Lina Navickaitė. Poezija

Lina Navickaitė-Greičiuvienė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Rašytoja Lina Navickaitė nelinkusi daugžodžiauti ar net daugknygiauti, – skaitytojai jos esė knygą „Namų DNR“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2014) dar gali įsigyti, tačiau aptikti L. Navickaitės poezijos – nelengva. Linos eilėraščių rasite prieš daugiau nei dešimtmetį pasirodžiusioje miniatiūrų ir poezijos knygoje „Pražydinti vėją“ (Kaunas: Kalendorius, 2007) arba kultūrinės spaudos puslapiuose. Reikli redaktorė-stilistė L. Navickaitė atidi subtiliausiems kalbos niuansams, įsiklauso į kiekvieną garsą, raidę, skiemenį, todėl jos eilėraščiai – vizualiai lakoniški, tačiau, kaip pasakytų Donaldas Kajokas, jų gelmėje – daugybė gražių daikčiukų.  

 

Lina Navickaitė

 

Buitiškas

 

netektieji dabar

molinukai

peržiesti iš atminties

išdegti

raudonoj rudens

aukštakrosnėj

visada po ranka

po širdim

(anksčiau taip nebuvo)

kartais

prieš miegą

varstau juos

ant amžinatilsių _____

_______siūlo

 

Kelias namo

 

diena jau besibaigianti

atokvėpis

žarijoms blėstant

kažkur pusiau

pusiaukelėj

tarp

atminties

ir taško X

pulsuojančio

iš šimtamačių

užmaršties erdvių

 

viltis kad atsekei punktyrą

ir laiminantis

vėlių artimų plevenimas

akis užmerkus

šviesa

tamsos apvalkale

 

Pasivaikščiojimas su tėčiu

 

lėto snaigių tirpimo esybė esi

tirpimas

alsavimas tavo

buvimas

pagela įsismelkus

į sąnarius pirštų

 

taip vediesi

paėmęs už rankos

iš giliai

prieš kraujotakos srovę

brisdamas sunkiai

 

bet užtat – patyliui

 

vis smarkiau

patyliui

 

kol įbūgstu –

 

vėl netrukus

užsnigsi save

 

mano stingstantį delną

 

ir šį miestą

kur teka neris

 

ne leta

 

***

Rabuni, kad praregėčiau

Mk 10,51

 

prisimerkia į tolumą žiūri

pro suvirpusį sielos ažūrą

kiek mieguista drumsta sutema

plaukia debesys sapno tema

 

ir tik mirksnį tik vieną prieš galą

sudaužytoj nakties amalgamoj

iškraipytas sakytum ataidi

gal atodūsis stigma gal veidas

 

nukraujuoja ir dūžta lyg indas

tuščias šukėm į akmenį – –

dingo – –

prisimerkia ir žiūri ir žiūri

tuštuma – –

lyg ažūras – – –

 

Tartum žydėjimas

 

Mamos dieną

 

ne, mirtie,

negedėsiu

prie žemės kauburio

kas ten yra –

tesuyra

turėkis

 

išžioti dar tavo nasrai

o iš jų

prieš akis

plyšus uždangai

 

jau skleidžiasi

pomirtinis gyvenimas

tulpių

 

Fiat!

 

tas žvangantis varis

ir skambantys cimbolai

tos eilėraščių

ir gyvenimo dulkės

sūkuriais į akis – –

 

neturiu nei vieno kuriančio žodžio

nei vieno skiemens

niekad savęs nepasakysiu

tik sykį

Tau

davus ženklą

 

žvangučiai nutils

 

Piemens aritmetika

 

šiąnakt neužmigau

bet regis

pramokau skaičiuoti:

devyniasdešimt devynių avelių

nėra

visos – šimtosios

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *