Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

Belaukiant, kol poeto Vytauto Stulpino trilogija („Pavėsiai“, 2007; „Tolymės“, 2013 ir „Vakarijos“, 2016) suglus po vieno tomo viršeliais, skaitome naujausius jo eilėraščius. Rašytoja Gintarė Adomaitytė ne veltui yra pastebėjusi, kad autorius „savito braižo ir mąstymo“. Pasak profesorės Viktorijos Daujotytės, V. Stulpino poezijoje „žodžiai vis dar atsiranda iš daiktų. Kartu su daiktais. Daiktai laukia pavadinami“, nepaisant kūrėjo polinkio į abstrakcijas.

Apie žemaičius sakoma, kad jie kieto charakterio, užsispyrę, valingi, tvirtai žengiantys pasirinktu keliu. Ir dar. Kūrybingi, darbštūs, ieškantys. Vytauto eilėraščių lyrinio kalbėtojo kitimą paženklino skaudi netektis – mirė jo žmona. Natūralu, kad aplinka, čiuopiamas daiktiškumas lyrikui vis dažniau tampa fonu, o esminiai išgyvenimai atsiskleidžia vidinės tylumos akimirkose. 

 

Vytautas Stulpinas

 

DIRBTUVĖJE

 

Lėtai tariami žodžiai

iškyla atminty,

tarsi veržias išnykt.

Pažadėta melodija

su skaisčiai raudonu

saulės gaisu,

mirties įsibrovimas –

laiškuose nebuvo

nė žodžio.

Niekad neturėjai smailios kepurės –

antraip ar anaiptol,

laikas nelauks.

Laikas aštrybių ir smailumo.

Niekad neturėjai kašpų.

Pavėlavus, klaidi melodija

primena:

niekur neskubėti,

nesakyti visko išsamiai,

neužbėgti už akių

pačiam sau.

 

2018, lapkritis

 

TRANŠĖJA

 

Jeigu čia gyvenai,

nesustojai keliavęs:

krykštei, šokinėjai,

meldei atitolinti kančią

ir lindėjai lyg dievdirbys

tarp melsvų akmenų, –

tu sutvertas buvai,

ir laikas tavęs

niekada nepaleis

iš savo tranšėjos.

Šit eini Lygumų gatve –

grįžęs namo po nebūties.

Kur toji pradžia,

daug žadanti pradžia,

pilnutėlė gamtos,

švitesio, bravūros?

Nei šviesa, nei tamsa,

nei naktis, nei diena –

tu esąs niekas,

lyg išpažintum iš anksto

nulemtą dėsnį.

Ir toli, ir arti žaros ilgos,

lyg suktų kas

kibirkštis ar liepsną.

Tu, pasirodo, besąs niekas,

šventasis Dingimas.

Po debesų išvagotu dangum

visa tai niekam verta,

kas buvo, kas bus.

Ir toli, ir arti,

ir čia, ir tenai –

ant melsvų akmenų

bangos.

 

2018, lapkritis

 

SALA

 

Sulėtinai žingsnį,

kad nepraleistum žodžio.

Nė vieno žodžio apie Forės salą.

Žodžiai išeina ten,

iš kur kilę.

Aukšti kaip miškai krūmai,

besileidžiančios saulės spindesys

plevena atšvaitais

nuo uolų ant uolienų

ir atgal. Su savo

prarastim.

Sala niekuo dėta,

ji sutvirtina tavo žodžius:

pasėdėjęs ant rąstų,

linkstu į kaimo šcherus,

vienatvę ir ūksmę.

Garsai, kuriuos išgirstu

pirmą sykį, skamba slapčiau,

nei iš tiesų.

Vienkiemis šcheruos,

jo šviesuma apmirus.

Tarp stačių skardžių guli fiordas,

pasiklojęs žalių meldų ir dumblo,

tamsesnių už Ingmaro

Bergmano klastą.

 

Mušant nežinomą taktą,

pašoka vieni niekai.

 

2017, vasaris

 

 

* * *

 

Už laiko – mirtis,

už horizonto – nežinia.

Tai du loveliai

auksui plauti.

 

2018, gruodis

 

PASIJA

 

Atsisėdai,

netrukus išsitiesei

po medžiais,

vasarai lekiant į pabaigą.

Pavakario siaube

debesys balti, putlūs.

Stori, drambloti

ir jėzuitiški debesys.

 

Atsigulei ir skaityk analus,

kuriuos šakomis rašo

medžiai. Kai istorijos

ima ir prasisiekia,

išsiveda tavo moterį

vienatvė, vardu Mirtis.

Švaru ir tuščia namuos.

Kas būtina, kalas į galvą:

balčiausiai paklota lova,

ežeras po langu.

Gerasis kambarys tiesiai į pietus,

o tas, kuris su balkonu –

į vakaro žarą,

į pačią saulę.

 

Nieko tu nemiegi,

nieko tu nebuvai užmigęs,

tik prisimeni, kaip buvo.

Nebuvo. Dabar

tarp tavęs ir Mirties

jau nebestovi niekas.

 

2019, sausis

 

SUNYKUSIĄ ŽIEMĄ

 

Jei paskubi dar, tai lėtai.

Ką lieptas padaryti – padarai.

Tėvas mokė tave tyluma,

o išmokė tylos.

Žiema taip sunykus,

bemaž prakauli.

Būti vienam

ir būti vienų vienam –

du  kartumai,

bet vienu iš jų gali uždust.

Padaugink triūsą

iš baisulinio skaičiaus,

ir vėl bus medis,

nemetantis lapų.

Ir vėl ruduo

miškelyje prie upės.

 

2019, sausis

 

NEGIRDĖTA

 

Nepaisant jokių seklumų,

nepaisant aibės burtų,

upė teka plaukdama

kniūbsčia ir aukštielninka.

Kad tik nenukristų iš dausų,

neiškiltų iš dugno

kokia užtvanka ar užtūra.

Upė, kuri nori pakliūti į dangų,

išgaruoja patekus į jūrą,

kai – užkliuvęs už begalės laivų –

ilgam klupteli vėjas.

 

2019, sausis

 

EPITAFIJA

 

Mano balsas paseno,

pirštai sugrubo,

bet paklausyk manęs.

Rašyk balades, baladėk.

Ar galia palieka tave,

ar tu ją – tas pats.

 

2017, gegužė

 

ALIEJINIS PAVEIKSLAS

 

Tavęs nebelaukia

namų kvarcas, penktadieniai,

nei žėrutis. Nebelaukia

ir popietės. Trys sienos

baltos, viena – langų.

Kaip nudiegtas pėdini

po kambarius. Lauke

per pagarbų atstumą

nuūžė vėtra.

Žaltiški metai

pleška daugeliu liepsnų:

kai Dievas lankė dangaus mokyklą,

per pertrauką kilo mintis

su draugu, mažu gabiu velniu,

kurti pasaulį, kuris pražus,

turi pražūt.

Taip jiedu ir nutarė,

pertraukai einant namo,

pradžios mokyklos kieme.

 

2019 sausio 24 d.