Aldona Ruseckaitė. Ištrauka iš rašomos knygos „Padai pilni vinių“

Poetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė, populiarių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Vytautą Mačernį autorė, talentingai atveria dar vieną, šįsyk – poetės Salomėjos Nėries – gyvenimą.

 

Aldona Ruseckaitė

 

Ištrauka iš rašomos knygos „Padai pilni vinių“

 

ĮVYKIAI IX

 

1942 metų birželio viduryje poetė gavo pranešimą, kad atvyktų į Maskvą – į SSSR Aukščiausiosios tarybos sesijos posėdžius kaip deputatė. Ji iš karto susiruošė ir su vaiku išvažiavo, nežinodama, ar į Ufą dar sugrįš. Su savimi nepasiėmė jokių daiktų, brangiausias buvo užrašų sąsiuvinis, prirašytas eilėraščių, stulpelių, nuotrupų.

Ufos ledo, šalčio ir vienatvės burbulas sprogo, ištiško į šalis – vėl į Maskvą… Vėl atsirado erdvė, kita gyvenimo forma. Birželio šešioliktą dieną Salomėja su sūneliu pasiekia Rusijos sostinę. Šiame mieste ji gyvens dvejus metus ir tris mėnesius. Tada grįš į Lietuvą.

Kai  Salomėja su vaiku atvyko, geležinkelio stotyje jų niekas nepasitiko, Petrovičiui nespėjo pranešti, tad pati nusikapstė iki „Maskvos“ viešbučio ir laikinai jame apsistojo. Kitą rytą gan anksti prikėlė Sauliuką ir išvažiavo į Lietuvos atstovybę, žinojo, kad ten ras savo draugų, pažįstamų. Buvo pavargusi, veidas papilkėjęs, drabužiai nunešioti, tokia lyg nuo visų nutolusi, dar labiau nutilusi, susitelkusi į save ir vaiką. Nuo pat karo pradžios jautėsi lyg medžiotojų užvytas žvėrelis. Kaip jai seksis Maskvoje, kaip vėl įsijungs į visą veiklą? Ufoje poetė buvo viena, nepatyrė jokių įtakų, įkalbinėjimų. Poetinis pasaulis Salomėją apgobė, įsiurbė – nutolo protokoliniai, įmušti rašymai, įtakos, beliko ilgesys… Tačiau Maskvoje pati sau gyvenimo negalėjo pasirinkti, bendraminčiai, bendražygiai vyrai – daugiausia vyrai – ją ėmė tampyti lyg skudurinę lėlę: kiekvienas į savo pusę, kol galop vėl įpūtė Salomėjai gyvybę prisitaikyti, dalyvauti, įtikti… Už akių ištardami apie poetę – kaprizno ji būdo – ją išnaudojo, vyniojo lyg siūlų kamuolį. Ji neturėjo stiprybės? O gal pasirinkimo? Ar kitokių galimybių? Ar joje gyveno kita moteris, kurios Salomėja negalėjo sutramdyti, nuraminti, suvokti?..

Vyrai – Paleckis, Korsakas, Cvirka – sutiko Salomėją, apkabino, išbučiavo, prisipažino pasiilgę ir iš karto pareiškė, jog reikia jos kūrybos, jos žodžio, jos greito įsijungimo į rašytojų veiklą. Lietuvos rašytojai dabar priklausė sovietinių rašytojų sąjungai, daug bendravo su rusų ir kitų tautybių autoriais, kurie buvo apsistoję ar gyveno Maskvoje. Pagurkšnojus kavą, žodis po žodžio mezgėsi kalba apie kūrybą:

– Juk esi prirašiusi eilėraščių, Saliute, toje Ufoje turėjai gražaus laiko, viena, niekas netrukdė, turbūt rytą vakarą kūrei? O mums reikia ir į spaudą, ir per radiją į okupuotą Lietuvą skaityti, reikia kovingų, plieninių eilių. Juk parašei tokių? – klausia Justas Paleckis.

Kostas žiūri į poetę kiek sunerimęs, jis gavo iš Ufos keletą jos eilėraščių, bet juose kovingumo dvasios nė kvapo neužuodė… Salomėja nugrimzdo į save, nebuvo kam palaikyti, padiskutuoti, ne, ne, eilėraščiai nėra kovingi, nors jautrūs, be galo jautrūs ir skausmingi. Ak, ta vilkė, bėganti laukais į Tėvynę ir prašanti atleidimo, ar tas kirminas, norįs prisiglausti prie tėviškės arimų – ji lyg atsiprašo, lyg ko gailisi – nėra čia kovos atspindžių… O prie didelio kelio liūdesiai gūdūs, o nutilus pakalnė – šalta ir liūdna… Ir kuo mes virtome, kuo – tik gluosniais, tik beržais svyruonėliais?.. Argi galima rašyti sovietų poetei tokius eilėraščius per nuožmų karą? Salomėja ilgai tyli, tuomet sutinka Korsako žvilgsnį, atrodo, jog jiedu vienas kitą supranta…

– Parašiau šį tą, bet nežinau, turbūt nelabai tiks…

– Tuomet parašyk ką nors naujo, pakelk vėl savo maištingą balsą, juk seniai Maskvoje bebuvai, kiek žinau, brangus tau šis miestas, sukurk apie jį ką nors… – vėl sako draugas Justas.

