Jurgis Gimberis. „Apie klasiką ir šiandieną“

Jurgis Gimberis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Humoristo, satyriko, piešėjo bei vertėjo, uolaus mokesčių mokėtojo Jurgio Gimberio darbštumas nekelia abejonių – rašytojo bibliografijoje netoli dvidešimties nuotaikingų humoreskų, melodramų, aforizmų rinkinių, dešimtys romanų vertimų iš rusų kalbos, ką jau bekalbėti apie kultūrinėje spaudoje nuolat pasirodančias įžvalgas ir šmaikščią eseistiką (dažniausiai skaitome „Literatūroje ir mene“). Pernai Jurgis Kauno menininkų namuose debiutavo ir kaip ironiškų fotokoliažų autorius (jei atsiras smalsaujančių, parodą praleidusių, keletą darbų ištrauksime iš stalčiaus).

Fotokoliažuose Jurgis išmoningai pasinaudojo žiniasklaidos publikacijomis, pastebėtoms detalėms suteikdamas netikėtus kontekstus bei prasmes, o štai rašant grožinius tekstus kartais nutinka taip, kad įvairių laikotarpių klasikų mintys netyčiomis ima ir sutampa…

 

Jurgis Gimberis

 

Apie klasiką ir šiandieną

 

Labai didžiavausi, parašęs istoriją apie gaisrą Barakuose ir pažįstamo gaisrininko paieškas. Tą istoriją „Gal turit pažįstamą“ daug kartų skaičiau įvairiose auditorijose, klausytojai nuoširdžiai juokėsi, ji buvo periodikoje, pateko į rinkinį „Yra papildomų sąlygų“, ir aš gyvenau labai patenkintas ir išdidus, iki neįlindau į internetą. Kurių velnių, norėtųsi paklausti, man ten reikėjo, bet šaukštai jau popiet. Nei iš šio, nei iš to prisiminiau šviesios atminties savo dvasios bičiulį, puikų artistą ir humoro interpretatorių Joną Čepaitį ir užsimaniau „pabendrauti“. Įsivedžiau vardą, pavardę ir pirmu spustelėjimu pataikiau į jo vaidinamą humoreską, kurios idėja – savo namų gaisras ir pažįstamo gaisrininko paieškos. Abiejų (t. y. mano parašytos ir Jono Čepaičio įskaitytos) humoreskų fabulos smarkiai skiriasi, bet idėja ta pati. Internetinė įrašyta, matyt, į kasetę 1982 metų kovo 17 dieną, ir kas jos autorius nepaminėta. Gūdūs laikai. Iš kai kurių požymių spėtina, kad tai buvo pats prieškaris, ir galbūt Augustino Griciaus ar Liūnės Janušytės darbas. Ten minimi „ponai draugai“, miestelio valdininkai, lošiantys bridžą. Iš kitų požymių galima manyti, kad tai vertimas iš lenkų – pabrėžtinai manieringi „šlėktiški“ kreipiniai ir itin nuolankus tonas. Augustinas Gricius ir Liūnė Janušytė – mūsų humoristinės literatūros klasikai. Kad aš juos neatidžiai ir turbūt neišsamiai skaičiau, tai taip man ir reikia, bet kur visi kiti budrūs ir reiklūs klasikos žinovai? Nieks man nė pusės žodžio, jokio „nu, nu, nu“. Iš Lenkijos taipogi tylu. O ir aš pats, nesigirdamas pasakysiu, jog esu kažkiek įskaitmenuotas į Nacionalinės bibliotekos lietuvių literatūros klasikos fondą. Tai irgi – vis dėlto. Tada taip išeina, kad ir manęs nieks neskaito? Neskaitom klasikos, brolyčiai, nekaitom…

Turiu pasakyti, kad labiausiai per tą klasiką nukentėjęs esu aš pats, nes graužiuos neapsakomai ir blogiausia, kad nesigailiu – na, neskaičiau ir neskaičiau, ir kas čia tokio. Dar blogiau – kai išgirstu kalbant apie Dantę, Petrarką, ar, dar blogiau, apie Šekspyrą, Gėtę, arba visai jau blogai – Bibliją, tyliai sau pagalvoju: „O ar tikrai žinot, mano blyškiaveidžiai broliai ir sesės, apie ką šnekat?“ Blogas aš žmogus, negeras… Bet „Tilį Ulenšpigelį“ kadaise perskaičiau, ir Klaso pelenai man beldžias į krūtinę!

 

Redakcijos komentaras:

Siūlome ČIA>>> pasiklausyti linksmų aktoriaus Jono Čepaičio skaitymų (antrąjį, vengdami pasekmių ir dėl visiems žinomų priežasčių, praleiskite…), padėkite teisingai įvardyti autorius.

Tiems, kurie užmiršote arba primiršote (ir vienaip, ir kitaip – negražu), primename Jurgio papasakotą istoriją apie gaisrą Barakuose:

 

Gal turit pažįstamų?

 

Seniai seniai – dar tada, kai įsivaizdavau, kad Akropolis be kabučių kažkur Graikijoje, kai Lietuvoje nebuvo „Telekomo“, o vyrai nesiskusdavo pažastų – užsidegė mūsų sandėlis. Ir pleška… Sakau kaimynei Lazauskienei: gal turi pažįstamą gaisrininką? Sako: turiu telefoną. Ta prasme, numerį. Tai numerį gavau, o kuo paskambinti neturiu. Pasileidau į kitą Barakų galą, kur gyveno Misiūnas, kuris dirbo teisme ir turėjo vienintelį visuose Barakuose telefono aparatą. „Pririštą“. Jeigu staigiai ką nors reikėdavo pasodinti ar išleisti, tai organai jam paskambindavo ir viską sutvarkydavo.

Reikia pasakyti, kad Barakai tais laikais buvo dideli, kaip visas pasaulis. Vienas mano pažįstamas Karalius sako, kad juos projektavo pats Žemkalnis. Karalius sako – Karalius žino. Gali būti, nes įspūdingi Barakai išėjo. O vadinosi kukliai – Mažoji butų kolonija. Daugiau kaip du šimtai šeimų…

Skambinu iš Misiūnų gaisrininkui. Taip ir taip, girdi, man jus rekomendavo ponia Lazauskienė.

– Kokia Lazauskienė? – jis klausia.

Aiškinu, kad ta Lazauskienė, kur Mėsos kombinate dirba.

– Pažįstu, – sako jis, – ponią Lazauskienę, gerai pažįstu. Tai kame reikalas?

(Tais laikais nebuvo Kalbos komisijos, tai žmonės galėdavo sakyti „kame reikalas“ arba „prie ko čia“, arba „aik tu… sau…“ ir panašiai.)

Žodžiu, aš jam sakau, sandėliukas dega, maestro, gal rastumėt galimybę, ir taip toliau, ir panašiai – žodžiu, susitarėm. O buvo šeštadienio vakaras, visi pareigūnai ir šiaip žmogeliai jau su šlepetėm, su briaunotom stiklinėm rankose, kas po sijonais grabinėja, kas tostus sako, anekdotus pasakoja.

– Gerai, – sako gaisrininkas, – pirmadienį atvažiuosiu.

– Ačiū, – sakau, – maestro, nekantriai lauksim.

Čia tik tokios diplomatinės figūros „nekantriai lauksim“, „būsim amžinai dėkingi“, „liksim-neliksim skolingi“, ir taip toliau, o iš tikrųjų tai ką ten lauksi rankas susidėjęs, kai aplink grynas šeštadienio vakaras ir šimtas procentų galimybių. Šokiai, žaidimai, muštynės, fejerverkai ir panašiai. Sudalyvavom…

Atvažiuoja jis pirmadienį, ir kur čia gaisras, can I help you? Ir visa kita, žodžiu, išsiskyrėm kaip giminės. Ačiū už pagalbą.

– Jei tik prireiks, – sako jis, – visada skambinkit. Dieną naktį, bet kuriuo metų laiku.

– Dar kartą ačiū, maestro, malonu buvo susipažinti.

Žodžiu, ką aš noriu pasakyti… Aš noriu pasakyti, kad tradicijos tęsiamos. Jei tik kas, tuoj ieškai pažįstamų. Nuo santechniko iki europinio projekto užsakovų ir rangovų. Nuo Mindaugo, Gedimino ir Algirdo laikų iki dabar.

Ne veltui sakoma „švogerių šalis“. Bet dabar ne Barakų epocha – reikia sakyti „svainių“, antraip Kalbos komisija nubaus. O kad sandėliukas sudegė, tai mat jį šunys – tų sandėliukų ir taip jau per daug.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *