Stasys Babonas. „Šviečianti žvaigždė“

Kai vizualumo pertekusio XXI a. rėksmingas mirgesys ima varginti, ateina metas persikelti į ne įspūdžio, o jausmo gelmei atvirą teksto pasaulį. XX a. Lietuvos fotografijos mene gilų įspaudą paliko Antano Sutkaus „Aklas pionierius“ bei kiti Kauno aklųjų ir silpnaregių mokykloje meistro užfiksuoti atvaizdai. O kaipgi literatūroje? Pats baigęs aklųjų ir silpnaregių vidurinę mokyklą Vilniuje, Šiaulių pedagoginiame universitete įgijęs tiflopedagogo specialybę, Vilniaus universitete studijavęs psichologiją, visą gyvenimą dirbęs tarp aklųjų ir silpnaregių, prozininkas Stasys Babonas skaitytojus veda į šią kitą, šalia esančią tikrovę. Galų gale, juk visi svajojame apie šviesą…

 

Stasys Babonas

 

Šviečianti žvaigždė

 

Prisimenu, suprask, regiu… Švenčiau savo gimtadienį! Kaštonai žiedus į dangų kelia. Alyvos – tik prieik arčiau – nori pasakišką grožį tau prie širdies priglausti. Niekam apie šventę neprasitariau. Kaip, iš kur gimtadienio datą „iškasė“ Valerija?

Svajojau apie šviesą. Maniau, kai pabučiuos Valerija, nušvis mano akys…

Įstriži skausmai krūtinę varstė: nuo peties – ligi klubo, nuo kito peties – ligi kito klubo. Skausmai aplink šonkaulius raitėsi. Berniuk, įsimylėjai… Ne, ne, ne. Apie meilę buvau skaitęs vieną kitą knygą. Vyresni vakarais kaštonų alėjoje vaikščiodavo su mergaitėmis. Po du, po du. Man atrodė juokinga.

Į Valeriją, žinojau, jau seniai žiūri Drūtgalis Petras. Daug kas prie jo vardo lipdė šią pravardę. Kietas vaikinukas: groja gitara, netingi mergaitėms sakyti gražių žodžių. Petras matė raides, matė kelią po kojomis… Tegul skaito knygas klasėje, bibliotekoje, kaštonų alėjoje. Vienas – be Valerijos! Ne… Drūtgalis Petras žvairomis, vos įžlibinančiomis akimis šlibizavoja knygą kaštonų alėjoje ant suoliuko, o ta – klauso. Sakė, kad arti prisiglaudusi… Valerija nešioja akinius. Stori stiklai nedaug šviesos prišaukia į jos akis. Kaštonų alėjoje, kai Drūtgalis Petras skaito knygą, Valerija nusiima akinius. Gal jis (kai niekas nemato) bučiuoja jos akis?

Valentinai, tu pirmas bučiuosi jos lūpas!

Tie, kurie mato šviesą, gali kada tik užsigeidžia žvelgti į Valerijos lūpas. Mato jos akis, juosmenį.

Aš – aklas kaip siena…

Kas pasakė, kad žvaigždės – penkiakampės? Jos ne septynis turi kampus, ne – devynis. Žvaigždės atkartoja moters formą…

Kad pamatytum, kad prisimintum, ją reikia rankomis paliesti.

Rankomis neliečiau Valerijos.

Svajojau (reiškia, regėjau), kaip mano rankos bėgioja Valerijos veidu, atsargiai glusteli prie akių, liečia lūpas, šokteli ant pečių, leidžiasi žemyn. Kiek daug rūbų? Kiek rūbų? Nuogutę ją mano rankos lies. Tada – tai pamatysiu…

Mano rankos jau lietė moters kūną… Plastmasinį, gal – guminį?

Buvo kelios anatomijos pamokos – tik berniukams. Mokytoja į klasę atsinešė moters manekeną. Pusbalsiu, lyg didžiausią paslaptį atskleistų, perskaitė tekstą apie tai, ką moteris turi po rūbais ir ko neturi, palyginus su vyrais… Pakvietė prieiti prie manekeno. Tuoj nuogą moterį (nuogą nuogutėlę) čiupinėsiu. Ji be rankų: žemiau pečių nurėžtos. Neturi galvos. Virš pečių kyšo kaklas, lyg medžio kelmas. Ji kojomis neliečia žemės. Prie metalinės pakabos pritvirtinta. Tiesa, plastmasinė (gal guminė?) moteris neturėjo nei mažiausio rūbo… Drūtgalis Petras mokytojai pareiškė: „Drauge mokytoja, jeigu jai (nežinau, kaip pavadinti tą, kurią atnešėte mums pačiupinėti) pridėsite kojas, rankas, galvą, o jus nuregsime… Manau, kad daug skirtumų surasčiau.“

Abi mano rankos drąsiai slankiojo moters kūnu. Nepasigedau jos kojų. Aš norėjau, kad moteris turėtų galvą. Akis pirštais liesčiau: atverčiau, užverčiau… Teisus Petras – nežinau ir aš, kaip pavadinti tai, ką mokytoja atnešė. Atitraukęs ranką nuo plastmasinės (gal guminės?) krūtinės, norėjau kvatotis… Širdį šildė naujas patyrimas – aš pirmą kartą liečiau nuogą moters krūtinę.

Po vakarienės (turbūt, tą pačią dieną?) Drūtgalis Petras mus nusivedė į darbų mokytojo kabinetą. Tiksliau – į sandėliuką, kuriame… buvo visko! Niekas neklausė, o Petras ir nebūtų sakęs, iš kur „parovė“ raktus. Atrodo, kad tik vištų ir alaus nebuvo sandėliuke. Vištų tai tikrai nebuvo, o alaus – gal būtume ir suradę… Visi žinojome, ko einame. Drūtgalis į šią ekskursiją pakvietė tik berniukus. „Nuvesiu jus prie žmogaus griaučių, – kalbėjo Drūtgalis Petras. – Galėsite tyrinėti… Aš žinau, o jūs pabandykite atspėti: vyrą ar merginą liečiate? Nebijokite, tas manekenas niekada nebuvo žmogumi, tik mokomąją priemone kaulams pažinti. Aš žinau, kaip atskirti vyrą nuo moters…“ Įsivaizduoju, kaip rankų jūra artėjo prie plastmasinių žmogaus griaučių. Truputį pavėlavau: norėjau paliesti akis (na, akiduobes), mano pirštai atsirėmė į kažkurio klasioko rankas. Atšoko (ko išsigando?), krito žemyn… Nenorėjau, kad susitiktų mano ir jo (gal jos?) pirštai. Mano ranka atsirėmė į plokščią, didelį kaulą. Supratau, į dubens kaulą…

Su kuo galėčiau palyginti savo žvaigždę? Tikrai ne su siuvyklos (gal parduotuvės?) manekenu, kurį čiupinėjau anatomijos pamokoje. Valerija panaši į sandėliuke paslėptus griaučius. Mes visi į juos panašūs… Sugalvojau, niekam nesakysiu, mano žvaigždė, mano Valerija panaši į anatomijos mokytoją.

Drūtgalis Petras pagrobs Valeriją! Jis – slibinas. Aukštame pilies bokšte įkalins mano žvaigždę. Nusitems į palėpę ir bučiuos lūpas…

Nukausiu slibiną! Drūtgalis Petras tegul gyvena. Norėčiau jam į ausį vožti. Ir – ne vieną kartą!

Drūtgalį Petrą paversiu suvytusiu buroku.

Žinau, gyvenimas – sudėtingas ir pilnas stebuklų. Dar vakar tas pats žmogus buvo didelis lyg milžinas, šiandien – jau nykštukas; vakar visi jį lygino su liūtu, šiandien – su avinu. Žmogelis nepaaugo, nesumažėjo, nepakeitė išvaizdos…

Drūtgalis Petras bus – tik suvytęs burokas, drebantis lyg šaltienos gabalas.

Po vakarienės žaisime „kašę“. Visada ją laimi Drūtgalis…

Skarda ne tik po langų apačia pakišta. Ji juosia visą mokyklą. Atrodo, kad pastatas mini sijonėliu pasipuošęs. Viename ir kitame mokyklos gale, žinau, yra gilios nišos, lyg užmūryti langai… Ten skardos – daug platesnės, tai mūsų „kašės lankai“.

Vakare Drūtgalis gaus į kailį! Šiandien mano gimtadienis, mano šventė… Šiandien aš – nenugalimas! Žinokite, šiandien patį aukščiausią pažymį parašė net istorijos mokytoja. Pasakojau apie Vytautą Didįjį. Mažo ūgio buvo žmogeliukas. Didysis! Nes nugalėjo visus, kurie maišėsi ant tako.

