Jutta Noak. Terakotinė moteris (Romano ištrauka)

Netrukus pasirodysiančiame naujajame savo romane „Terakotinė moteris“ (leidykla „Kauko laiptai“) rašytoja Jutta Noak gilinasi į moters laisvės, saviraiškos temas. Pastangos būti savimi pagrindinę heroję Militą iš Kauno nuveda į Ameriką, Vokietiją, kol galiausia ji ir vėl atsiduria Laisvės alėjoje. Hamburge gyvenančiai autorei emigrantų kasdienybė bei psichologija puikiai pažįstamos, tad pasakojimas bei personažai įtaigūs, spalvingi. Su keletu jų kviečiame susipažinti jau dabar!

Jutta Noak. Terakotinė moteris (Romano ištrauka)

Jutta Noak. Terakotinė moteris. Viršelio dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė, panaudotas Viktorijos Paliokienės piešinys.

Jutta Noak

Terakotinė moteris

(Romano ištrauka)

 

Nuo nelauktai suskambėjusio telefono krūptelėjau.

– Faustai, ar negirdi. Telefonas… Čia tau… manęs dar nėra.

– Ir manęs nėra, pasakyk, kad esu kažkokiame renginyje ir būsiu ne anksčiau dešimtos.

Atsiliepusi į malonaus balso vyro pasilabinimą, jau norėjau sakyti, kad Fausto nėra, bet pauzė po pasisveikinimo sulaikė. Kelis kartus man pakartojus „Aš klausau jūsų“, išgirdau:

– Ar čia jūs, Milita?

– Taip, aš. O su kuo aš kalbu?

– Markas.

Patempusi lūpas ištariau „Labai malonu“, kurį laiką neatgamindama jo atvaizdo ir nenutuokdama, ką reiškia šis skambutis.

– Mes susipažinome pas Mariją Amerikoje… Nejaugi neprisimenate? – pridūrė šiek tiek sumišęs.

– Atsimenu, atsimenu… Tik netikėta, – tariau prisiminusi elegantišką, žilstelėjusį vyrą su šalikėliu, kuriam įžengus Marija šnibžtelėjo tiesiai į ausį: „Žydelis iš Vilniaus“, o kitiems pristatė jį pagarbiau:

– Šio vakaro mūsų svečias – paveikslų galerijos savininkas Markas iš Hamburgo, atvykęs į svečius pas seserį. Pas mus lankosi pirmą kartą, prašom gerbti ir mylėti.

Marko skambutis priminė neišdildomus vakarėlius Marijos namuose, kuriuos lankė ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių išeiviai. Savęs dar neatradę, ieškantys. Daugiausia – meno žmonės, intelektualai, kuriems sunku adaptuotis. Kaip ir dauguma, uždirbantys duoną fabrikuose, plaudami kavinėse indus, slaugydami senus žmones, ligonius. Trūkstant bendraminčių, kad žūtbūt išsilaikytų.

Mišrus lietuvių, vokiečių, lenkų, rusų emigrantų sambūris – galimybė kiekvienam supažindinti su sava kultūra – ypatinga terpė bendravimui.

Įstrigo vieno svečio mintis: palaužtai sielai nesėkmių priežastimi tampa nesugebėjimas atvykus įsisąmoninti pagrindinės buvimo svetimoje šalyje taisyklės: kuo greičiau įsisavinti skirtumus tarp „čia“ ir „ten“ ir nesižvalgyti atgal. Būnant svetur, būtina vidinė tvirtybė, teigė vieni, kiti – komunikabilumas, dar kiti – kad asmeniniai ryšiai labiausiai padeda grįsti sėkmės kelią.

Diskusijas, atmenu, tąkart nutraukė įžengęs afrikietis, sukėlęs audringas ovacijas. Plati jo šypsena, baltų dantų eilė, glėbyje atsidūrusi Marija ir draugiškas bučinys keistai nuteikė, ypač kai supažindinant jis mane – mergelę iš lietuviško kaimo, iš taip arti nemačiusią juodaodžio, taip pat apkabino. Keistu vardu Zo, reiškiančiu „dvasios lyderis“. Dirbo jis regioninėje radijo stotyje, kurioje beveik visi buvo apsilankę, dalindamiesi savo šalies kultūriniu paveldu. Jo rankos gestas mano pusėn ir žvilgsnis į Mariją reiškė, kad lauks ir manęs.

Pažinties su Marku metu gyvenau pas Edgarą ir tuomet dar nežinojau, kad grįšiu. Dėl to skambutis iš Hamburgo nustebino.

Tąkart jo įsirašymas su savo istorija į draugiją – ypač įdomus. Visą vakarą jis buvo labai dėmesingas, gal net pernelyg. Marija net mirktelėjo, kai atsisukęs į mane kažką man sakė. Jo dėmesio nesureikšminau. Nors tą vakarą aš, atvykėlė iš Lietuvos, kur prabėgo ir jo vaikystė, tapau vos ne epicentru, nes idealizuotos vaikystės prisiminimai, matant mane, greičiausiai pažadino nostalgiją praeičiai.

Jaučiausi nepatogiai, nes nežinojau istorinės praeities. Ir ganėtinai nustebau išgirdusi, kad pirmieji žydai apsigyveno Vilniuje net XIV amžiuje, pakviesti kunigaikščio Gedimino. Daugiau buvo žinoma apie žydų persekiojimą Antrojo pasaulinio karo metais, bet šios opios temos niekas nelietė.

Išgirdusi, kad netrukus atskris į Lietuvą, kad labai norėtų apsilankyti Kaune ir būtų dėkingas, jei aš supažindinčiau su šiuolaikiniu miestu, tylėjau.

– Marija sakė, kad jūs gyvenate Kaune, – pridūrė ir, nelaukęs mano atsakymo, ėmė atsiprašinėti, kad gal ne laiku paskambino, kad Marija sakė…

– O taip, Marija, – nutraukiau ir vos ne greitakalbe tarusi, kad bus malonu matyti Kaune, atsisveikinau.

– Kas ten manęs ieškojo? – klausimu pasitiko Faustas.

– Ne tavęs, o manęs.

Paklausiau, ar jam nesutrukdys, jei tektų kavai atvesti svečią iš Hamburgo, kažkada gyvenusį Vilniuje.

– Neuždavinėk kvailų klausimų. Kol kas gyvename po vienu stogu.

Fausto „Kol kas“ be jokių pašaipių tonacijų kuriam laikui apibrėžė mūsų būties kontūrus. O aš galvojau apie raudonplaukes Nelę ir Mariją, kurių nėra šalia, bet kažkokiu būdu jos reguliuoja mano gyvenimą.

Kad nepasirodyčiau absoliučia neišmanėle, nulėkiau į biblioteką pasiskaityti apie žydų istoriją Lietuvoje. Tikrai nežinojau, kad XVIII amžiuje didžiausias žydų išminčius, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatorius, genijus Gaonas Elijahu išgarsino Vilnių. Miestas tapo dvasiniu žydų centru ir buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale. O kadangi Markas paminėjo, jog norės aplankyti dailės muziejus, mėginau prisiminti Lietuvoje gyvenusius žydus – menininkus. Žinojau tik Marką Šagalą, nes jo paveikslas kabojo dailės muziejuje Donelaičio gatvėje, ir rašytojus Grigorijų Kanovičių, Icchoką Merą, kadangi ne tik skaičiau jų knygas, bet ir girdėjau apie juos kalbant, kai pas Faustą susirinkdavo draugai. Žinojau ir dailininką Izaoką Levitaną, bet kad jis iš Virbalio – ne. Tiesa, girdėjau ir apie skulptorių Marką Antokolskį, filosofą Emanuelį Leviną, bet kad jie žydų kilmės, nebuvau įsisąmoninusi.

Toks entuziastingas domėjimasis žydų kultūra, istorija, prieš pasitinkant Marką, mane pačią glumino. O klausimas sau – ar nenorėjau pasirodyti visiška tamsuole, ar norėjau patikti? – prajuokino.

Paprasčiausiai laukiau žmogaus, egoistiškai tikėdamasi prasiblaškyti bei atitolinti analizę apie savo gyvenimą dabar.

Nors su Marku matėmės tik vieną vakarą, bet iš karto atpažinau iš mašinos išlipantį baltagalvį vyrą. Apsikabinome kaip seni draugai ir kurį laiką ėjome šonais susiglaudę, lyg du vienas kito išsiilgę meilužiai.

Į pirmuosius klausimus, kodėl aš vėl Lietuvoje, ar nepatiko Amerikoje, ar kitokios priežastys, nieko neatsakiau, iš karto supažindinau Marką su ekskursijų po Kauną planu.

– Vėliau, vėliau… Pirmiau eime kavos gerti į „Konrado“ cukrainę, dabar vadinamą „Tulpe“, kur kažkada rinkdavosi kūrybinė inteligentija. Tada ir aptarsime viską. Kaunas juk buvo litvakų lopšys. Ar žinai, kad pavadinimas „litvakas“ reiškia žydo, gyvenusio čia net nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, kilmę? O „Tulpė“ ir „Metropolis“, kur mes pietausime, buvo statyti litvakų – vienos sutuoktinių poros, tik neprisimenu pavardės. Tėvai užsibūdavo Konrado kavinėje, kurioje grojo Danieliaus Pomeranco džiazo grupė, ypač žavėtasi jo soliniu smuikavimu. Tarp kitko, Amerikoje buvau sutikęs jo dukrą Danutę, taip pat smuikininkę, kurią iš geto išgelbėjo Kipro Petrausko šeima. Tada ji ėjo antrus metukus. Bet ne apie tai… Šiandien jokių niūrių prisiminimų. Tėvai dar pasakojo apie Danielių Dolskį, kurį kažkas priviliojo atvykti į Kauną. Mama dažnai niūniuodavo jo melodijas.

Nepertraukiamu savo kalbėjimu Markas mane tiesiog užbūrė. Žavėjausi ne šalia einančiu dailiu vyru, bet jo įkarščiu. Jis tiesiog nenustygo vietoje. Pasakodamas ne savo, o daugiau praeito laiko tėvų išgyvenimus, gestikuliavo rankomis, atkreipdamas į save dėmesį.

Jis išsiskyrė ne vien elegancija. Visa jo laikysena – dešinė ranka kelnių kišenėje, lengva eigastis, nenykstanti nuo lūpų šypsena – spinduliavo savimi pasitikinčio, po visų negandų apdovanoto laisvo žmogaus įvaizdžiu.

Lengva buvo su juo bendrauti. Įsiklausymas į tai, ką sakau, išvadavo mane iš visų kompleksų. Net išsidaviau, jog Amerikoje jaučiau gėdą, kad nedaug žinojau apie žydų likimą Lietuvoje, ir skrupulingai ruošiausi jo atvykimui. Minėdama Ožeškienės gatvėje vienintelę veikiančią sinagogą, detaliai aiškinau, kad pastatas primena neobarokinę bažnyčią su kupolu ir barokišku frontonu su lenktomis voliutomis. Ir juokdamasi, vos ne koketuodama, tariau:

– Ar matote, kaip aš pasikausčiau, beveik cituoju autorių, parašiusį straipsnį.

Markas žvelgė į mane tarsi tyrinėdamas, ką visa tai reiškia. Ištiesęs ranką, suėmė manąją ir palinkęs, be žodžių pabučiavo. Kažkas nubangavo, kažkas suplazdėjo. Nenorėdama išsiduoti, ėmiau karštligiškai pasakoti apie žydų realinę gimnaziją, dabartinę Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, kad buvau net nuvažiavusi į Vilijampolę, vadintą Slabada, kur gyventa daugybės žydų ir veikė viena didžiausių bei žymiausių Europoje rabinų mokyklų. Iš inercijos, net nepagalvojusi, paklausiau:

– Tiesa, skaičiau, kad po karo dauguma žydų vyko į Ameriką, Izraelį. O kodėl Jūs Vokietijoje, o ne su seserimi Amerikoje?

Jo iškalbinga tyla šiek tiek atšaldė mano įkarštį.

– Gal einame jau gryno oro įkvėpti, – tarė ir nelaukdamas pritarimo pakilo.

– Koks nuostabiai gaivinantis lietuviškas lietus,– ištarėme duetu, giliai įkvėpę gryno oro.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *