Gediminas Jankus. „Aldonos Ruseckaitės Salomėja: kančia ir nušvitimas“ (recenzija)

Dažnas nuo vaikystės prisimename meistriškas ir įtaigias poetės Salomėjos Nėries eiles, tačiau pačios kūrėjos gyvenimas toli gražu nevilnijo taip darniai ir harmoningai kaip eilėraščių posmai. Apie sudėtingą poetės likimą, nevienareikšmius pasirinkimus ir naujasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas „Padai pilni vinių“, kurį recenzuoti imasi Gediminas Jankus.

 

Aldonos Ruseckaitės Salomėja: kančia ir nušvitimas

 

Gediminas JANKUS

 

Poetas – tai nelaimėlis, išgyvenantis sunkias dvasines kančias, šauksmai ir dejonės jo žodžiuose pavirsta dieviška muzika. O žmonės būriuojasi aplink poetą kartodami: „Suok, suok dar!“

Søren Kierkegaard

 

Išgirdęs, kad naujausias rašytojos Aldonos Ruseckaitės veikalas „Padai pilni vinių“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019), skirtas mūsų garsiajai Salomėjai Nėriai, iš pradžių buvau kiek nustebintas, ir, prisipažinsiu, neslėpiau skepsio. Ką dar naujo, nežinomo galima pasakyti apie nūnai taip prieštaringai vertinamą poetę, dėl kurios iki šiol kryžiuojasi kategoriškos nuomonės-nuostatos, kurios pripažintą kūrybą, jau seniai tapusią ne tik mūsų literatūros klasika, bet ir visų savastimi, širdies dalele, bandoma suniekinti, sumalti; dėl tos uolios tarnystės sovietų atėjūnams, dėl poemos apie Staliną, liaupsinančių eilių Leninui, bolševizmui ir nenugalimai Raudonajai armijai.

Dėl tų eiliavimų, svetimų ir poetės prigimčiai, ir jos lyriniam talentui, buvo užmirštami jos tikrieji kūrybos perlai, mūsų poezijos aukso fondas, kartais susidarydavo įspūdis, kad kai kam ir dabar tik ir terūpi nukvakusi „Poema apie Staliną“, tik ją vieną ir težino, gausiai cituoja ir priekaištauja poetei.

Nenuostabu, kad daugybė įvairiausių studijų, prisiminimų, vertinimų ir grožinių kūrinių apie Salomėją Nėrį ir sukėlė mano minėtąjį skepsį. Dar 1996 metais išleista poetės metraštininku pelnytai vadinamo literatūrologo, politinio kalinio Viktoro Aleknos (1915–2008) biografinė apybraiža „Salomėja“, o kiek vėliau – poetės gyvenimo ir kūrybos metraštis (dvi knygos), atskleidė daug nežinomų jos gyvenimo faktų, yra parašytos itin objektyviai, nei juodinant jos atminimą, nei moralizuojant. Arvydas Juozaitis dar 1995 metais paskelbė jautrią dramą „Salomėja – sunkiausi metai“ (pastatyta Šiaulių dramos teatre 2007-aisiais), pasakojančią apie S. Nėries karo meto išgyvenimus Penzoje ir Ufoje. Mažiau žinoma molėtiškio Algirdo Meilaus drama „Atsisveikinimo giesmė“, išleista 2007 m., kurioje be Salomėjos aktyviai veikia dvi priešingos jėgos – Tamsioji ir Šviesioji dvasios, o pasiklydusios poetės atgaila finale tampa dirbtine ir laužta iš piršto, ypač scenoje su Bernardu, prieš kurį vargšė net ant kelių puola, melsdama atleidimo už antrąją santuoką.

O prieš penkerius metus Saulius Šaltenis romane „Demonų amžius“ aprašė dramatišką valstybės griūties ir okupacijos metą 1940-aisiais, tačiau kad kalbama apie Salomėją, galima tik numanyti – daug atitikimų, tačiau jos vardas pakeistas (Dita), biografija taip pat, visa kultūrbolševikinė kolaborantų kohorta, poetę įtraukusi į pragaištingą veiklą, paslėpta po groteskiniais vardais – Pelėsinas, Suchodolskis, Kukis Gugis… Žinoma, rašytojui taip buvo laisviau ir lengviau pašiepti bolševikbernius, laisvas jis buvo piešdamas klaidintą, jautrią, meilės ir atjautos besiilgančią poetę, tačiau tai tikrai veikalas ne apie Salomėją. 

