Aleksandrs Grīns. „Namėjo žiedas“ (romano ištraukos; iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė)

Prieš dešimtį metų Lietuvoje pasirodė latvių klasiko Aleksandro Gryno (Aleksandrs Grīns) bestseleris – istorinis romanas „Tobagas“ (Vilnius: Gimtasis žodis, 2010; iš latvių kalbos vertė Renata Zajančkauskaitė), kuriame pasakojama apie XVII a. Kuržemės hercogo Jokūbo pastangas įsigyti kolonijų. Knyga žadina romantiškas svajones apie tolimas jūrų keliones, burlaivius, lobius, kovas su piratais, indėnais ir net žmogėdromis. Herojų žygiai ir likimai kartais užima kvapą, tačiau visur ir visada jiems prieš akis švyti gimtinės paveikslas – baltais žiedais apsipylusios ievos Ventos pakrantėse. „Deja, Kuršo kunigaikštystės suklestėjimas kėlė pavydą Vakarų Europai. Tobage įsitvirtinę kuržemėnai buvo stumiami iš salos, jų sodybos deginamos, žmonės žudomi. Išliko tik vienas kitas. Kaip teigia latvių istorikas Uldis Germanis (Uldis Ģērmanis), dar ir dabar Tobage galima sutikti žmonių pavarde Kurland (Kuržemietis)“, – atskleidžia Renata („Latvių kalba — iš vaikystės atsineštas kraitis“ / „Kauno diena“). Šis romanas pirmą kartą buvo išspausdintas 1934 m. laikraštyje „Latvijos karys“, paskui išėjo atskira knyga. Tik neseniai „Tobagas“ ir jo autorius vėl grįžo pas skaitytojus, į savo tautą daugiau negu po pusės šimto metų – per visą pokario laikotarpį A. Gryno kūriniai nebuvo leidžiami ir jau seniai yra tapę bibliografine retenybe.

Po „Tobago“ R. Zajančkauskaitė ėmėsi versti A. Gryno istorinį nuotykių romaną „Namėjo žiedas“ (Nameja gredzens, 1928), kuris, deja, tebeieško savo leidėjo. Šiame kūrinyje vaizduojami XVII a. vykę Švedijos ir Žečpospolitos karas, Žiemgalių sukilimai, maištai, paliečiama ir Lietuvos istorija. „Mums knyga aktuali tuo, kad joje aprašomos vietovės apima Šiaurės Lietuvą, veikia ir mūsų istoriniai asmenys – karvedys Jonas Chodkevičius, Radvila Juodasis ir kt. Latviams – tuo, kad liečia jų istoriją. Namėjo žiedas – sidabrinis, du susisukusius žalčiukus primenantis nuo XII a. iki šių dienų latvių nešiojamas žiedas, simbolizuojantis Latvijos nepriklausomybę, draugystę ir pasitikėjimą bei Kuržemės, Latgalos ir Vidžemės vienybę, – pasakoja vertėja. – Namėjas – paskutinis žiemgalių kunigaikštis. XIII a. pralaimėjęs Livonijos ordinui, jis gelbėdamasis su maždaug 10 000 žmonių pasitraukė į Lietuvą. Taip mes su jais susimaišėme. Nors knygoje ir vaizduojamas XVII a., Namėjas, paskutinis savarankiškas kunigaikštis, iki mūsų dienų išliko kaip legenda, vis atgimstanti tautoje. Latviai tiki, kad jis, jo palikuonys sugrįš. Juk nuo pat XIII a. mūsų broliukai buvo vis pavergti ir pavergti. Ir šiame romane nuolat šmėsčioja Namėjo figūra, pasakojama, kaip jis ateis ir išvaduos vokiečių pavergtą latvių tautą. – R. Zajančkauskaitė neabejoja ir literatūrine „Namėjo žiedo“ verte: – Nors siužetas išgalvotas, pasakojama labai patraukliai, gyva, gražia kalba, įdomi romano meilės linija“, – tikina ji.

Per kone penkis aktyvios veiklos dešimtmečius Renata Zajančkauskaitė yra išvertusi per tris dešimtis knygų, didžioji jų dalis – iš latvių kalbos. Tad nenuostabu, kad 2001 m. vertėjai įteiktas Latvijos Trijų žvaigždžių ordinas už literatūrinę veiklą (jos dėka lietuviškai prakalbinti kūriniai atskleidė esmingus latvių literatūros, istorijos, kultūros aspektus), o 2015 m. už didelį ir ryškų indėlį į latvių literatūros vertimą, ypač už jos dėka prabilusią iškilios latvių rašytojos Zentos Maurinios (Zenta Mauriņa) humanistinę kūrybą, R. Zajančkauskaitė apdovanota Šv. Jeronimo premija. Biržuose gimusi Renata užaugo su latviškomis lopšinėmis ir pasakomis, kadangi jos močiutė buvo latvė, o tai padėjo šią kalbą išmokti prasismelkiant iki pat jos gyvybės šaknų.

A. Grynas (g. 1895 m. rugpjūčio 15 d. Žiedžiuose, Biržų valsčiuje – m. 1941 m. gruodžio 25 d. Astrachanėje) – vienas žymiausių latvių tarpukario rašytojų, istorinių romanų autorius. Savanoriu dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, baigęs Aleksejaus karo mokyklą, 1916–1917 m. vadovavo latvių šaulių daliniui, po sužeidimo demobilizuotas. Studijavo mediciną Tartu, vėliau – Latvijos universitete. 1919 m. pavasarį mobilizuotas į Raudonosios armijos latvių šaulių dalinį, bet po mėnesio perėjo į dalinius, kovojančius už Latvijos nepriklausomybę. 1920 m. jam suteiktas Latvijos kariuomenės kapitono laipsnis. 1920–1924 m. Latvijos kariuomenės laikraščio A. Grynas dirbo laikraščio „Latvijas kareivis“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju, 1924 m. išėjo į atsargą, darbavosi įvairiuose periodiniuose leidiniuose, vėliau tapo profesionaliu rašytoju. Nuo 1939 m. vėl tarnavo Latvijos kariuomenės sienos apsaugos daliniuose. 1941 m. birželio mėn. suimtas, kalintas Astrachanės kalėjime; nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

 

Parengė Milda Kiaušaitė

 

 

Aleksandrs Grīns

 

Namėjo žiedas

(romano ištraukos)

 

XIII

Po staigaus Gundaro išvykimo Marija nebesirodė už pilies ribų. Išverktų panelės akių kaip įmanydamos vengė tarnaitės. Dėl menkiausio nieko ji įsakydavo arklininkams jas nuplakti iki kraujų.

Kai senasis vaivada grįžo pilin susigėdęs ir nelaimingas, duktė tėvą pasitiko tik aštriais žodžiais ir piktu žvilgsniu. Suglumintas savo lepūnėlės žvilgsnių ir nenorėdamas jaudinti jos dar labiau, senasis Mnišekas prikando liežuvį, pasilaikydamas tai, ką ketino pasakyti apie Gundaro kelionę į karaliaus pilį ir kankinančią mirtį, kuri dabar kunigaikščio laukia.

„Greičiau pamirš, – tarė jis sau, numojęs ranka ir sėsdamasis į savo senąją vietą prie valgomojo kambario židinio – su stumbro ragu rankoje ir vyno statinaite tarp kelių. Ir atsidusdamas mintyse pridūrė: – Ne pirmas buvo, nebus ir paskutinis.“

 

*   *   *

Dienos skubėjo pavasariop. Sniegas jau buvo nutirpęs, ir tik raguvose bei giliuose slėniuose galėjai pastebėti po kokią purviną pusnį, kurios dar neužmatė savo kaitrą atgaunantis saulės veidas.

Ledo naštą numetusios, linksmai šniokštė upės, žvaliai čiurleno upeliai, ir valstiečiai, išėję iš savo molinių trobelių, kraipė galvas, stebėdami dangaus žydrynę, parskrendančių paukščių klykavi­mą, vyturėlių čirenimą ore bei kitus ženklus, skelbusius artojams, kad štai jau greitai pavasaris.