Laimėsiu „kašę“ prieš Drūtgalį ir būsiu didelis. Jis bus burokas, jis bus šaltienos gabalas.

Po vakarienės koridoriuje į mano pilvą kažkas įrėmė kamuolį! Čiupinėju – tikrai kamuolys. Rankomis, kurios laiko kamuolį, mano rankos bėga aukštyn. Ne manekenas laiko kamuolį… Treningais apsirengęs. Spėju, kad apsirengusi… Uždedu rankas ant pečių.

– Nečiupinėk, aplinkui vaikšto ir matantys, – kvatojasi Valerija. Tai ji kamuoliu baksnojo į mano pilvą. – Valentinuk, ar tu nori šį vakarą žaisti „kašę“? Sakyk, kad nori. Tik nesakyk, kad nenori. Sakyk, noriu.

Valerijos juokas labai panašus į jūros bangas… Pakyla aukštyn, daug aukščiau negu dangus, žemyn krinta (ten – bedugnė, ten – slibino karalystė) ir dūžta į mano krūtinę. Atrodo, Valerija tūkstančiais pirštų mane liečia.

Iš kur Valerija žino, kad aš šį vakarą noriu žaisti „kašę“? Aš laimėsiu! Nuo tako nušluosiu visus priešininkus. Aš būsiu Valentinas Didysis. Taip! Aš, Valentinas Didysis, bučiuosiu Valeriją… Aš pamatysiu jos lūpas. Eisime ratu aplink mokyklą, užklysime į kaštonų alėją… Išlupau kamuolį iš Valerijos rankų, pasikišau po pažastimi, įsikibau savo žvaigždei į parankę.

O saulė šviečia, o kaštonai žydi! Dvelkia švelnutis vėjelis. Aš nugalėsiu, bučiuosiu Valerijos lūpas.

Prie galinės sienos, girdžiu, būriuojasi žaidėjai. Yra tarp jų ir Drūtgalis… 

Baam, baam, baam! Skamba šepečio kotu paliesta skarda. Ten nėra lango, tik – niša. Kažkas sakė, kad Smetonos laikais žadėjo pastatyti Marijos skulptūrėlę… Šios skardos nepalietė Marijos kojos. Tik šepečio kotas nusileidžia, pakyla. Baam, baam. Atrodo, toli toli (gal rojuje?) sušvinta mažutė žvaigždė, artėja prie manęs, Valerija pavirsta ir glaudžiasi prie krūtinės.

– Valentinai, susikaupk, – girdžiu Drūtgalio Petro balsą. – Tu susikaupk, tu mesk, tu pataikyk. Pirmyn!

„Marija, – mano mintys skrieja ligi skardos, grįžta atgal, vėl skrieja ligi skardos, – padėk man. Marija, aš mesiu, o tu gaudyk. Pagauk ir kamuoliu stipriai trenk į skardą.“

Baam, baam… Sušvito žvaigždė, vėl sušvito, skuba prie mano krūtinės. Sviedžiu kamuolį į šluotos koto ir skardos susilietimo tašką.

Pataikiau! 

– Tai sveikinu, – girdžiu, artėja Drūtgalio žingsniai. Kumščiu pastuksena į mano krūtinę (ko jis ten ieško?) ir dar kartą burbteli. – Sveikinu.

Man sekėsi! Iš kurios vietos tik sviedžiau kamuolį (regis, kad ir į bet kurią pusę metu), jis lyg paukštis skrenda link mokyklos sienos (žino skardos aukštį) ir tupia į nišos apačią. Nejaukus garsas šokteli… Džiankt!

Žaidimo taisyklės labai paprastos. Pirmasis meta iš kur nori. Vienas šepečio kotu, arba bet kokiu kitu ilgu daiktu beldžia į skardą. Nematančiam arba labai silpnai įžiebiančiam „parodo“ kur yra „lankas“. Jeigu pirmasis pataiko, iš tos pačios vietos meta sekantis. Jeigu šis pataiko, iš tos pačios vietos meta dar kitas. Tas, kuris nepataiko, gauna minusą. Surinkęs penkis, iškrinta iš žaidimo.

