POETAS, DAILININKAS GVIDAS LATAKAS: “TIK SPĖKIME TAME GYVENIME BŪTI”

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Nijolės Latakienės nuotrauka

 

Savaitraštis SAVAITĖ, 2024 m. gruodžio 5 d.  

 

Advento pašnekesiai

Gvidas LATAKAS: „Tik spėkime tame gyvenime būti“

Pasaulis laukia Kalėdų. Pasipuošęs ir šurmuliuojantis, blizgantis ir
agituojantis, triukšmingas ir aistringas. Susitikę su dailininku, rašytoju,
medalių kūrėju ir miniatiūristu Gvidu LATAKU stabtelkime paieškoti avento
ramybės, prisilieskime prie pašnekovo patirčių ir įžvalgų.
Jauku ir Jūsų namuose, kuriuose tiek daug meno, ir su Jumis. Iš ko
paveldėjote tą gebėjimą jaukiai bendrauti, tėveliai irgi meno žmonės?

Paveldėjau turbūt ne tik tai, svarbiausia, turbūt – fizinę ir psichinę sveikatą, o
tėveliai – šio pasaulio žmonės, darbininkai su žemdirbio genu. Nebuvo jiems kada
išpildyti savo didesnių svajonių. Mama po trijų klasių išvažiavo į Sibirą, į miškus,
dešimt jos jaunystės metų ten ir prabėgo. Tėčio tėvas pokaryje gan jaunas mirė,
mano tėvui tuomet teko būti tuo vyriausiuoju vyru šeimoj nuo pat paauglystės.
Mama turėjo dvi svajones: būti mokytoja, nes anot jos „tos mokytojos taip gražiai
pasipuošusios“, o antroji – gyventi Kaune. Mat ten gyveno jos pusseserė, pas ją
mama atvažiuodavo iš Telšių pasisvečiuoti ir tas didelis lietuviškas miestas jai
labai patiko, bet paliko gimtinėj, prie šaknų, prie tėvų. Gal ir gerai, kur šaknys, ten
stiprybė. O man, visai negalvojant apie tai, teko išpildyti tas mamos svajones –
dirbti mokytoju ir dar gyventi Kaune, chi chi, pasakytų Chirchillis.

Ir dailininkas, ir rašytojas, ir medalių kūrėjas, aš dar pridurčiau – ir
juvelyras, Jums, sakote, mieliau miniatiūristas. Kaip visa tai susidėliojo?

Tai tuo dailininku norėjau būti nuo vaikystės. Menai atrodė kitas langas į įdomesnį
pasaulį (įdomesnę pasaulę – skambėtų gražiau ir nenusižengtų gramatikai), nes
buitis buvo tokia neįdomi, fabrikas, aštuonios parduotos valandos, tas pats per tą
patį,– nenorėjau taip gyventi. Daug skaičiau ir dabar skaitau, mačiau, kad
gyvenimas gali būti visoks, kai skaitai, iš knygos atsiveria visai kitas pasaulis, su
baisinga pasaulio ir gyvenimų tame pasaulyje įvairove. Knygos stebuklas man
ypatingas ir dabarčiui, knygų lentyna – mano draugų kompanija, „chebrelė“ mano.
Tada galvojau, kaip tas žmogus prieš tiek metų, pavyzdžiui, koks Aleksandras
Diuma, taip gyvai rašė tarsi tau pasakotų istorijikes prie stiklo vyno dabar. O tu tik
klausais. Ir viskas kaip šiandien. Žmonės, deja, greitai numiršta, istorijos lieka. Kas
dar turi galios prieš laiko iltį? Paveikslai ir vaikai, estafetės lazdelės perėmėjai. Dar
– medaliai, abrozdėliai, miniatiūrikės, turbūt (pagyvenkim iliuzija bent). Nes jei neturi jėgų nuveikti didiems darbams, nuveik, po šimts kalakutų, mažus darbelius.
Nesėdėk rankų sudėjęs, kaip karvės ar giltinės pabučiuotas… Vaikystėje meno
mokyklos nelankiau, buvau vaikas individualistas, intravertas, toks ir likau. Save
pasaugantis.