Maloniai liauni atrodė mergaičių augumai, kuriuos vaikinai palydėdavo karštais žvilgsniais. Ir daug naujų gyvybių buvo pradėta ankstyvo pietų pavasario naktimis, moterims atsiduodant vyrų glamonėms, o tūlai mergelei dar prieš pražystant vyšnioms nuvyto vainikėlis.

 

*   *   *

Sandomiro panelė irgi pradėjo pamiršti žiemos negandas, jausdama svaiginančiai linksmą kraujo ūžimą. Akys vėl spindėjo ir juokėsi, pilnos auksinių ugnelių. Juodaakio arklininko Vaclavo širdis taip pat priplūdo saldaus alpulio, kai panaitė liepė pabalnoti jos žirgą ir pačiam joti kartu.

Išsiveržusi iš vingiuotų tėvo miesto gatvių, Marija paleido žirgą šuoliais, ir ristūnas, links­mai sužvingęs, nuskriejo per pievas ir atvilgusius laukus. Vėjas švelniai švilpdamas pasitiko raitelę, blokšdamas jai į veidą ristūno karčius, jos pačios atsirišusius plaukus ir geltonas blindžių žiedadul­kes.

Šen bei ten jau matei po artoją, iš lėto žingsniuojant paskui jaučių traukiamą arklą, klausant vyturių dainų, o noragai godžiai raikė riebią žemę, kuri noriai atverdavo savo juodai blizgantį glėbį, alpulingai laukdama sėklos.

Nesuvokiamų lūkesčių kupina buvo aistringosios panaitės širdis, iš kurios pavasario vėjas išpūtė įžeisto išdidumo nuoskaudą ir iširusios meilės prisiminimą.

Pro ošiančią blindžių raguvą žirgas užnešė savo raitelę į ąžuolų giraitę, kurioje galingiems medžiams buvo ką tik pradėję sprogti pumpurai. Ąžuolų kamienuose buvo susisukę gūžtas šimtai juodųjų strazdų ir dabar kvaitino protą savo aistringu švilpavimu. Klausantis jų giesmių, Marijai atrodė, kad jos širdis yra kaip mažas paukštelis, kurio giesmė skrieja pasitikti saulės ir dangaus platybių.

Šuoliais lėkdamas pro didžiulio, gruoblėto ąžuolo kamieną, merginos ristūnas staiga sustojo, pakildamas piestu, ir jojikė vos išsilaikė ant arklio, kuris veltui veržėsi bėgti pirmyn. Geležinė ranka jį buvo suturėjusi vidury šuolio, todėl raitelė iš pykčio nukaitusiu veidu pasilenkė prie ristūno gal­vos, kad pamatytų, kas išdrįso čiupti vaivados dukters žirgui už pavadžio. Bet kirčiui iškeltas bota­gas nusviro palei šoną, Vaclavas taip pat nebeišsitraukė nusitverto kardo.

Marijos ristūną už pavadžio laikė stambus, žilabarzdis senis, raukšlėmis ir randų brūkšmais išvagotu veidu, kuriame žioravo tik viena akis, visa karštligiškai žibanti. Senio kūną dengė skarma­lai, už diržo žybčiojo pistoletų vamzdžiai, o prie šono sidabro makštyse kabojo lenktas turkiškas kardas. Prilaikydamas žirgą, kuris pašėlusiai prunkštė ir veltui stengėsi ištrūkti, senis stebeilijo į jojikę savo vienintele akimi, degusia beprotiška liepsna.

– Vaivados dukterie, mano ponui, kurį tu andai šildei prie savo širdies, gresia mirtis, o tavo burtai gali jį išplėšti iš piktų jos nagų!

Geltonos Marijos akys išsiplėtė iš siaubo, tarytum matant dar nebūtus dalykus, ir kraujo raudonumo lūpos – raudonos it kraujas, kaip jaunamartės po vestuvių nakties – prasiverdamos suvirpėjo. Bet tik akimirką, o paskui merginos veidas vėl pasidarė išdidus, o akių žvilgsnis atkaklus.

Tarsi atsakydami į tai, nuo aplinkinių medžių kamienų atsiskyrė šarvuotų vyrų siluetai ir apstojo Sandomiro panaitę, žvelgdami į ją maldaujančiomis, bet kartu ir grasinančiomis akimis.

