Viktoras Rudžianskas. Poezija

Viktoras Rudžianskas – poetas, žurnalistas, leidyklos „Kauko laiptai“ direktorius. 2008-ųjų Poezijos pavasario laureatas 2019-ųjų festivalio šventės Maironio namų sodelyje metu apdovanotas Gvido Latako medaliu – jo vadovaujami „Kauko laiptai“ per kalendorinius metus išleido daugiausiai poezijos knygų Lietuvoje! Nesnaudžia ir pats Viktoras – šį rudenį pasirodė „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ (Kaunas: Naujasis lankas) tomelis su rinktiniais kūrėjo eilėraščiais, nauji posmai krebžda ir stalčiuose, žiū – ims ir sušoks į eilėraščių rinkinį, juk nuo „Juodosios dėžutės“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2016) jau praėjo treji metai… Poetas savo kūryboje nuoseklus, ir toliau lieka ištikimas verlibrui, apie kurį dar 2008-aisiais yra sakęs: „Man svarbu ganėtinai tikslus kirtis, jūros bangavimas, kad atėjus reikiamam momentui tą bangą perkirstum. Ir sukurtum nutylėjimų erdves ir prasmes.“

 

Viktoras Rudžianskas

 

Klaida testamente

 

tose giraitėse (ties kinija, jei tiksliai sapnavau)
kurios šiuo metu turėtų būti oranžinės – nespėjo prinokti
mandarinai
                                           (jei tiksliai sapnavau
virš mano galvos užsivėrė pilnatis, švietė juoda saulė,
o klausa vos vos gaudė akmens melodijas. jos man trukdė
rašyti testamentą.)

sapne pūtė nordvestas. pūtė aistringai – lyg išprotėjęs
vikingas pūstų nuo alaus putą. kažkodėl prisiminiau gimtinę.

mandarinai nespėjo prinokti, bet giraitę apšvietė ugniniai
tavo plaukai.
                                           (tiksliai sapnavau, kad tai ne sapnas:
visos testamento raidės pakvipo mandarinais, o mano
ranką ėmė vedžioti tavo melodija. kiekviena mano kūno ląstelė,
kiekvienas mano sielos atomas žinojo tavo vardą, dainininke.)

skvarbus tavo žvilgsnis degino juodosios saulės spinduliais
ir užsiliepsnojo nepramušama mano jausmus dengianti liemenė:
pajutau, kaip už tūkstančio parsekų, mano gimtinėje, užsidegė
ledinės bitės ir tikra dievo karvytė (jei tiksliai sapnavau, kad
tai ne sapnas, prieš keletą šviesmečių tu pirmą sykį ją melžei
ir niūniavai tą pačią melodiją, kurią dabar aš girdžiu. ar atsimeni?)

jau parašiau testamentą. klausausi tavo dainos
                                                                               ir bijau pats savęs,
                                                                               ir nebijau pats savęs,
                                                                               netikiu savo krauju
                                                                               ir pasitikiu savo krauju –

kaip juodosios saulės šviesa,
kai ties kinija ant medžių vienas į kitą daužosi neprinokę
skandinaviški akmenys nuo tavo dainavimo pavirstantys mandarinais,
                                                          Solveiga.

 

Arbata papėdėje

 

akropolio papėdėje būtų tuščia – jei ne tavo šešėlis
iš arbatos puodelio kylantis į mano akis

lyg juvelyras tiksliai papučiu garus kad neužgaučiau
tavęs esančios už tūkstančio mylių
nors Dievo valia tu visada esi šalia –
net ir tada kai man valios pritrūksta

atsimenu abu nesiryžome arbatą iškeist į absentą –
bijojome pykčio gėlių(?) o gal būsimos
mūsų gyvenimo istorijos(?)
išdabintos absento žaltvykslėm
nesuvaldomos ir neprijaukinamos

o štai šiandien galbūt iškeisčiau
bet išpažintį vis vien atlikčiau tavo šešėliui
besiraitančiam tarsi kaljano dūmas
kurį bandėme prisijaukinti tada kai tikėjome
kad meilėje nebūna mirties

o juk viskas taip paprasta:
mūsų meilę ne Dievas nužudė ir ne poetai –
atstumai

štai kalbuosi lyg išprotėjęs su savo ar tavo šešėliu
ir jaučiu: iš tiesų išprotėsiu
kai puodely arbatos
neliks

 

Regėjimas

 

žaltvykslių apsupty kalbinu tavo sielą –
ar dar prisimeni kaktusą agavą tekilą?

ar girdi kaip mano žodžiai
nuvirpa tavo lūpomis?

ar matai
kaip akyse sproginėja prinokę granatai?

– – – – – – – – – – – – – – ten kur gyvenome –
manęs nesurastum – nė viename mieste
jokioje gatvėje: iš

žaltvykslių apsupties žalvario žirgu veržiuosi
į pragarus kad sužinotum: rojaus
niekur nėra – rojus visada ten
                 kur tu esi – – – – – – – – – – – – – –

žiūrėk
iš agavos išsineria paskutinis lašas tekilos
o mane uždaro kaktuso žiedas

šalia tavęs

 

Ką šiandien veiksime?

                              sms diptikas

1.

 

šįvakar neisime į kolibrį
negersime raudono lotaringijos
vandens
nesibučiuosime po kinišku
kavinės žibintu

aš tavęs lauksiu šokoladinėje
kaktuse žaliasai kaktuse –
rūkysime kaljaną –

kol išnyks žemės trauka

 

2.

surišime marmurinio šopeno rankas
(jis ir miręs instrumentuoja
                                          mūsų liūdesį)
pomirtiniuose jo noktiurnuose
ryškiai liepsnoja
                                               nostalgija:
mes negalime vienas kito užmiršti
net už(si)kimšę ausis – – –

 

Inkliuzas

 

– – – – – – – – – – – – arbata ar kava? –

juokiasi dabar mefistofelis,

o hamletas tylėdamas atsiima savo klausimą.

būti ar nebūti išeina į atsargą.

 

išeina taip taikiai – lyg sugriautas pasaulis,

lyg visaregis homeras – nežinia,

kurį ryškiau matęs – kinrožės krūmą

ar samovarą; nežinia,

ar būti, ar nebūti

tiksliau ištrynęs – – – – – – – – – – – –

 

A fragmentas

 

Jūs apsigaubusi kailinukais bet sušalote mano eilėraštyje –
per daug jame mandarininės druskos?
per kaitriai šviečia juodoji saulė?

 kaip tik dėl to Jums patogu gėrėtis asmeniniu gyvenimu –
atrasti savo pranašumą prieš mirtį: šis eilėraštis – laikinas

pažvelkite pro langą į kavinę – žmonės varto laikraščius –
šiandien juose rašo tiesą:
suicidai emigravo ne tik į vakarus

tokia pilka diena o kaip ryškiai ją perskrodžia majakovskiška kulka
pulkas balandžių šauna į dangų išbalina pilkumą
šypsokitės – tai ne esmė – tai akimirka

Jums vis dar šalta mano eilėraštyje?
o mane degina laikraščių karštis – laikinos
aistros – Jūsų ir mano