Vis dėlto, iš Telšių išvažiavote. Ar vėlgi ieškodamas naujo lango?

Taip nusprendėme drauge su žmona. Ji irgi telšiškė, bet mokėsi Kaune medicinoje,
tai sakom et, gal pabandykim gyvenimą didesniam mieste. Tuo labiau, kad senieji
žemėlapiai Žemaitijos ribas brėžia iki Raudondvario, tai neblogai jaučiuosi ir
Kaune (juokiasi). Dabar jau pusė gyvenimo Telšiuose, pusė Kaune. Bet pirmieji
žmogaus metai juk labiau sminga į žmogaus širdį, ten ji ir pasilieka. Ir į sapnus
ateina senoji vaikystės troba. Dabar jau daugiau pažįstamų ir bendraminčių Kaune,
bet nenutraukiau ryšių ir su bičiuliais žemaičiais. Džiaugiuosi išlaikydamas
bendrystę, dalinamės ir kūrybiniais sumanymais. Ypač džiaugiuosi Medalių
stovykla Telšiuose, kurioje kasmet stengiuosi sudalyvauti – tai mano savotiškas
nusilenkimas gimtinei. Šiemet šiai stovyklai stuktelėjo 40 metų, linkiu jai tęstis ir
toliau. Ją sugalvojo mano mylimas profesorius Petras Gintalas su bendraminčiais
dailininkais Aloyzu Jonušausku, Romualdu Inčirausku, Antanu Olbutu. Šita
stovykla kaip kokia „Dainų dainelė“ ar „Poezijos pavasaris“ – su gilia tradicija.
Tad ilgiausių metų linkiu medalių sostinei, medaliams, organizatoriams, kūrėjams.

O Jūs pagalvojate apie metų tėkmę, senatvę? Liūdina, priimate kaip
neišvengiamybę ar iš viso anksti tokioms mintims?

Turiu bičiulių, kuriems ir 60, ir 70 ir 80 metų, bendri interesai: knygos, kelionės,
skulptūra, medaliai o metai… ką, tiesiog ši diena yra, dėl kitos nesam nė vienas
garantuotas, laimei turime vilties, kad TUOMET ne viskas baigsis, kad po TO dar
kažkas bus ir būtent tada mes patirsime didžiausią nuotykį gyvenime.

O Jus, tarkim, artėjanti senatvė ir kiti neišvengiami pokyčiai erzina?

Negaištu laiko tiems liūdniems apmąstymams, neverta. Nei ta politika aš labai
domiuosi, nei tais pokyčiais. Pasaulis ir be to labai įdomus, reikia tik sugebėti tas
visas įdomybes pamatyti ir susemti kiek sugebi. Gyvenimas nėra nei labai ilgas,
nei trumpas, tik reikia surasti, kas tau svarbu, o paskui investuoti į savo pomėgius,
gebėti sugriebti, kas tau tikrai svarbu, taip susikurti savo gyvenimą ir nekvailioti,
kad nespėji aprėpti visko, visko.

Jūs draugaujate su daug mūzų. Kaip jos visos sutaria tarpusavyje?

Mūzos sutaria savaime, jos keičia viena kitą. Rašyti eilėraštį yra paprasčiausia,
paimi ir užsirašai. Tą pirmąją stebuklingą eilutę arba ir visą eilėraštį. Bloknotėlius
propaguoju, juose fiksuoju mintis, idėjas ir grįžtu prie jų, kai galiu. Geriausia ryte,
kai švari galva, kai nesuskubai įsijungti visokių medijų. Va tuomet geriausi
sumanymai kažkaip ir ateina. Sakot, dar yra juvelyrika? Nesu juvelyras, man
mielesnis žodis – miniatiūristas. Tarkim, tai daikčiukas panašus į paveikslą, bet jį
galima įsisegti arba pasikabinti. Miniatiūros – tai mano ambasadoriai, kurie
iškeliauja į kitus namus, moterims dažniausiai visada visko reikia. Jau anksčiau
minėtas medalis – vėl miniatiūra, žanras tarp skulptūros, literatūros ir tapybos. Jis
kuriamas kokiai progai įprasminti, dedikacija kažkam, panašu į ekslibrį. Medalis
gali būti padaugintas arba būti vienetinis. Medalių kolekciją turiu ir pats – savo
mokytojų, autoritetų, bendraminčių. Medalis tarsi mažasis paminklas, kuris turi
galimybę nukristi į kolekcininkų stalčius, muziejų archyvus. Keičiasi laikai,
didžiosios skulptūros nugriaunamos, perlydomos į gilzes, o medaliai turi žymiai
didesnį šansą išlikti. Kartais juokaudamas sakau: jei negali pakelti 50 kilogramų,
pakelk 5, jei negali sukurti skulptūros, tai padaryk medalį. Ir taip siūlyčiau visur:
darykime tuos mažus darbelius, kurie nuo mūsų priklauso ir gyventi bus geriau.
Dar svarbu pajusti savo stipriąją pusę, t.y. pašaukimą, štai kur yra menininko
misija.

O kaip su mokytojavimu, irgi pajutote pašaukimą? Dirbate A. Martinaičio
dailės mokykloje ir su vaikais, ir su suaugusiais.

Mums tik atrodo, kad mes patys renkamės savo gyvenimą, iš tiesų tai yra daugybė
veiksnių, kurie mus kažkur nuveda ir niekur nedingsi, būsi ten, kur tau reikia. Taigi
aš dabar mokykloje. Kiekvieną dieną sukinėjuosi aplink mokinių drobes ir
popieriaus lapus, kartais pagalvoju: kodėl taip gerai sekasi ant svetimų darbų piešti,
o ant savo tuščio lapo mažiau? Taip juokauju, nes juk nežinai: kai amžiaus
pabaigoje reikės duoti apyskaitą angelams, tai mušiuos į krūtinę, kad aš štai toks
didis dailininkas buvau. „O kam tie tavo paveikslai dabar reikalingi?“ – paklaus
Šventasai Petras ar angelas Sargas Gvido. Tai va ir galvoju: nusiramink, gal kitam
žmogui pasakei gerą žodį, ar atvedei į meno kelią ir tai dangaus buhalterijoje daug
svarbiau už tavo tuos nenutapytus paveikslus. Taigi, būk ramus.

O kokius matote šiandien vaikus?

Su jaunais žmonėmis būti yra prasminga, ir geras visai tas jaunimas, didžioji pusė
apskritai nuostabūs, o kad keli pasitaiko ne visai, tai toks Dievo planas. Visais
laikais visko buvo, nei vienų laikų nereikia idealizuoti. Pasaulis apskritai po truputį tobulėja, žmonės gražėja, įgūdžiai gerėja, gyvenimo trukmė ilgėja – daug gerų
procesų vyksta. Burbėti nereikia, tik spėkime tame gyvenime būti, kažką nuveikti
ir džiaugtis.

O dažnai pagalvojate, kam Jums pačiam reikalinga kūryba?

Man patinka Česlovo Milošo kūrybos apibrėžimas: kūryba tai aistringas tikrovės
pažinimas. Nes, jeigu tu nesugebi sudėti į darbą aistros, tai bus tuščias dalykas, o tu
būsi geras amatininkas, bet ne menininkas. Dar labai svarbus ingredientas yra
klaida, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, taiklus nepataikymas, apie tai
kalbėjo Sigitas Geda, Justinas Mikutis ir kitos geros galvos. Kartais pagalvoju: jei
būtum pats sau laisvas menininkas ir galėtum 8 ar 10 valandų tapyti, tai tikrai savo
šaknį išknistum. Kita vertus, vargiai tiek knistum, turbūt nusibostų. Man tai tikrai
nusibostų. Aš daug ką čiumpu, bet tik priešokiais. Bet užtat – aistringai. Man
nusibostų tas pats per tą patį.

Kartais susidaro įspūdis, kad žmonėms dar reikia paveikslų, o ar reikia
poezijos?

Reikėtų klausti, o ar tau pačiam reikia? Man reikia, nes taip pačiam lengviau
gyventi. Ir kai jau man reikia, tai galbūt reikės ir kitam. Mano išėjusios keturios
knygos turėjo laimę būti išpirktos. Nei vienos nėra parduotuvėje, sandėlyje, jos
išėjo į pasaulį. Nors regis, jog mano tekstai savotiški, bet vadinasi tas
susikalbėjimas su skaitytoju įvyksta. Laimė, turiu savo skaitytoją. Prisiminkime
luomus: juk yra darbininkų luomas, vagių luomas, inteligentų luomas, autsaiderių
luomas ir mums tik lieka svarstyti, ar būtų gerai, jei vienų žmonių būtų daugiau, o
kitų mažiau, bet toks yra Dievo planas, tad neapsikraukime per dideliais
svarstymais. Viskas atsisijoja natūraliai ir panašūs lieka su panašiais. Tai
sinergetikos dėsnis. O būti menininku: muzikantu, dailininku ar rašytoju,
pripažinkim, yra didžiulė prabanga. Ir aš ją turiu. Bet taip pat suprantu
kompromiso būtinybę: turi būti reikalingas ir žmonėms, ne tik sau.
Kaip sekasi laviruoti tarp prabangos ir kompromisų, juk yra šeima, buitis?
Trys vaikai, visi dar studentai. Sūnus medicinos rezidentas, abi dukros dar
studentės. Mažoji pasuko mano keliu – į menus. Vidurinioji paieškose, bet
kryptingai eina savo keliu. Patarimų dėl pasirinkimų nedalinau. Jei labai prikišamai
kažką jaunai kartais norėsi įsiūlyti, jie trauksis – primestiniai dalykai niekam
nepatinka. O tai, kad vaikai naudojasi iš vaikystės atsineštais dividendais jie net
nesupranta, bet naudojasi, mūsų – tėvų, įdėtais specialiai net nededant, tiesiog gyvenant drauge. Štai neseniai sūnus prašo manęs kokį paveikslą savo namams
paskolinti. Paglostė širdį, leidau išsirinkti, o juk kai gyveni tėvų namuose tai tų
paveikslų gal ir daugoka… Dukros irgi yra išsirinkusios savo paveikslus –
favoritus, tai labai malonu, jau gaunasi šeimos relikvijos. Man atrodo, kad
svarbiausiai vaikams suteikti jaukumo ir saugumo jausmą, kad čia yra jų namai-
tvirtovė ir kad joje gera būti drauge. Dar man atrodo, kad bent jau iki penkerių
metų nereikėtų vaikų leisti į visokius būrelius, tegul sėdi namuose. Sūnus net nėjo į
darželį, o dukras, pagalvojome, kad reikia socializuoti anksčiau ir išleidome,
nežinau, ar vertėjo. Vaikai per daug anksti įpuola į visokias stresines sociumo
situacijas, bando prisitaikyti, būti kokiais nėra… Jeigu vaikas savo namuose
subrandins savo kevalą, tai vėliau socializuosis be problemų. Aš pats esu
intravertas, ištobulinęs bendravimo įgūdžius, nes kitaip neišeina. Šiaip žmogus yra
sociali būtybė, kuri pati viena išbūti ir išlikti negali. Pats vienas žmogelis mąsto,
kad aš štai susikursiu gerbūvį, nuo nieko nepriklausysiu, pats vienas mėgausiuosi
gyvenimu, tai gyvenimas tau ir pašnibždės: „kvaily, dar šiąnakt būsi pašauktas
duoti apyskaitą pas juodų ir baltų akmenėlių svėrėją“.