Man tą vakarą pasakiškai sekėsi! Pradėjome septyniese. Visi krito. Likome aš ir Drūtgalis. Turėjau tik vieną minusą, o Drūtgalis Petras – net keturis.

– Valentinai, aš jau matau tavo pergalę, – Valerijos žodžiai atsimuša į mano krūtinę. Jie panašūs į paukščius. Daug ką lyginu su paukščiais. Noriu būti paukščiu. Tegul paukščiu ir Valerija pavirsta! Abu skristume į bekraštę šviesą.

– Princese, neskubėk. Miglas puti, – Drūtgalio Petro balsas, lyg milžiniškas šluotražis, išvaikė Valerijos žodžius. Gal – paukščius? – Leidau berniukui pasidžiaugti. Tuoj pasipils mano taiklūs metimai.

Mėtė jis taikliai. Kai tik Valerija užsiminė apie pergalę, man pradėjo nesisekti. Du – keturi. Trys – keturi. Keturi – keturi. Kur prapuolė Marija? Aišku, ji man nepadeda. Melsiu (žinoma – mintyse), kad Marija nepadėtų Drūtgaliui Petrui…

– Vaikinai, prieš jus – finišas, – Valerija atsistoja prie sienos, po niša, po skarda. – Kas laimės, tą aš pabučiuosiu.

– O mergyte, tavo žodžiai lyg devintoji banga! – trepsi Drūtgalis Petras. Jis trepsėdamas eina link Valerijos. – O mergyte, tu esi mano devintoji banga!

Neabejoju, Drūtgalis Petras netoli Valerijos stabtelėjo… Tyla visus apglėbė. Net vėjas prapuolė. Tik žydinčių kaštonų kvapas vis stiprėja. Atrodė, kad auga juodas audros debesis… Gal Petras žiūrėjo į Valerijos akis? Jis šiek tiek mato. Ir Valerija iš arti tikrai mato Petro akis. Gal Drūtgalis žiūri į nišą sienoje? Gal mintyse jis piešia ten stovinčią labai gražią Mariją? Gal jis meldžiasi? Nenoriu, kad jam padėtų Marija.

– Mane! Valerija! Bučiuos! – Drūtgalio Petro žodžiai lyg patrankos šūviai suardo tylą.

Pasigirsta plojimai, kojų smūgiai į asfalto dangą. Kodėl visi ploja?

– Klausykite, – Drūtgalis Petras kamuoliu bumbsi į asfaltą. – Ar girdite? Aš nuo Valerijos atskaičiuosiu dvylika žingsnių. Ir – smeigsiu! Išgirsite mano taiklų smūgį.

Drūtgalis žengia. Jis padais smūgiuoja į asfaltą, skaičiuoja žingsnius.

– Dvylika! Iš čia kalsiu pergalingą smūgį. Valentinas nepataikys.

– Berniukai, berniukai, – koks saldus Valerijos balsas. Lyg dirbtinis medus. – Berniukai, norėčiau, kad abu laimėtumėte.

Bamm, bamm – gaudžia skarda, paliesta šepečio koto. Valerija beldžia.

Džiankt!

Pataikė Drūtgalis Petras.

Aplink susiūbavo džiaugsmingas balsų miškas. Vienas kitą norėjo perrėkti. Kad tik Drūtgalis girdėtų… Paskui girsis: aš tikras tavo draugas, aš „sirgau“ už tave.

– Valentino eilė, – lyg žaibas virš balsų miško švysteli Valerijos balsas. Net keista, spėjau pagalvoti: jos žodžiuose slepiasi (kas jas ten uždarė?) daug piktų bičių. – Valentinai, pataikyk.

Gal kamuolį padėti ant asfalto dangos?.. Vietoje savęs palikti. Aš lyg kamuolys skriesiu pas Valeriją! Išskleisiu rankas. Tik dvylika žingsnių – ir Valerija mano glėbyje…

Drūtgalis atimtų, sakytų – pažeidei taisykles. Privalau iš dvylikos metrų atstumo kamuolį leptelti ant skardos!

 „Marija, gaudyk. Marija, aš metu. Marija, aš noriu bučiuoti Valeriją. Marija, aš noriu pamatyti Valerijos lūpas… Kai nematai – palieti, tada pamatai. Marija, noriu matyti Valerijos lūpas. Ir – akis…

Bamm, bamm. Valerija šepečio kotu smūgiuoja į skardą. Nežinia, ar ji nori, kad aš pataikyčiau? Merginos myli nugalėtojus! Pergalė – už dvylikos žingsnių. Ir Valerija – už dvylikos žingsnių!

