Siekti autentikos (ar bent jos regimybės) – viena iš dienoraštinio romano priedermių. Tadas Žvirinskis savajame „Manuscriptum discipulis arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ su šiuo uždaviniu susitvarko puikiai. Kauno medicinos instituto studento, būsimo farmacininko, dienoraštis apima 1990–1991 m. laikotarpį – bene įdomiausią ir dramatiškiausią mūsų laiką istoriniu, politiniu, sociologiniu ir, žinoma, dvasiniu požiūriu. Vis dėlto autorius nepasiduoda pagundai pulti į publicistiką, retoriką, o atskleidžia tai per studentišką kasdienybę, rūpesčius ir – kas be ko – jaunų žmonių nuotykius, kvailiojimus, draugystes-išdavystes, meilę ir „meiles“. Todėl ir romano herojaus (pasakotojo) pilietiškumas, patriotiniai nusiteikimai ir jausmai neatrodo seklūs, prikišami, bet skleidžiasi natūraliai, kyla iš autentiškų išgyvenimų.

Autorius labai tiksliai perteikia ano meto jauno žmogaus ir jo bendraamžių kalbėseną, jauseną, pomėgius ir mentalitetą, kitaip sakant, – modus vivendi. Romano herojus turi subtilų, o kai reikia – ir šokiruojantį, humoro jausmą, pasireiškiantį ir, tarkim, nenormatyvinės leksikos, būdingos tam laikui, vartojimu, net kelių kalbų kontekstiškai labai motyvuotais keiksmažodžiais. Romano stilius skaidrus ir aiškus, labai vizualus, o „Kaunas – miestas slaunas“ – tarsi gyvas. Žmonių charakteriai, brėžiami taupia dienoraštine maniera, – įsimenantys, individualizuoti.