyviniam romanui „Originalas“, visai netoli Kauno rašytojų būstinės įsikūrusio Velnių muziejaus, kurio kavinėje „Kipšas“ sutiktas paslaptingas meno parodų kuratorius Carlas T. Weineris įsuka menų doktorantą ir jo sužadėtinę į painią istoriją, susijusią su koliažų meistro Dogu Bankovo palikimu. Tačiau kaip atpažinti originalius darbus, kai autoriaus biografija ir kūrybinis palikimas – tokie mįslingi? Regis, tai Dogu Bankovo fenomenui visai netrukdo, netgi priešingai, apie jį ne tik rašomos knygos, kuriami filmai (Rytis Zemkauskas. „Niekam nežinomas menininkas“, 2011), bet ir atrandami dar nematyti Dogu Bankovo koliažai. Atsižvelgiant į tokį painų ir detektyvus masinantį kontekstą, visai nenuostabu, kad naujausią dailininko parodą anonsuojame iki jos atidarymo likus daugiau nei pusei metų. Kviečiame susipažinti su menininko kūrinius įkvėpusio Wilfredo Oweno poezija, kurią rašytojo ir vertėjo Tomo Kavaliausko dėka pagaliau galime skaityti lietuviškai!

 

Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-osioms metinėms

Dogu Bankovo koliažų paroda, 2018-ųjų lapkričio 11 d. (sekmadienis), Kaune, Velnių muziejuje

 

Esu tas priešas, kurį tu, mano drauge, nužudei

 

Benjamino Britteno

„Karo Requiem“ pagal Wilfredo Oweno poeziją

 

Benjaminas Brittenas. Eve’ės Arnold fotografija (Magnum Photos)

Ši paroda paremta tekstais, kuriuos britų kompozitorius Benjaminas Brittenas (1913–1976; Aldeburgho Baronas, suteiktas ordinas už nuopelnus Britanijai) panaudojo savo 1962-ųjų simfonijai „Karo Requiem“, kurią sukūrė Koventrio katedros atšventinimo proga.

Koventris, įskaitant ir jo katedrą, buvo subombarduotas 1940-ųjų lapkričio 14 d. Mūrininkas Jackas Forbesas, jau kitą dieną aplankęs griuvėsius, pastebėjo, kad suanglėję stogo rąstai susidėliojo kryžiaus forma. O kai buvo atstatoma katedra, altorius atsidūrė kaip tik toje vietoje. Ant jo buvo užrašyti žodžiai: „Tėve, atleisk.“

„Requiem“ sudaro sopranas, tenoras, baritonas, mišrus choras, berniukų choras ir simfoninis orkestras. Brittenas norėjo, kad solistai būtų iš trijų skirtingų šalių: Rusijos, Britanijos, ir Vokietijos. Buvo atrinkti šie muzikantai: sopranas – Galina Višnevskaja (Tarybų Sąjungos garbės menininkė); tenoras – Seras Peteris Pearsas (Britanijos imperijos ordinas; Britteno gyvenimo palydovas) ir baritonas – Dietrichas Fisheris-Dieskau. Tačiau Maskva atsakė taip: „Tarybinė menininkė negali pasirodyti toje pačioje scenoje, kurioje koncertuoja vokietė.“ Brittenas nepasidavė. Jau 1963-iųjų sausį jis Londone įrašė savo „Karo Requiem“, kurį atliko jo atrinkti menininkai.

„Karo Requiem“ lydi dviejų skirtingų tipų tekstai: lotyniškas „Missa pro Defunctis“ [„Mišios už mirusiuosius“] ir kai kurie Wilfredo Oweno karo eilėraščiai, parašyti anglų kalba. Šie du tekstai prieštarauja vienas kitam ir turinio prasme. Lotyniškosios mišios perteikia tradiciją tikėti pomirtiniu susivienijimu su Dievu Rojuje, o Owenas savo eilėraščiuose kalba apie gyvybės arba mirties išgyvenimus apkasuose, kur prarado viltį, kad Dievas yra gailestingas. Eilėraščius poetas parašė, būdamas 25-erių metų. Tuo metu jis tarnavo kariuomenėje. Nušautas likus savaitei – sakykime, vienai valandai – iki 1918-ųjų lapkričio 11-osios, kai pasirašytos paliaubos. Wilfredo Oweno mama sužinojo apie sūnaus žūtį bei jam suteiktą Karo kryžių, bažnyčios varpams skelbiant taiką.

