Kauko laiptai

Ironija ir groteskas, lyrika ir autentiški susitikimai su lietuvių rašytojais, žūtbūtinis užsispyrimas, minant valdininkų slenksčius ir važiuojant biurokratijos mašina, įtraukia skaitantįjį kaip deginanti akistata, kaip dokumentika. Tekstuose kalbėdama apie muziejininkystės kasdienybę, A. Ruseckaitė nenusileidžia iki savigailos ar asmeniškumų, sunerdama spalvingą

„Iš gervių“ – antrasis Ievos Rudžianskaitės eilėraščių rinkinys. Knygos leitmotyvas – gervė, kurios simbolis svarbus Vakarų ir Rytų kultūrose, išreiškia transformaciją, perėjimą iš vienos dimensijos į kitą bei parodo, kad net kasdienė tikrovė nėra lengvai paaiškinama.

Naujojoje Erikos Drungytės poezijos knygoje „Kalnas ir miestas“ skaitytojai atras Vakarų ir Rytų kultūrų dermę. Šioje poezijoje nėra nieko nereikalinga, viskas tarpusavyje susipynę, susiraizgę, „viskas ir viskas yra apvalu, ir viena iš kita išnyra be galo, be krašto“.

Ši rinktinė iš dalies tęsia poetės dažnai nagrinėtas temas – papildo Annos gyvenimo, emigracijos pasakojimą, prisiminimus apie žydiškąjį Vilnių, jos šeimą ir draugus; išryškėja ir naujų temų: senatvės, sparčiai besikeičiančio šiuolaikinio pasaulio – ypač įdomūs Annos žodžiais tapyti Rusijos ir

„Rasos poezija kaip teatras kalba skaitytojui, metaforos vaidina skaitytojui, o šamanistiški tekstai tiesiog užburia skaitytoją savo originaliu pateikimu ir lietuvių poezijoje gana reta egzotika“, – Vainius Bakas.

Netuščiažodžiaujantis ir kartkartėmis (auto)ironiškas Vidmanto Elmiškio eilėraščių subjektas paniręs į apmąstymus apie gyvenimo laikinumą, netvarumą, suvokia neišvengiamą baigtį. Nors pasaulis vis dar regimas kaip įvairialypis, gali būti, kad jis nėra tikras, lyg gegužės sniegas, tačiau tai nereiškia, kad kalbantysis pasiduoda

Dovilė Zelčiūtė skaitytojui pažįstama kaip išpažintinės poezijos kūrėja, tačiau naujajame rinkinyje „Šokiai Vilniaus gatvėje“ poetė prabyla dar autentiškesniu, nei jai įprasta, balsu; atsiskleidžia ir puikus poetės (auto)ironijos pojūtis.