– Ak, čia tu, piktasis vienaaki, – tarė mergina, paniekinamai sučiaupdama lūpas. – Gal tavo ponas liepia mane pasveikinti? Galėjo juk anksčiau, nes jau ištisi du mėnesiai prabėgo nuo to laiko, kai jis lyg vagis naktį dingo iš mano tėvo pilies.

– Vaivados dukterie, – į laukinį panašus senis prabilo, nepaleisdamas pavadžio ir sunkiai alsuodamas. – Dar yra laiko, bet dienos skuba, ir galbūt jau kitą savaitę karaliaus budeliai statys Varšuvoje ešafotą ir ant jo nukirs rankas, kurios tave glamonėjo, nukirs kojas, kurios tave šildė mėnesėtomis žiemos naktimis, ir kančiose liausis plakti širdis, kuri kadaise plakė šalia tavosios.

Gaidis, vis dar tebelaikydamas pavadį, parklupo ant kelių, o milžiniška jo rankos jėga, sustiprinta nusiminimo, parklupdė ir panaitės ristūną.

Mirtinai išblyškusiu veidu nulipo Marija nuo žirgo, kuris, senio paleistas, visas drebėdamas pašoko ant kojų.

Gaidis apkabino merginos kelius, spausdamas savo žilą galvą prie jos kojų.

– Gelbėk mano šeimininką, – iškvėpė senasis karys, – jeigu iš tiesų jį mylėjai!

Švytinčios merginos akys vėl išsiplėtė ir sustingo iš siaubo, tarytum žvelgdamos į tolybes. O lūpos kuždėjo:

– Lauk manęs rytoj čia, tuojau po saulėtekio!

Žilagalvis pabučiavo merginos batelį, piktai nusišnypštė ir pranyko raguvoje kartu su savo kareiviais.

 

XIV

Sulig kiekviena diena, kuri nešė Kasparą kuo arčiau tėvynės, vis labiau džiugo jo veidas ir lūkesčių kupina plakė širdis.

Jojant pro tamsius Naravos miškus, – ten naktimis galėjai girdėti stumbrų maurojimą, nuo kurio aido net drebėjo sušalusi žemė, o nuo medžių šakų žemyn krito sniegas, – vaikinukui dar atrodė, kad jo Žiemgala yra kitame pasaulio gale. Paskui jau pradėjo pasitaikyti kaimų, su kurių gyventojais galėjai susikalbėti lietuviškai, ir galop šiapus Nemuno taip linksmai buvo klegama visuose nakvynės namuose ir smuklėse, kur tik sustodavo jaunasis raitelis, kad pailsintų savo ristūną. O jojant pro Kėdainius svilinančiai žvarbus šiaurys, pūtęs nuo Pasvalio pusės, Kasparui atrodė lyg švelniõs, nematomos rankos glamonė, nes šis vėjas buvo lėkęs virš Lielupės lygumos ir jos sodybų, girdėjęs, kaip ošia Žiemgalos girios ir kaip žiužena plikos uosių šakos į apsnigusius Sileniekų trobesių stogus.

Jau penkioliktą kartą naktis buvo pakeitusi dieną, kai Kasparas pasiekė lietuvių žemės pakraštį. Raiteliui virpančia ranka patraukus pavadį ir žirgui nustojus šuoliuoti, prieš akis atsivėrė Žiemgalos lyguma, apklota sniego marškomis, kurios plytėjo ligi juodo, horizonte lanku dunksančio miško.

Naktis buvo šilta ir šviesi. Nuo lygumos pusės tvyrojo baugi tyla, o žemė atrodė mieganti mirties miegu, balta drobule apklota.

Sudrėkusiomis akimis vaikinas žvelgė į gimtinę, viršum kurios mirgėjo žvaigždėmis nubarstytas dangaus skliautas.