Wilfredas Owenas. Fotografas nežinomas

Tuo metu Oweno poezija nebuvo populiari ar gerai žinoma. Tik penki poeto eilėraščiai buvo publikuoti, jam gyvam esant. Didžiausiu poetu per Pirmąjį pasaulinį karą laikytas Rupertas Brooke’as, kuris rašė apie spinduliuojantį britišką jaunimą, pasiaukojusį dėl tėvynės.

Oweno karo poezija tapo kur kas labiau žinoma per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, o daug kitų jo kūrinių buvo cenzūruoti arba nepublikuoti iki 1980-ųjų. Taip nutiko dėl užuominų apie homoseksualią meilę, presuponuojant potekstę, kad pats poetas yra gėjus. Tiesą sakant, Owenui mirus, jo brolis ir motina suklastojo jo dienoraščius bei laiškus, pasirūpindami, kad bet koks jo seksualumo pėdsakas liktų paslaptyje. Mat, gandams nutekėjus, būtų tapę tušti Wilfredo Oweno karo pasiekimai, taip pat atšauktas karo Kryžiaus ordinas.

37 paveikslai, sukurti Dogu Bankovo, pratęsia tekstą, tiesiogiai jo neiliustruodami. Net nuorodos į Bibliją „išimtos iš laikotarpio“, siekiant parodyti, kad pyktis bei neapykanta neapsiriboja vien tik pasauliniais karais, – deja, jis prasibrauna į mūsų kasdienę egzistenciją.

 

Tenoro solo

Varpai skamba mirusiesiems bandoje –

Siaubingas ginklų įniršis.

Užtaisomi šautuvai be paliovos trata,

Jie gali niekais paversti skubotas taikai atnašaujančias maldas.

Nei maldos, nei varpai iš jų nesišaipo,

Nė vienas gedulo balsas nebegelbsti.

Spiegiantis, išprotėjęs praskriejančių kulkų choro švilpesys,

Karo trimitai aidi žuvusiesiems liūdnose krašto apylinkėse.

 

Kokias žvakes galėtume uždegti, kad padėtume mirštantiesiems greičiau numirti?

Ne berniukų rankose jos švies

Verčiau tespindės jų akyse šventi atsisveikinimo žvilgsniai,

Išblyškę merginų veidai tetaps balta skraiste karstui pridengti.

Gėlės – tai tylinčių protų švelnumas,

Kiekvienas saulėlydis lėtai nuleidžia uždangą.

 

Karo trimitai apgaubia vakarą liūdesiu,

Trimitai atsiliepia – kaip skaudu juos girdėti.

Jie vieną natą trimituoja.

Berniukų balsai aidi prie upės –

Miegas juos motiniškai užliūliuoja, palikdamas sutemą liūdną.

Rytdienos šešėlis prislegia vyrus.

Trimitai be perstojo gaudžia.

Vilties netekę balsai nuslopsta,

Užgęsta prieš rytdienos šešėlį.

 

Requiem aeternam: atidaryme pamažu iš tamsumos išnyra lėta procesija. Girdėti tylus grojimas. Bet nervingi styginiai tampa vis garsesni, prieš pat prasidedant ir baigiantis et lux perpetua.

                                                                                                   

Te decet hymnus: procesija pamažu išnyksta. Iš tolo ataidi sklandus, bet abejingas išgelbėjimui berniukų choro dainavimas.

 

Requiem aeternam: procesija grįžta, didėja ir vėl išnyksta, taip pat, kaip prieš ir po et lux perpetua.

 

Kamerinis orkestras užlaiko paskutinį akordą. Staiga arfa ir kontrabosas nervingai pertraukia, o tenoras pradeda pirmąją poemą:

 

Varpai skamba mirusiesiems bandoje.

Nuotaika pasikeičia: apeigų sielvartas virsta apkartintos tikrovės jausmu, poetui stebint kovos mūšio skerdynes ir neįvardytus žuvusiuosius. Galiausiai obojus kandžiai primena Te decet hymnus tematiką, bet tenoras, tardamas paskutinius žodžius, pats susilaiko, o arkos ir smuikų garsai pranyksta bažnyčios varpų gaudesy, chorui giedant finalą: Kyrie eleison. Viešpatie, pasigailėk mūsų.

 

Dies Irae fanfaros pranašauja paskutinę teismo dieną, žodžiai dainuojami nustebus ir susimąsčius. Fanfaros lėtai artėja sprogimo link.

 

Tuba mirum biblijinis trimitas kviečia visus į paskutinę teismo dieną. Pasiekus mors stupebit, garsas pradeda silpti, susilieja su kameriniu orkestru.

 

Karo trimitai trimituoja – liūdni aidai galingų Dies Irae fanfarų, baritonui dainuojant apie jaunus kareivius ir jų rytojaus suvokimą. Neišsakoma perspektyva, laukiant staigios, beprasmės mirties.

 

Tenoras ir baritono solo

Ten kažkur mes ėjome gan draugiškai iki pat mirties,

Atsisėdę su ja pavalgėme ramiai ir nuobodžiai,

Atleidom jai, kad į mūsų rankas išpylė maistą iš kareiviško katiliuko.

 

Mes įkvėpėm žaliai tiršto mirties burnos kvapo,

Mes verkėme, bet nepalūžome.

Ji spjaudėsi kulkomis,

Kosėjo Šrapnelio artilerijos sviedinio skeveldrom.

Pasveikinome ją choru, kai ji uždainavo aukštu balsu,

Mes švilpavome, kai ji mus pervėrė savo dalgiu.

O ne – mirtis niekada nė nebuvo mūsų priešas!

 

Mes juokėmės, mes buvome kartu su ja, sena bičiule.

Bet kovoti tenka su jos galiomis.

Mes juokėmės žinodami, kad dar bus geresnių vyrų

Ir didingesnių karų, kai kiekvienas kovotojas savim didžiuosis girdamasis

Kariaująs prieš Mirtį – už Gyvenimą, o ne prieš vyrus – už vėliavas.

 

Baritono solo

Būki lėtai pakelta, tu, ilga juoda patranka,

Didingas ginkle, besistiebiantis iki pat Dangaus,

Ji tuoj užkeiks.

Iš arogancijos aukštumų tave sužalos,

Tad sudaužyki ją prieš tai, kai jos nuodėmės dar labiau išaugs,

Bet kada tavo užkeikimas pasibaigs?

Teprakeiks tave Dievas, teišpjaus jis tave iš mūsų sielos!

 

Liber scriptus: sopranas didingomis, šuoliuojančiomis frazėmis paskelbia, kad visa turi paaiškėti paskutinę teismo dieną.

 

Quid sum miser tune dicturus: pusiau choras prašo patarimo; reguliarūs, metriniai timpano garsai skamba lyg širdies dūžiai. Sopranas pratrūksta.

 

Rex tremendae majestatis: tiesiogiai maldauja pasigailėjimo. Ji prie šios maldos prisijungia su pusiau choru ir tuo pačiu pulsuojančiu timpano garsu. Kai soprano balsas ima vis labiau silpti, choras ir orkestras nutyla. Šią tyla sudrebina kamerinio orkestro būgnas.

 

Ten kažkur: tenoro ir baritono duetas ironiškai pertraukia familiarų karių žaidimą su žiauria mirtimi. Jie dainuoja: „O ne – mirtis niekada nė nebuvo mūsų priešas!“ Jie taip dainuoja, ką tik nuskambėjus grėsmingam Rex tremendae majestatis.

 

Recordare: maldą atnaujina moterų choras, suskirstytas į keturias dalis. Pasigirsta kontrastas jų kukliai, bet nuoširdžiai maldai.

 

Confutatis maledictus: ten, kur bosai nutrūksta, įgaudami naują tempą, ragai ir trombonai pratrūksta tarytum ugnis iš pragaro nasrų, sunaikinant nedorėlius. Pradžioje patys tenorai prideda atgailos maldą (Oro supplex), paskui kartu su bosais. Įaudrintas kreipinys įgyja pagreitį, kol jį sustabdo kamerinio orkestro timpanas.

 

Būki lėtai pakelta, tu, ilga juoda patranka: baritonas dainuoja apie galingo ginklo blogį ir visa, ką jis reiškia. Įsiterpia Dies Irae, trimituodamas fanfara. Poetui meldžiant, kad Dievas prakeiktų karo ginklus, Atpildo diena vėl pratrūksta visu savo įsiūčiu.

 

Tenoro solo

Veski jį,

Veski jį į saulę –

Švelnus jos prisilietimas pažadino jį sykį

Namuose, šnabždant neapsėtiems laukams.

Saulė pabudindavo jį net Prancūzijoje

Iki šio momento, iki šio sniego.

Jei kas nors galėtų jį dabar pažadinti,

Tai tik motulė saulė.

 

Tenoro solo

Pagalvoki, kaip ji pažadina sėklas, –

Sykį prikėlė šaltos žvaigždės kūną iš molio.

Turime galūnes ir šonus, taip brangiai įgytus,

Su visais nervais – vis dar šiltus, – kuriuos pajudinti per sunku.

Ar tai dėl to, kad kūnai sukrito į aukštą molio krūvą?

 

Tenoro solo

Ar dėl šios priežasties kūnai virto tokia aukšta molio krūva?

 

Tenoro solo

Kas privertė pačius saulės spindulius taip triūsti,

Kad pažadintų žemę iš miego?

 

Tenoras ir baritono solo

Abraomas pakilo, perskėlė medį ir išėjo,

Pasiėmęs ugnį ir peilį.

Jiedu apsistojo kartu.

Prabilo pirmagimis Izaokas. Jis tarė: „Mano Tėve,

Paruoški ugnį ir geležį.

Bet kur avinėlis šiai altoriaus aukai?“

 

Lacrimosa: sopranas apdainuoja šią raudų ir gedulo dieną.

Nevilties, karčios tragedijos apimtas tenoras keturis kartus pertraukia

švelniai skambančią sielvarto dainą žodžiais Veski jį, veski jį į saulę.

Mišių žodžiai, muzika ir poema keičia vienas kitą – kiekvienas savitai ir ypatingai išreiškia graudų sielvartą,

tačiau kareivis, kuris budi prie savo žuvusio draugo, yra nepaguodžiamas.

 

Pie Jesu: po paskutinių tenoro žodžių vėl skamba bažnyčios varpai, o choras meldžia amžinojo atilsio.

 

Domine Jesu Christe: berniukai dainuoja tolumoje, prašydami, kad išgelbėtų ištikimuosius iš pragaro gelmių.

 

Sed signifer: preliudija į fugą (Quam olim Abrahae), kurioje pagrindinis choras gyvai meldžiasi, kad arkangelas Mykolas vestų ištikimuosius šviesos taku, laikydamasis pažado Abraomui ir jo palikuonims. Atkreipkite dėmesį į choro crescendo kiekvieną sykį, kai nuskamba et semini ejus, tarytum pabrėžiant pažado svarbą nesuskaičiuojamoms kartoms.

(Atsitiktinai fugos tema ir kitos dainos dalys atsispindi Britteno antrojoje giesmėje Abraomas ir Izaokas)

 

Abraomas pakyla: gana skubotai kamerinio orkestro klarnetas perima Quam olim Abrahae tematiką, o tenoras ir baritonas dainuoja Oweno Abraomo ir Izaoko istorijos versiją. Dangiškasis patarėjas ignoruojamas, sūnus nužudomas, taip įvykdomas žiaurus nusikaltimas. Paskutinė dainos eilutė Kartu ir pusę Europos palikuonių, vieną paskui kitą kartojama tris kartus, ji šešiskart įterpiama.

 

Hostias: jame girdėti tolumoje aidinčių berniukų balsai, tarytum išlydint nekaltas būtybes į skerdynes. Siūloma atsiduoti maldai ir išaukštinimui, prisimenant pažadą būti išgelbėtam. Kareiviai įsiterpia, bet jų giesmės tai nesudrumsčia.

 

Quam olim Abrahae: atkartoja pagrindinis choras ir orkestras, bet šį sykį dinamika atvirkštinė. Et semini ejus dabar sulig kiekvienu pasirodymu vis labiau pateikiamas kaip diminuendo, tarytum siekiant parodyti, kad ankstesnė pusė Europos palikuonių pertraukta, o muzika vis labiau slopsta išsikvėpdama.

 

Sanctus: priešais mirgantį, ritmiškai laisvą mušamųjų instrumentų foną sopranas dainuoja Dieviškąją garbę.

 

Pleni sunt coeli: choras, padalytas į aštuonias dalis, pradeda laisvai giedoti. Tonas lėtai kyla po labai tylios pradžios, kol choro ir orkestro tonas sluoksnis po sluoksnio susikaupia į vieną milžinišką išaukštinimo crescendo.