Taip fatališkai pasakėte. Likimu tikite?

Tikiu, kad likimas yra, bet kažkoks procentas ir nuo mūsų priklauso, čia labai
įdomu ir gal neatsakykime į šį klausimą – tegul į visatos paslaptis gilinasi
mokslininkai. Bet, kad šalia matomo pasaulio yra gretutinis ar daug gretutinių
pasaulių ir kad kiekvienas daiktas dar turi savo nematomą pusę, idealią dvasinę
kopiją, o ką jau kalbėti apie gyvus organizmus, augalus, gyvūnus, žmones, tai
tikrai. Esu skaitęs apie eksperimentą, kai tam tikrais spinduliais, fiksuojančiais
dvasinį, o ne fizinį vaizdą, buvo peršviestas klevo lapas. Buvo gautas toks
atspindys, kokį turi fizinio lapo vaizdas. Tada buvo nukirpta lapo dalis ir šviečiama
iš naujo. Ir ką jūs manote: lapo atspindys liko toks pats, koks buvęs, t.y.
nenukirptas. Gal tuo pačiu galima paaiškinti ir skaudančias nupjautas rankas ar
kojas – jų nėra, metai eina, o jas tebeskauda. Anoje daiktų pusėje, panašu, kad
būsime visi su sveikomis galūnėmis, visais dantimis ir visais plaukais (šypsosi).

Kokios Kalėdos Jus atsiveja iš vaikystės?

Pirmiausiai tai su istorijomis, kurias man pasakojo mano šimtametė babunelė,
gimusi dar XIX a. O jos buvo tokios archajinės, turinčios stebuklinių elementų,
magiškos. Jos įtakojo mano kūrybą, jos mano šaknyse, man svarbios, todėl kai
kurias iš jų ir užrašiau savo tekstuose, savaip, žinoma, bet kad neišnyktų.

Kaip jaučiatės šiandieniniame švenčių šurmulyje?

Labai nesierzinu, reikia mažiau dalyvauti, mažiau save barstyti ir mažiau piktintis.
Žinoma, man labiau patiktų, kad viskas prasidėtų bent jau gruodį, bet kas čia mūsų
klausys, komercija eina savo keliu. O kad žmonės perka, tai tegul perka, gal,
žiūrėk, ir kokį menininko darbelį nupirks, gal ir mane kas atsimins, gal kokios
miniatiūros prireiks. Dabar ne tai svarbiausia. Dabar svarbiau taikoje gyventi.

O kaip padrąsinti tuos, kurie ramybės turi mažiau?

Mes patys galime save sugriaužti, bet reikia rasti savyje jėgų džiaugtis, kiekvieną
dieną nusinulinti savo spidometrą ir gyventi nauja diena. Akis turi, šviesą matai –
puiku, ir rankelės dar dirba, kojos eina – oi, kaip gerai. Mes gi visą laiką esame
gyvenimo mokykloje, kartais ir rykštelėmis paplakami. Jei nesuprantame dėl ko,
skyrių kartoji ir kartoji – mokaisi, o jei pradedi klausytis ir girdėti, tai, žiūrėk, jau ir
į kitą skyrių perkėlė. Lengviau jau kažkaip. Jei rykštelės nieko neišmoko –
gyvenimas tik bakst su yla. Tuomet jau, oi, kodėl čia mane taip paguldė? Rykštelių
neužteko, burbėjimo daug… ir paguldė. O štai nuveikei kažką, pažadą sau ištesėjai,
diena pasidžiaugei, jau ir smagu. Užčiuopkime kiekvienas savo šaknį, kas svarbu ir
tuo gyvenkime.

Ačiū, šviesių Kalėdų.

Rasa ŽEMAITIENĖ