Kauko laiptai
Šis pasakojimas skirtas tiems, kas žaidžia ir nori būti geresni už pilką peliuką. Autorius nevengia metaforų, lavinančių vaikų vaizduotę, loginių samprotavimų, todėl knygelė gali pasitarnauti ugdant mažųjų skaitytojų kūrybiškumą.
Skaityti plačiau>>>
autriuose, regis, ir fotografiškuose eilėraščiuose Aldona Ruseckaitė fiksuoja subtiliausius niuansus – lietuviškojo gamtovaizdžio detales, įvairiausius laikotarpius – nuo vaikystės iki dabarties.
Skaityti plačiau>>>
Naujausiame rinkinyje Paulina Žemgulytė susitelkia į gamtos motyvus, o tiksliau į lietuviškąjį peizažą, puoselėja lietuviškąją tapatybę.
Skaityti plačiau>>>
„Kita“ – antroji Ievos Rudžianskaitės knyga. Jautriuose, tapybiškuose eilėraščiuose gausu kultūrinių, filosofinių, teologinių asociacijų, kartais nelengvai įžvelgiamų ar net subtiliai užmaskuotų.
Skaityti plačiau>>>
Naujausiame eilėraščių rinkinyje Viktoras Gulbinas, viena vertus, plėtoja meilės lyriką ir gamtos pajautą, kita vertus, jo eilėraščių subjektas niūriai apmąsto savo būvį mieste, kuris tėra tik „urbanistinis vienetas“, neatsiejamas nuo užmaršties, anonimiškumo.
Skaityti plačiau>>>
Sujungdama įvairiausius istorinius Kauno laikotarpius – prieškario, okupacijos, šiandienos – su mitinės būtybės Kekto figūra, poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė tiek retrospektyviai žvelgia į Kauną, tiek kalba iš dabarties perspektyvų, plėtodama ir paslaptingą paralelinį pasaulį, kuris suteikia rinkiniui gilesnį matmenį.
Skaityti plačiau>>>
Eilėraščių rinkinyje autorė įsuka skaitytoją į nesutramdomą gyvenimo tėkmę, kuri atsiveria per kūnišką egzistavimą.
Skaityti plačiau>>>
Eilėraščių rinkinyje autorė tarsi mirksnis po mirksnio skaitytoją veda švelnia poetine lyrika, gamtos motyvais, susijusiais su žmogiškaisiais išgyvenimais, jausenomis ir nuotaikomis, į vis tirštėjantį nerimą – dievoieškos, mažatikystės, apokalipsės.
Skaityti plačiau>>>
„Alyvmedžiai“ – vienuoliktoji Vytauto Kazielos poezijos knyga. Autorius tęsia mirties ir meilės, atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas.
Skaityti plačiau>>>
Neatsitiktinai Dovilė Zelčiūtė naują savo eilėraščių rinkinį pavadina „Prieglaudos miestai“. Tai akivaizdi aliuzija į Senąjį Testamentą, aiškus pažadas, kad autorės, pripažintos išpažintinės lyrikos (pasižyminčios autoironija ir paradoksais) kūrėjos, knygoje šįkart dominuos dievoieškos tema.
Skaityti plačiau>>>
Minimalios apimties tekstuose autorė apmąsto meilės – dieviškosios ir žmogiškosios – fenomeną, įvairias žmogiškąsias emocijas, jausmus, filosofavimą, kūrybą bei gyvenimo ir mirties žaismą.
Skaityti plačiau>>>
Naujasis Vygando Ostrauskio romanas „...gloria mundi“ yra „Sic transit...“ tęsinys, kita vertus, jį galima skaityti kaip savarankišką kūrinį.
Skaityti plačiau>>>
„π-moll“ – kūrybinę brandą pasiekusio savito kūrėjo balsas, vientisas muzikos komponavimo principais paremtas žmogiškosios būties refleksijos audinys, perteikiamas muzikinėmis faktūromis, kai kiekvienas žodis dirigento-poeto pasvertas ir išjaustas, kai „laikas eina atgal“.
Skaityti plačiau>>>
Pirmoji Giedriaus Alkausko eilėraščių knyga, kurioje labai svarbią vietą užima muzika.
Skaityti plačiau>>>
Pirmajame Karolio Barecko eilėraščių rinkinyje ryškios lyrinio herojaus pastangos susivokti pasaulyje, kuris pasiūlo savo istoriją su visa įmanoma įvairove – geografine, kultūrine, religine, su tuo, ką reikėtų vadinti žmonijos lobynu ir nuokryčiais, su šalia esančia realybe ir Visatos slėpiniais, kuriuos
Skaityti plačiau>>>