 

Hosanna in excelsis: trimitas, ragas ir trombonas atlieka fanfaras, kurios kyla ir krenta, susipindamos su choro išaukštinimo šūkiais. Pastebima, kad choro bosai dainuoja Sanctus, kuriuo sopranas pradeda šią dalį.

 

Benedictus: soprano minkštos, švelniai siūbuojančios frazės skamba, vis užtikrinčiau palaikant chorui.

 

Hosanna in excelsis: vėl pasigirsta didingas išaukštinimo šūksnis, ir, skambant paskutiniams septyniems taktams, fanfaros persipina, galiausiai virsta euforija, kuri nuvysta, atskleidžiant minkštai suvaldytus styginius ir ragą. Baritonas dainuoja.

 

Trenkus žaibui: pagaliau sukuriamas kontrastas, vienareikšmiškai akivaizdi tikrovė priešpriešinama ankstesniam religiniam patosui. Poemos pabaiga – pagrindinė viso darbo ašis, momentas, kai pasiekiamas kraštutinumas, sulyginant oficialų troškimą ir nusivylimą poetinėje vizijoje.

 

Agnus Dei: šį kartą poema Nukryžiuotas žmogus perpinama su lotynišku tekstu neįprastai paprastoje ir gražioje aplinkoje. Dvi skirtingos galios rutuliojasi sklandžiai, kai 5/16 ritmas teka pirmyn ir atgal nuo kamerinio orkestro ir tenoro balso iki pagrindinio orkestro bei choro. Galiausiai tenoras reziumuoja šią dalį viena kylančia fraze: Dona nobis pacem (Suteik mums taiką).

 

Tada Abraomas surišo jaunuolį diržais ir juostomis,

Pastatė krūtinės aukščio aptvarą bei apkasą,

Užsimojo peiliu, ketindamas užmušti savo sūnų,

Bet tik pažiūrėk – angelas sušuko jam iš dangaus:

„Neliesk jaunuolio,

Nieko jam nepadaryk.

Avinas sugautas už ragų brūzgyne,

Paaukok Garbės aviną, o ne vaiką.“

Bet senas vyras nepakluso – užmušė sūnų,

Kartu ir pusę Europos palikuonių, vieną paskui kitą…

 

…pusę Europos palikuonių, vieną paskui kitą.

 

Baritono solo

Trenkus žaibui iš Rytų,

Susitelkia debesys audringi, atlekia karo vežimo sostas.

Jau laiko būgnams nudundėjus ir nutilus,

Bronzinis saulėlydis vakaruose – trimitas skelbia ilgalaikį atsitraukimą.

Ar gyvenimas atnaujins šiuos kūnus? Ar tiesa tai, kad

Mirtis viską sunaikins, ašaras nušluostys?

 

Tuščios gyslos prisipildys Gyvenimo, jaunystė sugrįš

Ir nuplaus nemirtingu vandeniu, o ką pasakys mūsų Amžius?

Kai klausiu baltojo Amžiaus, jis man ne taip atsako:

„Mano galva nunarinta, prislėgta sniego.“

O kai klausausi Žemės, ji taria:

„Mano įtūžusi širdis traukiasi iš skausmo. Tai mirtis.

Mano senovės randai tenebus šlovinami,

Mano titaniškos ašaros – taip pat. Jūra bus nusausinta.“

 

Tenoro solo

Nukryžiuotas žmogus kabo ten, kur artilerijos sviedinių keliai išsiskiria,

Šiame kare jis taip pat neteko galūnės,

Bet jo mokiniai slapstosi atskirai,

O kareiviai priima jį tokį.

 

Tenoro solo

Prie Golgotos kartu su visais žengia kunigas.

Jų veiduose – pasididžiavimas, kad

Jų kūno mėsą pažymėjo Žvėris, kurį

Atstūmė švelnusis Kristus.

 

Tenoro solo

Raštininkai prasiskina sau kelią

Ir rėkia apie ištikimybę valstybei.

 

Tenoro solo

Bet tie, kurie myli didingesne meile,

Pakloja savo gyvybę, nejausdami pagiežos.

 

Tenoro solo

Atrodo, kad ištrūkau iš mūšio lauko,

Patekau į prislopusį gilų apkaso tunelį,

Kur titaniški karai iškalė granito arką.

Ten trys užversti miegantieji suaimanavo –

Mirtis sujudėjo greičiau, nei susivokti suspėjau.