Bamm, bamm…

Sviedžiu kamuolį.

„Marija, gaudyk. Marija, tavo rankos viską gali. Marija, nepyk, kad Valerija daug gražesnė… Marija, padėk man.“

Kur kamuolys? Seniai aš jį iš rankų paleidau… Nenukrito ant asfalto, neatsitrenkė į sieną. Reiškia, jis dar skrenda. Nejaugi dvylika žingsnių kamuoliui – taip toli?

Džiankt! Pataikiau.

Drūtgalis stumtelėjo mane, atsistojo į mano vietą.

Šepečio koto dūžiai veržiasi į kaštonų žydėjimą.

– Metu! – suurzgia Drūtgalis Petras.

Dusliai pliaukštelėjo… Į ką kamuolys pataikė? Dar tokio garso nesu girdėjęs.

Kamuolys šleptelėjo ant asfalto. Supratau, kamuolys buvo atsitrenkęs į Valeriją.

– Pataikiau, pataikiau, – pukši Drūtgalis Petras.

– Aš laimėjau! – surinku.

Valerija priėjo prie manęs. Mano lūpos laukė jos lūpų. Valerija pakštelėjo man į skruostą.

– Sveikinu šią dieną gimusį, – sušnibždėjo.

– Einam, einam, – vėl lyg ežys pukši Drūtgalis Petras.

– Einam, – neprieštarauja Valerija.

Jų balsai buvo šalia vienas kito. Gal Drūtgalis ją apkabino per liemenį? Jie nuėjo. Jie keliaus aplink mokyklą, užklys į kaštonų alėją…

Išsiskirstė žaidėjai, sirgaliai.

Aš vienas stoviu. Kur kamuolys, kur šepečio kotas?

Ligi mokyklos sienos – tamsa. Tamsoje skendi skarda. Ir niša paskendusi tamsoje. Gerai, kad ten nėra Marijos. Kokia tamsos spalva? Tamsa virpa lyg milijonai medžių lapų, pulsuoja tarsi didelė širdis, kvepia ką tik išsiskleidusiais kaštonų žiedais. Šviesa – panaši į kaštonų žvakes! Šviesą, per juosmenį apsikabinęs, nusivedė Drūtgalis Petras… Mano žvaigždė nuėjo su pralaimėtoju. Reiškia, ji neverta nugalėtojo! Aš sutiksiu kitą. Ją daug karščiau mylėsiu, vadinsiu saule…

Aplink mokyklą ėjau vienas. Supratau – ji primena pasagą. Ilgo, mūrinio pastato abu galai statmenai užlinksta! Aklųjų mokykla-internatas panašus į didelę, kampuotą pasagą. Kokį žvėrį pakaustytum? Sakyk, kokį? Gal tamsą?.. Kiek tamsa turi kojų: dvi, keturias, šimtą?

Nukris kaštonų žiedai, augs spygliuoti kamuoliukai.

Valerija ir Drūtgalis Petras keliavo ir keliavo kaštonų alėja.

Vos ne kumščio dydžio užaugs spygliuoti kamuoliukai. Kris ant asfalto takų, skilinės…

Kalbos apie mano pergalę nutilo. Ir vėl – visi suklego… Plakė liežuviais bernai, prunkštė merginos. Atsivėrė tiesa… Valerija labai norėjo, kad aš laimėčiau „kašę“. Ji tokią dovaną nusprendė padovanoti gimtadienio proga. Prašė Drūtgalio, kad jis pralaimėtų. Susitarė. Drūtgalis Petras prižadėjo pralaimėti. Valerija sutiko, kad Drūtgalis Petras ateitų pas ją į kambarį ir visą naktį bučiuotų jos lūpas. Jie vienas kitam pažadus ištesėjo…

Prisimenu tave, Valerija. Tavo akys mėlynos, plaukai juodi, garbanoti, lūpos saldžios. Tavo veidą atidengia, vėl uždengia juodos garbanos, mėlynos akys žiūri į mane. Nebučiavau tavo lūpų… Valerija, prisimenu tave, reiškia – mylėjau. Turbūt mylėjau…

Aš matau šviesią žvaigždę, tave, Valerija!