Algimantas Mikuta. Eilėraščiai iš būsimos knygos „Septynios širšės“

Gegužės pradžioje, artėjant poeto Algimanto Mikutos jubiliejiniam gimtadieniui ir „Poezijos pavasariui“, pasirodys naujas ironiškų eilėraščių rinkinys „Septynios širšės“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Skelbiame keletą nepublikuotų eilėraščių iš būsimosios knygos.

 

Algimantas Mikuta

 

BARDAI

 

Visi atsitraukė, o gal pasitraukė,

belikome mudu vieni patvory,

kažkoks skardžiabalsis nutolęs dar šaukė,

kad grįžta gadynė, grėsmingai niūri.

 

Gyvenimas ūžė, klegėjo, nė karto

nebuvo pakėlęs į dangų akių.

Iš įpročio seno, iš kvailo azarto

mes tyliai dainavom ir verkėm sykiu.

 

Kad kas pasidžiaugtų arba pasibartų,

tiesiog nepraeitų pro šalį pikti,

paklaustų nustebę: kokie čia dar bardai,

iš kur atkeliavo, kieno atnešti?

 

Prie didžiojo turgaus, kur renkasi minios,

kur mudu dainuoti atbėgam risčia,

nebyra skatikai į mano skardinę

ir tavąją skrybėlę, ji vis tuščia.

 

BURMISTRO  PRIZAS

 

Galop, kai viskas būna puikiai sustyguota,

ateina jaunas kritikas ir sako: nuobodu.

Galėjot numatyt bent pabaigtuvių puotą

ir kokį prizą burmistro vardu.

 

Suprantama, tada visi smagiai suplūstų

ne darbo dirbti, ne sodint daržų,

o gert alaus ir šlamšt riebių kopūstų

tarsi kokioj Bavarijoj, – gražu!

 

Kokie dabar čia šokiai? Būsim nusikalę.

Iš kur dabar tas prizas? Labdara.

Tačiau jauniems, matyt, svarbiausia, balius,

kurį praradus, tikslo nebėra.

 

Jie kelmus raus, įstengs susigalvoti,

kaip atsiplėšt prieš galą nuo visų,

kad būtų pobūvy viešai apdovanoti

tuo nelaimingu burmistro prizu.

 

BĖGLYS

 

Tie mano pakeleiviai kaip pasiutę

rijo viską, ką nešė budintys baltom kepurėm,

nesidrovėjo, nebijojo, kad pasprings, –

dievų ir paukščių maistą, skardeles ir ženkliukus,

per galvas lipo į lovius it išbadėję.

 

Bijojau pasakyt, kodėl juos šitaip šeria,

nors nujaučiau, kad prirakintų prie lesyklų,

pakirptų sparnelius, o jau tada paleistų.

Tupėjau nuošaly, nesiveržiau, nes vyliaus,

kad naktį, sargams sumigus, mėnesiui pakilus,

su pustuščiu pilvu bus lengva skristi.

 

Mane pagavo trečią ar ketvirtą dieną

ražienose lesiojant aukso grūdus

ir atvežė tenai, kur buvome nutūpę,

o ten visi jau buvo prirakinti,

neužjautė pagauto, garsiai rėkė,

kad aš bėglys, šlykščiausias išdavikas,

ir kvietė budelius pirmam pakirpt sparnus.

 

KELEIVIAI

                                                                            .

Keleiviai grupelėmis stovi po medžiais,

aš stoviu tarp jų, atsirėmęs į liepą.

Iš čia išvažiuoti senokai man liepta,

tačiau nepasakius, nei kur, nei kodėl.

 

Keleiviai visi su sunkiais lagaminais,

pintinėm, pilnom rudeninių  gėrybių.

Vėjelis nuo jūros į skruostus man gnybia,

aš vienas tarp jų su tuščia kuprine.

 

Tikriausiai tenai, kur turiu iškeliauti,

visų tų gėrybių užtenka, o galgi

net nieko nereikia – nei skėčio, nei valgio,

todėl ir keliauju tenai tuščiomis.

 

IŠLYDINT Į LANKAS SPAUSTUVĘ

 

Iškraustė prieškario spaustuvę,

dabar žurnalai eis į šviesą

pievutėj tarp ramunių, toli už miesto.

Ramunės ant viršelių net kvepės.

O čia bus viešbutis ir sporto klubas,

čia liesis prakaitas, o gal ir pinigai.

Ir viskas prasidės nuo restorano.

Tai ko jūs vaipotės?

Juk greitai nereikės spaustuvių,

jokių žurnalų ir spalvotų knygų,

nebent pareklamuoti kinų restoranui

spalvotas antis su spalvotais pomidorais.

Taip man kalbėjo senas knygrišys,

o aš žvelgiau į paslaptingą žmogų,

per skubą paliktą aukštai ant stogo.