Lapkričio 6 d., trečiadienį, 17:30 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje (Gedimino pr. 51, II a., Vilnius) įvyks rašytojo Petro Palilionio knygos „Pirmieji memografai“, kurioje skaitytojas susitiks su ryškiomis lietuvių literatūros asmenybėmis poetais Bernardu Brazdžioniu ir Justinu Marcinkevičiumi bei prozininku Vytautu Volertu, pristatymas.

Dalyvaus rašytojai Petras Palilionis, Vytautas Martinkus ir Gediminas Jankus, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Renginį moderuos LNB Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vidmantas Valiušaitis.

***

„Pirmieji memografai“ – dar viena, jau ketvirtoji, poeto Petro Palilionio knyga, kurią galime vadinti „rašytojų įamžinimas raidėmis“, – sako Vytautas Martinkus, filosofas, prozininkas, eseistas, literatūros kritikas. – Pagal savitą dokumentinės kūrybos viziją, autorius yra išleidęs esė ir pašnekesių rinkinį „Išlikę savimi“ („Varpas“, 1997), biografinį romaną „Svajojęs gražų gyvenimą“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2001), dokumentinius etiudus „Tautos šauklio aidai“ („Naujasis lankas“, 2011).

Naujajame darbe tarsi gyvieji su gyvaisiais dar sykį susitinkame su rašytojo asmeniškai pažinotais poetais Bernardu Brazdžioniu (1907–2002) ir Justinu Marcinkevičiumi (1930–2011), išeivijos prozininku Vytautu Pranu Volertu (1921–2012). Per laiškus, autografus, pirmą kartą skelbiamas nuotraukas, rankraščių fragmentus ir kitas iliustracijas, unikaliais, anot autoriaus, memografais grįžta istorinių personažų vardai ir veidai, didžioji jų meilė Lietuvai bei jos idealams. Ilgai, kruopščiai ruošta knyga galėtų būti pravarti filologams, literatūrinio paveldo tyrinėtojams, mokytojams lituanistams, memuaristiką mėgstantiems skaitytojams.“

„Malonus kolega, kai viešėjau Lietuvoje, – Petrui Palilioniui, tuometiniam LRS Kauno skyriaus pirmininkui, 2000 m. balandžio 1 d. rašė Bernardas Brazdžionis, – užkalbintas dėl tų „Kauno vainikų“, grįžęs į Los Angeles nebebuvau judinamas jokių laiškelių, jokių priminimų, tai ir „užmiršau“, manydamas, kad nebesu reikšmingas, ypač po to, kai pasakiau, kad jokios autobiografijos nebesu linkęs rašyti.

Sąjūdis prasidėjo, kai Ramutė, grįžusi iš minėjimo Maironio muziejuje, man parašė paskubinti duoti medžiagą „Kauno vainikams“, kurie jau atiduodami spaudai, ir jie nebegali ilgiau laukti. <…>

Rašau, nurodinėju ir gailiuosi jums tik rūpesčių ir vargų pridaręs. Aš, kaip autorius, tais rūpesčiais tik ir turiu gyventi. O jūs turit turėti kantrybės. Ir visas autorių išdaigas pakęsti.

Kiekvienas turim savo bziką,
Kai kas, galbūt, net ir kelis,
Klika palaiko savo kliką,
Kiekvienas turim savo bziką.

Nors plikas jis, o kaip nepliką
Klika priims jį, tau – užklius.
Kiekvienas turim savo bziką,
Kai kas, galbūt, net ir kelis.

Bernardas Brazdžionis.“

Knygos pratarmėje jos autorius P. Palilionis pastebi: „knygoje neišvengiama akistata su prabėgusiu kalendoriniu laiku, vis dar mus pasišaukiančiu prisiminimais, nuotraukomis, laiškais… <…> Buvusieji be Esančiųjų nieko nereiškia. Tad pabūkime dar kartą su Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Prano Volerto gyvuoju laiku. Ir su šiais memografais, autoriaus valia pretenduojančiais bent į knyginę atmintį.“

Organizatorių informacija