Aldona Ruseckaitė rašė būtent apie Salomėją, rašė nevengdama dokumentinio tikslumo, citatų iš poetės dienoraščių, laiškų, amžininkų prisiminimų. „Padai pilni vinių“ – pagavi, nenuobodi knyga. Skaičiau ją susidomėjęs, vis labiau įtraukė autorės pasakojimas, kartais emocingas, nevengiant aštresnio tono ar apibūdinimų. Negalima nepajusti A. Ruseckaitės skausmo, pergyvenimų, sielvarto – atrodo, ji pati atsiduria šalia savo herojės, kenčia, graužiasi, šypsosi pro ašaras…

Akivaizdu, kad autorei skauda, kad ji nori kuo išsamiau ir tikroviškiau perteikti jausmingos, egzaltuotos, itin jautrios poetės sunkiausius gyvenimo metus – po sovietinės okupacijos ir viešnagės Maskvoje euforijos prasidėjusį karą, bėgimą su mažu vaiku ant rankų, nelaimes ir kančias traukiantis bei gyvenant sunkiomis sąlygomis toli nuo Tėvynės.

Aprašomasis periodas apima būtent 1940-uosius, vadinamojo Liaudies seimo rinkimus, priimtą deklaraciją dėl stojimo į Sovietų Sąjungą, kelionę į Maskvą su būriu bolševikbernių, jos neva bičiulių dar nuo „Trečiojo fronto“ laikų. S. Nėris tapo SSSR Aukščiausiosios tarybos deputate, pagal sovietų pasiuntinybės komisarų reikalavimą parašė plačiai ištiražuotą „Poemą apie Staliną“ bei sovietiją ir Raudonąją armiją liaupsinančių eilių.

A. Ruseckaitė išradingai panaudoja ryškaus kontrasto principą – išsamiai papasakoja apie šį trumpą kūrybinio pakilumo ir džiugesio periodą, kuomet Salomėja nuoširdžiai tikėjo šviesia ir viltinga ateitimi, kai jai atrodė, kad tik sovietų „milžino ranka“ budriai saugos Tėvynę, o tada pateikia kraupų karo pradžios vaizdą ir panišką partinio aktyvo bėgimą. Tai, kad poetės vos neužmiršo ir išgabeno vos ne paskutinę valandą su mažuoju Balanduku ant rankų, dar kartą rodo, kokie buvo tų jos „idėjos draugų“ rūpestis ir parama. Juk kai kurie spruko, palikę savo žmonas ir vaikus, nesidairydami, vos ne patys pirmieji. Be to, Salomėja nebuvo nei sovietinės vyriausybės narė, nei partinis aktyvas, tiesa, Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos deputatė…

Pagavios tos įtempto laukimo, traukimosi scenos. Autorė dėlioja panikos, skausmo ir netekčių vaizdus, kuriuos mato poetė, pasakoja apie išgyvenimus, kuriuos tenka patirti – bendrakeleivio Pijaus Glovacko beprasmišką žūtį, ešelono bombardavimą, latvių šaulių sulaikymą, nelauktą ir netikėtą išsigelbėjimą. Man įstrigo ypač jautrus, emocionaliai paveikiai aprašytas sūnelio Balanduko dingimas po eilinio vokiečių anskrydžio, jo karštligiškos paieškos, klejojanti poetės būsena, aplankantys vaizdiniai, maldos, kylančios iš pačios širdies gilumos. Vykusiai panaudotos scenos iš praeities, iš vaikystės, kuomet dar tikėjo, buvo šalia Dievo, įtikinami kuždami prašymai ir apimanti neviltis.

Beribis džiaugsmas, suradus sūnelį, ir vėl varginanti kelionė iki Maskvos, kur jau šiaip ne taip Sovietų Lietuvos pasiuntinybėje randa užuovėją, atsiduria tarp senų „draugų“. Autorė ne kartą gaižiai pasišaipo iš tų vyrų, supeikia juos – ir daužiusius jautrią poetės širdį, nuvylusius, ir „trečiafrontininkus“, bolševikavusius, traukusius Salomėją į pragaištingą kelią, išnaudojusius jos egzaltaciją, didžiulį talentą, apkalbėjusius tarpusavy, besityčiojusius. Šie menkystos prisidengdavo jos vardu, jos sugebėjimais, kreipdavo ją rašyti „kovingai, laikmečiui“, ir peikdavo „lyrinius nukrypimus“.

Tačiau dar negreitai poetė prabils visu balsu; nuo pergyventų sukrėtimų jaučiasi išdeginta, suniokota. O laikina ramybė netrukus baigiasi, tenka trauktis į Penzą, nes Maskvą jau bombarduoja. Situacija frontuose ne kokia, persilaužimas dar negreit, ir sovietinė „milžino jėga“ niekaip nesugeba sustabdyti vokiečių karo mašinos. A. Ruseckaitė skaudžias aplinkybes perteikia detaliai, per jas atskleisdama poetės nenumaldomą ilgesį, skausmą ir nežinią dėl Lietuvoje pasilikusių artimųjų – mamos, brolių, vyro Bernardo. Salomėja puikiai supranta, kad jiems gresia realus pavojus dėl jos aktyvios prosovietinės veiklos, – gal jie jau sušaudyti? – ir nuolat neapleidžianti neviltis kankina ją vis labiau.

Šiaip verta pagalvoti, kodėl vis tik ji bėgo be Bernardo, tik su vaikeliu? Gal jos vyras skulptorius, spėjęs stalinų prigaminti, nesijautė sovietiniu aktyvistu, kuriam derėtų trauktis, tačiau paleisti poetę vieną, su vaiku į nežinią… Sunku suvokti. Ir autorė nuolat akcentuoja Salomėjos graužatį, skausmingą dvejonę: ar gerai padarė? Gal reikėjo likti Lietuvoje, slapstytis? Gal reikėjo palikti sūnų Bernardui?..

Toji graužatis ir dvejonės, šviesūs vaikystės ir jaunystės prisiminimai, papildomi autentiškomis eilutėmis iš laiškų ar posmais, tampa vienu svarbesnių viso romano leitmotyvų. Nuotaikų kaita, panirimas savęspi, netikėto džiaugsmo protrūkiai – visa tai perteikiama neįkyriai, nesikartojant, vis surandant naujų apibūdinimų ir charakteristikų. Karo metų periodas – bene sunkiausias poetės biografijoje; vieniša, silpna, su vaikeliu ant rankų, nuolatinės graužaties apakinta, regis, Penzoje, kelių kolegų lietuvių apsupty, Salomėja kiek atsigauna, ir todėl sunkiai suvokiamas jos sprendimas vykti į tolimąją Ufą, įšalo žemę, kartu su bičiuliu, rėmėju, vėliau tapusiu jos vyru, Petru Veržbilausku. 14 dienų sunkios varginančios kelionės į stingdantį šaltį, rizikuojant savo ir vaiko sveikata, ir gyvenimas ten sunkiomis sąlygomis. Ką gi, gal simboliškai poetė pasirinko šį kelią, juk Ufoje buvo daug lietuvių tremtinių, kurie šiaip ne taip ištrūkdavo iš taigos gyvenviečių, iš nepakeliamo darbo prie miško kirtimo ar sielių ruošimo. Žinoma, jiems Ufoje buvo šiek tiek lengviau, tačiau dažnai badas ir šaltis marino  ištisas šeimas… Salomėja išvengė tokios tragiškos baigties, tad bent gyvendama Ufoje prisilietė prie tūkstančių nekaltai represuotųjų lietuvių likimo. Apie tas represijas ji vis dažniau girdės grįžusi į Tėvynę, bandys padėti, bandys gelbėti, bet vis labiau jaus savo bejėgiškumą ir juodą neviltį.

Jos „draugai“ bolševikai, vėl įsijungę į aktyvų sovietų šalies atstatymo darbą, veidmainingai dūsaus, skėsčios rankomis, neva bandys padėti, taip ramindami emocijų kankinamą poetę. O tuo pačiu metu padės sudarinėti naujai tremiamų šeimų sąrašus, uoliai vykdys Maskvos emisarų nurodymus. J. Paleckis netgi išplatins kreipimąsi į Lietuvos partizanus, žadėdamas jiems amnestiją, o jei nesudės ginklų – jų šeimos ir artimieji bus ištremti… Ir trėmė, ir naikino pasigardžiuodami šitie „sovietinės liaudies tarnai“.

Tiesą sakant, pernelyg sureikšminamas Salomėjos Nėries vaidmuo 1940-aisiais, sovietinės okupacijos ir aneksijos metais. Šiai klišei neatsispiria ir Aldona Ruseckaitė. Atrodo, lyg „Poema apie Staliną“ buvo vienintelė liaupsė. Juk net vilnijo gandas, kad ne poetė ją parašė, kad gavo apmatus rusų kalba toje pačioje pasiuntinybėje – tokia ji gergždžianti, lyg spygliuota viela apraizgyta – pasak autorės. Tačiau gandams vietos nėra, ir A. Ruseckaitė išsamiai aprašo, kaip Salomėja per naktį, užsidariusi savo kambarėlyje Palemone, sukurpia tą vadinamąją poemą. Bet juk ir be jos gausybė eiliakalių ir netgi gabių poetų tais mėnesiais skyrė šlovinančias eiles Sovietijai, Raudonajai armijai ir didžiajam Stalinui. Būtent šito aspekto ir pasigedau A. Ruseckaitės romane. Minimas tik Kazys Boruta, sukalęs keletą eilučių Liaudies seimui. O juk varžyte varžėsi ir kiti, neprašomi ir be užsakymų. Ir K. Korsakas, ir A. Venclova, ir L. Gira, ir V. Montvila… „Dėkui, tau, raudonarmieti / Mūs kraštan kad atvykai, / Kad nuskriaustąjį valstietį / Iš vargų išvadavai / Jums čia nesant, mes kentėjom / Priespaudoje užmiršti…“ – taip uoliai eiliavo ir Bronys Raila…

Ir dar. Pasigedau šiokio tokio fono, kuriame Salomėjos pakrypimai kairėn neatrodytų tokie skandalingi. Juk, kita vertus, kaip teisingai pabrėžia A. Ruseckaitė, reikia pagalvoti ir neužmiršti jos pažiūrų, tikėjimo tais šviesiais socializmo idealais. Ji tikrai nebuvo išimtis; prieškario metais bolševikų agitatoriai uoliai darbavosi vadinamosios pažangiosios inteligentijos tarpe. Ryškiausia jų atstovė – Kominterno agentė, tiesioginė A. Sniečkaus ir visos pogrindinės kompartijos centro komiteto ypatinga patikėtinė Mikalina Meškauskienė, kuri su savo idėjos broliais ir sesėmis kaip bitutė lakiojo nuo vieno šviesuolio inteligento prie kito. Nekalta priedanga – lėšų rinkimas bolševikų organizacijos politiniams kaliniams šelpti. Ir tie padėjusių, nuolat aukojusių sąrašai buvo kruopščiai sudarinėjami, apie kiekvieną universiteto profesorių, rašytoją ar menininką smulkiausias ataskaitas ji pateikdavo A. Sniečkui ir komunistų CK. Nenuostabu, kad 1940 metais, prasidėjus pirmiesiems trėmimams, tie „pažangieji“ ir jų šeimos net nebuvo paliestos…

Todėl stebina autorės veikiausiai neapsižiūrėjimas tą Mikaliną Navikaitę-Meškauskienę parodyti vos ne kaip artimiausią Salomėjos draugę, besirūpinusią ne tik jos naujomis skrybėlaitėmis, bet ir globojusią poetę karo metais… Gal ir globojo, bet tikrai ne iš širdies taurumo, o tik bolševikiniais sumetimais – siekiant nepaleisti iš akiračio garsiosios Lakštingalos.

O ir pritariančių, palaikančių naująją sovietinę tvarką netrūko. Pakanka peržiūrėti Liaudies seimo delegatų sąrašą – kiek jame užtiksime garbių menininkų, kūrėjų, tapusių „patikimais“. Žinoma, ne per vieną naktį. Dažnas jau buvo apraizgytas Sovietų Sąjungos pasiuntinybės dėmesiu, kelionėmis į Maskvą, įvairiomis arbatėlėms, rautais ir dovanėlėmis… Manau, jei autorė daugiau akcentuotų dalies šviesuolių sąmoningą nukrypimą kairėn, Salomėjos vaidmuo sovietizacijoje tikrai atrodytų kuklesnis. Šit garsioji mūsų operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė. Ir ji buvo Liaudies seimo deputatė, ir ji traukėsi į Rusiją, ir ji kentėjo nepriteklių, badą ir šaltį. Tačiau buvo kitokios natūros nei Salomėja – stipri, savarankiška, užgrūdinta sunkios vaikystės ir nepriteklių. Ji dainavo visą savo skausmą, neviltį, o galų gale tikėjimą pergale išdainavo pirmose fronto linijose. Neteko užtikti puolimų ir kaltinimų Aleksandrai. O Salomėjai jie pylėsi ir pilasi.

Tačiau A. Ruseckaitė akcentavo kitus, netikėtus dalykus. Suskirsčiusi romaną į tris tvirtai dokumentuotai ir emociškai sukaltas dalis – „Okupacija“ (1940 06 15–1941 06 22), „Karas“ (1941 06 23–1944 09 29) ir „Sugrįžimas“ (1944 09 29–1945 07 07), ji pagilina pasakojimą dviem veikėjais – Smaku ir Geraisiais balsais. Tasai Smakas, be abejo, Salomėjos gyvenimo, kūrybos ir poelgių gan aršus kritikas, nuolat peikiantis ir randantis visokių kebeknių. Gerieji balsai – (ne Gerasis balsas), vadinasi, jų bent keli, o gal ir visas choras – ginčijasi su Smaku, primena menkai žinomą ar užmirštą faktą, gina ir visaip teisina Salomėją. Šis per visą romaną besitęsiantis dialogas pagyvina, suteikia kūriniui gyvumo. Atrodo, autorė iš anksto nori užkirsti kelią numanomiems oponentams, ir Geraisiais balsais sugeba tai padaryti, gindama Salomėją nuo nepelnytų užsipuldinėjimų. Šit tas Smakas galėtų daugiau smakinti ne tik Salomėją, bet ir jos „idėjos brolius“, draugus, atskleisti jų pilkybę, o kai kurių – ir menkumą.

Dabar gi Gerieji balsai dažnai susilieja su pačiu pasakojimu, neišsiskiria, suvienodėja. Stilum verte – karts nuo karto keisti stilių tikrai praverstų. Toks stiliaus keitimas labai ryškus kituose autorės intarpuose – vadinčiau juos pakylėtais, sakraliniais, nušvitimo intarpais, pasakojančiais biblines istorijas apie tris Salomes. Ypač įtaigi man pasirodė istorija apie Salomę ir Jono Krikštytojo galvą. Tai talpus, daug apimantis simbolis – aiški aliuzija į Lietuvos paaukojimą ir laukiančius žiaurumus.

Jautriai ir su skausmu autorė aprašo paskutines Salomėjos dienas ligoninėje, jos išskraidinimą į Maskvą, jos praregėjimą. Skausmingą ir sielvartingą, bet praregėjimą. Įstrigo, ir, žinoma, papiktino epizodas su mirtinai sergančios ligonės rūpesčiu įteikti ligoninės gydytojams, profesoriams pinigus… Už pagalbą, už priežiūrą… Ir šitie eskulapai, jau sovietinės nomenklatūros statytiniai, ramia sąžine tuos pinigus priima, nors nieko nepadarė (jau ir negalėjo)…

Daugelio biografinių knygų autorė (apie Maironį, Žemaitę, Mačernį), poetė Aldona Ruseckaitė parašė  skausmingą, atvirą knygą apie mūsų garsiąją poetę. Manau, reikšmingą knygą. Ji sugebėjo sudėlioti labai svarbius taškus Salomėjos biografijoje ir kūryboje. Nušvitimas ateina ne tik mirštančiai Salomėjai. Nušvitimą pajuntame ir mes, skaitytojai.