 

Tada aš juos pajudinau. Vienas pašoko išpūstom akim,

Įbedė graudžias akis atpažinęs,

Pakėlė drebančias rankas, tarytum palaimint norėdamas.

Jokie šūviai nebeaidėjo, iš šautuvo vamzdžių nesklido dūmų aimanos.

„Nepažįstamas drauge, – pasakiau, – čia nėra dėl ko gedėti.“

 

Baritono solo

„Niekas, – pasakė kitas, – neišsaugos nepraėjusių metų,

Beviltiška. Kad ir kokia būtų tavoji viltis.“

Toks ir buvo mano gyvenimas: medžiojau tarytum laukinis,

Gaudžiau labiausiai pašėlusį grožį šiame pasauly,

Daug vyrų dalijosi mano juoku.

O iš mano raudų kažkas dar liko,

Bet mirs dabar. Aš apie tiesą neišsakytą.

Apmaudą dėl karo, kurį pats karas išsklaidė.

 

Dabar vyrai pasitenkins tuo, ką mes sugriovėm,

Arba nepasitenkinimas liepsnos jų kraujyje, kol vėl išsilies.

Jie ateityje taps vikrūs kaip tigrai,

Nė vienas nepasitrauks iš kariuomenės gretų, nors

Tautos nukeliauja ilgą progreso kelią.

Nebesuspėsime į pasitraukiančio pasaulio maršą,

Į tuščias citadeles be sienų,

Kai kraujo krešuliai užkimš kovos vežimo ratus.

 

Aš prieičiau ir juos nuplaučiau vandeniu iš saldžių šulinių.

Net iš tų, kuriuose mes kare nuskendome,

Net iš saldžiausių šulinių, kokie tik kada nors yra buvę.

Esu tas priešas, kurį tu, mano drauge, nužudei.

 

Atpažinau tave tamsoje, nes tu susiraukei

Vakar, kai kiaurai perdūrei mane nužudydamas.

Mėginau atremti kirtį, bet mano rankos buvo sustingusios ir šaltos,

O dabar miegokime…

 

Tenoro ir baritono solo

O dabar miegokime….

 

Libera me: Paskutinis maldavimas išgelbėti, vėl maršas. Jis prasideda labai lėtai, pranašingais tenoro ženklais ir boso būgnų solo. Paskui pasirodo dvigubi bosai su jų suluošintu maršu. Mes galime atpažinti, kad tai – lėtesnė versija tos muzikos, kuri akomponavo pirmajai poemai. Skamba varpai mirusiesiems. Maršas pamažu tampa vis greitesnis ir intensyvesnis, kol pasiekia įkarštį (soprano Tremens factus). Išauga Libera me maldos.

 

Dies illa, dies irae: atnaujinta Atpildo dienos versija, kaip ir antroje Mišių dalyje, bet dabar soprano solo sustiprinta, įsiterpiant orkestro pučiamiesiems. Muzikos įsiūbuotas momentas dabar išlieja savo energiją į milžinišką kulminaciją po Dies magna et amare valde. Tamsioje šios kulminacijos tekstūroje galime girdėti sopraną ir chorą, susitelkusį į paskutinę Libera me maldą. Po ilgo diminuendos kamba muzika, nerimastinga net pačioje pabaigoje. Ji nuplaukia ir ištirpsta šaltame, mirtiname kamerinio orkestro sulaikytų styginių garse, kai tenoras pradeda paskutinę poemą.

 

Oweno susitikimas su nepažįstamuoju („atrodo, kad ištrūkau iš mūšio lauko“) užbaigia visą kūrinį. Nei tai, nei aplinka nebereikalauja paaiškinimo.

 

Paskutiniuose Requiem puslapiuose pirmą kartą susitelkia visos jėgos. Du kareiviai be paliovos dainuoja. O dabar miegokime, įsiliedami į In Paradisum, atliekamą berniukų, pagrindinio choro ir soprano. Galiausiai bažnyčios varpai nuaidi paskutinį kartą. Choras, kuriam niekas neakomponuoja, dainuoja finalinę kadenciją Requiescant in pace. Amen.

 

Iš anglų kalbos vertė Tomas Kavaliauskas, redagavo Rūta Bagdanavičiūtė. („Requiem“ tekstas pagal anglišką mišiolą čia nebuvo verstas.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *