Siekti autentikos (ar bent jos regimybės) – viena iš dienoraštinio romano priedermių. Tadas Žvirinskis savajame „Manuscriptum discipuli arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ (išleido „Slinktys“), su šiuo uždaviniu susitvarko puikiai. Kauno medicinos instituto studento, būsimo farmacininko, dienoraštis apima 1990–1991 m. laikotarpį – bene įdomiausią ir dramatiškiausią mūsų laiką istoriniu, politiniu, sociologiniu ir, žinoma, dvasiniu požiūriu. Vis dėlto autorius nepasiduoda pagundai pulti į publicistiką, retoriką, o atskleidžia tai per studentišką kasdienybę, rūpesčius ir – kas be ko – jaunų žmonių nuotykius, kvailiojimus, draugystes-išdavystes, meilę ir „meiles“. Todėl ir romano herojaus (pasakotojo) pilietiškumas, patriotiniai nusiteikimai ir jausmai neatrodo seklūs, prikišami, bet skleidžiasi natūraliai, kyla iš autentiškų išgyvenimų.