– Pabandysiu, – tyliai atliepia poetė, nors jos balsas nėra džiugus, ji kol kas pavargusi, Ufos įkvėpimas apleidęs, staiga suvokia, jog vėl po truputį praranda save. Vėl užsisuka užburtas ratas, ji negalės prieštarauti, gyvendama tarp šių draugų. O jeigu būtų tiesiai pasakiusi – ne, nenoriu vykdyti jokių užsakymų, noriu rašyti, ką pati jaučiu, tačiau įsisiurbęs nuovargis – drąsos tiek nėra, be to, ji čia, su jais, ji, poetė, šitų vyrų draugijos dalis…

Po Aukščiausios tarybos sesijos posėdžių moteris popietėmis vaikšto su Sauliuku ne po parkus, kuriuose minios žmonių, bet nuklysta prie Maskvos upės, klaidžioja pakrantėmis, čia daug ramiau, tyliau. Tačiau Maskvai skirtos eilutės mintyse nepulsuoja, galvoje visai kiti žodžiai ir rūpesčiai, kartais ji negirdi nė vaiko klausimų, lyg garsiai kalba, lyg ginčijasi pati su savimi. Kartais talžo skausminga mintis, kad ji lyg tas rąstgalis upėje plaukia pasroviui, o kartais prieštarauja – ne, tai ji pati valdo savo gyvenimą ir poelgius… Eilėraštis „Maskva“ gimsta Kremliuje per posėdį, tarsi lengvai išsiveržia ant popieriaus, po kelių dienų jį nuneša Paleckiui, kažkas išverčia į rusų kalbą – ir tekstas jau puikuojasi „Pravdoje“.

 

SMAKAS

 

Štai aš vėl turėsiu progų grįžti. Kol kas trumpam. Pirmasis eilėraštis, sugrįžus į Sovietų sostinę, „Maskva“. Šiame tekstelyje sukalti visi reikalingi įsiteikimo stulpai. Taip, neįsivaizduoju, kad tokį „užsakymą“ būtų galima įvykdyti kitais žodžiais – visko reikia – ir Stalino šviesios galvos, ir didžiuotis kovingąja Maskva, kuri sutiko lyg brangi motina – rankas ištiesus… Ar tau, poete, lengva tokius eilėraščius rašyti?

GERIEJI BALSAI

 

Bet eilėraštyje „Maskva“ yra ir vilties, kuri jau neapleidžia, nes troškimas grįžti į Lietuvą nesuvaldomai stiprus ir skausmingas… Nėra ko Salomėjai priekaištauti ir dėl pirmojo, tuoj pat į Maskvą atvažiavus parašyto atsišaukimo į Lietuvą, skaityto per radiją. Poetiškas tas atsišaukimas. Lietuva, Lietuva, Lietuva… Motinos kalba, mylimosios kalba, vaiko pirmieji žodžiai… Prišiukšlinta namelio jaukuma, išblėsusi židinio ugnis, pavergta Tėvynė… Tarsi išplėšta širdis… Viskas taip jautru, taip virpa – tačiau tėra vienas keršto ir kovos kelias… Kovoti – didvyriškai žūti… Kovoti laimėti… Išvyti lauk vokiečius – jie didžiausi okupantai! Kitų okupantų Salomėja nemato, galbūt nesuvokia. Per visą karą ji neturės jokių progų nusivilti didžiuoju vadu Stalinu – juk karas, svarbiausia – pergalė, o jis taip stengiasi visas broliškas šalis išvaduoti, jis didis pasaulio žmogus… Salomėja troško įsilieti broliškų tautų būrin, vežė Lietuvą Maskvon, bet ji savotiškai suvokė laisvę – savarankiškos ir nepriklausomos tarybinės respublikos, savarankiška ir nepriklausoma lietuvių kariuomenė – koks tai darinys? Negi nesupratai, Salomėja, savarankiškumas ir nepriklausomybė buvo nerūpestingu Stalino parašu nubraukti? Vienoje kalboje per radiją prisiminei ir Didžiojo Vytauto šviesų šešėlį, ir laimėtąjį Žalgirio mūšį… Žinoma, šito savo tekstuko pabaigoje uždėjai kepuraitę – viską vienija galinga Raudonoji Armija… Bevelijame tau, poete, atleisti kai kuriuos žodžius, nes ar galime teisti žmogų, jeigu jis yra naiviai, vaikiškai įsitikinęs? Labai naiviai… Ji blaškosi ir pati sau prieštarauja, prisipažįsta dažnai pakliūvanti į svetimą kelią. Jaučia savo prigimties dvilypumą. Ankstyvoje jaunystėje jau išpažinta tiesa, jog gyvenimas primena ir giliausią bedugnę, ir aukščiausią kalną; kaip rasti tą lygų, ramų kelią, kurio poetė netgi netroško?.. O iš kur ištraukti tą tiesą, tą tikrąją informaciją? Juk čia raudonoji Maskva, kurioje viskas sudėliota į griežtas lentynėles, į šoną pasuksi – pražūsi….