Paskui virš lygumos ėmė lėkti balkšvi šešėliai – ir, pakėlęs galvą, Kasparas išvydo šiaurės pusėje palei dangaus pakraštį aukštyn šaunant rausvai gelsvus šviesos pluoštus. Spindulių vėduoklės aukštai į orą metė auksinių liepsnų varpas, kurios virpčiodamos linko žemyn ir suposi tai dešinėn, tai kairėn, nors negalėjai justi jokio vėjo dvelksmo. Varpoms nulinkus iki miškų lanko, spindulių pluoštai vėl ėmė balti, traukdamiesi atgal už horizonto, o viršum snieguotos lygumos vėl pasinešė balkšvų šešėlių pulkai.

Vėl pradėjo atgyti dangaus pakraštys, šiuosyk žioruodamas lyg tolimo gaisro pašvaistė. Ji darėsi vis raudonesnė, ir pagaliau visas dangus prieš akis ir virš galvos jau degė skaisčia ugnimi, iš kurios švysčiojo milžiniški liepsnų liežuviai. Regėjos, kad dangaus skliautas sudega raudoname gaisre. Bet nebuvo girdėti ugnies ūžimo, nebuvo justi vėjo dvelkimo, nors dangaus liepsnų liežuviai taikėsi praryti pačias aukščiausias žvaigždes, o raudona ugnimi, rodės, dega neseniai dar juodas medžių lankas.

Paskui liepsnų liežuviai ėmė jungtis ir vyniotis draugėn it milžiniškos vėliavos, kurioms leidžia laisvai plaikstytis užgrūdintų vėliavnešių rankos. Mėnuliui paraudus, liepsnų vėliavos vėl išsiskleidė, lėkdamos į visas puses.

Ir vaikinui nuostabos kupinomis akimis žiūrint į degantį dangų, virš miško juostos tvykste­lėjo nauji dar ryškesnės šviesos pluoštai, o jiems prasivėrus, iš ten iššuoliavo raudoni žirgai su raudonais raiteliais. Jie švytravo ilgais liepsnų kalavijais, o iš žvaigždėto mūšio lauko žemyn krito ugningos žiežirbos ir raudona rasa, tad snieguota Žiemgalos lyguma atrodė mirkstanti kraujyje.

Vaikino žirgas kriokdamas metėsi atgal, lyg jusdamas kraujo kvapą, ir išsigandusiomis aki­mis žiūrėjo į savo raitelį. Tačiau raitelis sutramdė drebantį ristūną ir, pasistiebęs balne bei iš viršaus delnu prisidengęs akis, tvaksinčia širdimi stebėjo dangaus kariaunos pulkus, kurie kapojosi, šuoliais lėkdami pro žvaigždžių tuntus. Mūšiui danguje įsidegant dar įnirtingiau, liepsnų kardų žvangesys nenuaidėjo žemyn, neskambėjo karo šūksmai, o vietoj raudonų dangaus ristūnų žven­gimo Kasparas girdėjo vien savo žirgo baikštų prunkštimą ir savo širdies garsų tuksėjimą.

Ugnies raiteliams nušuoliuojant į vakarus ir į rytus, pradėjo balti raudonas it kraujas dangaus pakraštys, atgaudamas buvusį auksuotumą, o paskui pavirsdamas blyškiai žalzganu. Pagaliau išblė­so paskutinis dangaus ugnies atšvaitas, ašarotos vėl sumirksėjo žvaigždės, dangus buvo šaltas ir tykus, ir rami bei balta kaip prieš pamėnų mūšį vėl pasidarė Žiemgalos lyguma, kurią horizonto pakraštyje užbaigė tamsių miškų juosta.

Pamėnų pulkai buvo nušuoliavę iš Kasparo akiračio, bet bernaičiui dar tebeliepsnojo akys ir tebedegė širdis, dangaus ugnies užtvindyta. Nusiėmęs kepurę ir žvelgdamas į gimtinės lygumą, kuri miegojo mirties miegu, apsiklojusi sniego marškomis, vaikinas spaudė rankas prie krūtinės, glos­tydamas ten paslėptą žinią Žiemgalos artojams, kad valstiečių karalius, gyvenąs tautos atmintyje daugelį amžių, sugrįš su pirmuoju lapų ošimu, kad šauktų savo tautos laisvę keltis iš kapo ir lieptų Žiemgalos vergijai sudegti kautynių ugnyse.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba