Aldona Ruseckaitė. Poezija

Aldona Ruseckaitė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Poetės, prozininkės, muziejininkės, skaitytojų graibstyte graibstomų biografinių romanų apie Maironį („Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 2016), Žemaitę („Žemaitės paslaptis“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015) bei, naujausio, Vytautą Mačernį („Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017) autorės Aldonos Ruseckaitės pristatinėti nereikia – jos vadovaujamame Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykstančiuose kūrybos vakaruose lankėsi kiekvienas literatūrai neabejingas kaunietis ir miesto svetys, į Aldonos knygų pristatymus plūsta skaitytojų būriai, o poilsio akimirką rašytoją kone kasdien galima sutikti su fotoaparatu vaikštinėjančią Maironio sode (šiuos pasivaikščiojimus vainikavo leidinys „Maironio sodas“, Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejaus leidykla, 2017). Nuo naujausios A. Ruseckaitės poezijos knygos „Verčiau (ne)užmiršti“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015) jau praėjo keleri metai. Galbūt metas iš prozos vandenų vėl panirti į poezijos versmę?

 

Aldona Ruseckaitė

 

***

Nebijoki gyvenimo!

Kai lieka jo vis mažiau – nebijoki,

Atverki visas geldeles, žiūrėk,

Baltas drugelis provėžoj mirė.

Kai lieka vis mažiau –

Ko bebijoti?…

 

***

Visą laiką reikia ką nors turėti delne –

Duonos trupinį smėlio ar aukso smiltį

Akmenėlį Komuniją raidę

Saulės spindulį lašą lietaus

Vėjo gūsį

Visą laiką turėti delne

Nes kitaip kelią pamesi…

 

 

***

Vienuolyno bažnyčioje po Mišių

pasidažiau lūpas. Tamsiai raudonai.

Juk nesupykai, Viešpatie?..

Ilgai laukiau, kad pažvelgtum

tądien į mane.

Tačiau tu neskubėjai,

o gal visai užmiršai…

Todėl ir pasidažiau –

moteriška gudrybė…

 

***

Gyvenimas turėtų būti pilnas lyg aruodas

Ar lyg akis lyg riešuto kevalas

Turėtų būti kupinas lyg perpildyta

Gėrimo stiklinė

Lyg kartimi suveržtas šieno vežimas

Lyg sraigė namely

Lyg raidė pilna rašalo

Pilnas pilnas pilnas

Lyg žirnio ankštis lyg pušis spyglių

O jis – tas mūsų gyvenimas – mažėja ir traukiasi

Aruodas ištuštėja, akis užsiveria,

Riešutas sukirmija, vanduo išgaruoja

Lieka tuščias sraigės namelis sutrupintas kevalas

Atsiveria ankštis

Iš to didelio pilnio lieka sudžiūvęs plaušelis…

 

***

Jeigu meldiesi – neužsiverk savyje

Nežiūrėki į žemę, į tamsą,

Pakelki akis – šviesa tegul plūsta

Vasnoja baltų paukščių sparnai

Džiugus spindulys lengvai perbraukia veidą

Tegul skliaute švysteli tavo angelo sparnas

Tegul Dievo akis netikėtai pamerkia

Nežiūrėki į tamsą

Kur gaivalų gaivalai keičia odą

Tik tada, kai žegnosies, kai kryžiaus ženklas

Sugriebs tavo ranką, tada užsimerki…

 

***

Sekmadienį per lietų skaitau Giunterio Grasso

Svogūno lupimą

Bet nuo pirmojo puslapio jungiasi trukdžiai:

Už lango jau žydi liepos

Kaip mes ten rinkdavome liepukus, kai buvau

Dešimt dvylikos keturiolikos

Ar aš ten buvau? O gal kita paauglė, jau rodos kita.

Ji buvo tokia baili, paklusni, uždara

Kas man visai nebūdinga…

Giunteri Grasai – man nesunku suprasti ką čia rašai:

Berže jau čirškia paaugę strazdai

Katinai lyg pašėlę tik ir tyko juos sumedžioti

O va vėlgi ta pati paauglė gaudo, ieško

Strazdžiukų tėvų, jų neranda, augina narvelyje

Bet nieko iš to laukinis paukštelis

Nesąmonė – gal ten buvo kaimynų mergaitė

Kuri ilgai neišmoko skaityti

O dar suskamba mišių maldos iš radijo:

Vaje, negalima bažnyčioj dairytis

Bet taip beviltiškai noriu gal penkeri

Mama švelniai vis atsuka galvą altoriun

Vaikeli, ir ko taip smalsauti reikėjo

Bažnyčia tai Dievo namai, ir ko išdykaut svečiuose…

Liūdintis vaikas su atlaidiniu saldainiu norėtų

Suvalgyt bet kažko verkia ir verkia beveik iki namų

Niekada nežinosiu, ko verkė ta mažoji mergaitė

O Svogūno lupimas jau graužia akis visada pradeda

Graužti…

 

***

Jau buvau benueinanti

Bet lapkričio veidas gana įžūlus į mane atsigręžia

Atsimerkiu žiūrim vienas kitam į akis

Žinau jam neskauda kai miršta

Akiduobės užneštos lapais rainelių visai nematyti

Sakau, lapkriti, rudenie, paleiski mane iš savo

Blėstančio žvilgsnio mano meilė buvo aistringa

Jaunystėje, lapkriti, buvai man melagis meilužis

Būdavo, atsiduodu, atsiveriu, laukiu ateisi įeisi paliksi

Bet pasprukdavai

Visada netikėtai –

Žiūrėk ir ištirpęs sniege

Dabar jau paleiski nieko nenoriu žadėti

Man sidabro takai į žiemą švariai nukloti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *