PAGERBTA PIRMOJI ESTŲ RAŠYTOJŲ KŪRYBOS VERTĖJA, LITERATĖ ELEONORA ŽIKORYTĖ-JANKUVIENĖ

 
 
PAGERBTA PIRMOJI ESTŲ RAŠYTOJŲ KŪRYBOS VERTĖJA, LITERATĖ ELEONORA ŽIKORYTĖ-JANKUVIENĖ
 
Gediminas Jankus
 
PIRMEIVIAI – į taip pavadintą vakarą Rašytojų klube Vilniuje pakvietė garsioji estų literatūros vertėja Danutė Sirijos Giraitė ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. Vakaras skirtas pirmosios estų rašytojų kūrybos (iš originalo kalbos) vertėjos į lietuvių kalbą, literatės, prieškario Lietuvos ambasados Taline darbuotojos Eleonoros Žikorytės-Jankuvienės (1912-1995) atminimui ir pagerbimui. 
Danutė Sirijos Giraitė įvairiuose archyvuose, Lietuvos MA bibliotekos kataloge kruopščiai ieškojo ir surado iki šiol nežinomų faktų apie E. Žikorytės originalios estų kūrybos vertimus, dingusius rankraščius, pateikė konkrečių vertimų pavyzdžių.
Vertėja D. Sirijos Giraitė, buvusi ambasadorė Halina Kobeckaitė, rašytojas Gediminas Jankus
 
Pasak D. Sirijos Giraitės, šiuos metus Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga paskelbė estų literatūros metais. Kaip ir pernai, per latvių literatūros metus, pristatomi literatūros kūrėjai, vertimai. Pernai, svarstydama projekto planą, D. Sirijos Giraitė pasigedo vertėjų – ne mažiau svarbių literatūros kūrėjų pristatymo. Juk LLVS devizas, pasak Žozė Saramago, portugalų rašytojo, Nobelio premijos laureato: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai!“. Ir tie pasaulinės literatūros kūrėjai dažniausiai lieka po nežinomybės uždanga, net ir dabar knygų prekybos tinkluose ar recenzijose užsienio autoriai tarsi rašo lietuviškai. Šiuo metu vertėjai ne pėsti – prieš 20 metų įkūrė savo sąjungą, vienijančią 150 narių, įsteigė „Vertėjų krėslo“, „Šv.Jeronimo“ premijas ir kitaip garsina savo profesiją. O kas Lietuvoje pirmieji pradėjo nelengvą literatūros vertėjo darbą, kodėl ryžosi jo imtis, kaip jiems klojosi? 
Ambasadorė Halina Kobeckaitė ir vertėja, vakaro moderatorė D. Sirijos Giraitė
 

Ambasadorė, vertėja Halina Kobeckaitė ir vertėja, atminimo vakaro organizatorė ir moderatorė Danutė Sirijos Giraitė

 

Rašytojų klube vykusiame atminimo vakare be D. Sirijos Giraitės, atsiminimais apie Mamą dalinosi sūnus, rašytojas Gediminas Jankus, vertėja, buvusi Lietuvos ambasadorė Estijos Respublikoje Halina Kobeckaitė, buvęs karo atašė Estijoje ir Latvijoje Gintaras Bagdonas, estų kompozitorių muzikinius kūrinius skambino virtuozas profesorius Jurgis Karnavičius. 

Danutė Sirijos Giraitė, vartydama Lietuvos MA bibliotekos katalogą „Estų ir latvių vertimai į lietuvių kalbą 1918-1940“ aptiko, kad vertimų iš estų buvo gal penki puslapiai, o iš latvių – dešimt kartų daugiau. Tad ji kiek sutriko, kai radijo interviu buvo pasakyta, kad estų literatūros metai vyksta veidrodiniu principu pagal pernykščius latvių. Latviai gyvena šalia mūsų, mus vienija panašios kalbos, papročiai, religija, tautosaka. O estai yra tolimi, arčiau skandinavų, santūrūs užsidarę, nepratę rodyti savo emocijų. Todėl ir dėmesys latviams visad būdavo didesnis.

Eleonora Žikorytė 1939 m. Iš G. Jankaus asmeninio archyvo

Iš estų kalbos didžiuma prieškario laikotarpio vertimų yra apie jaunos Estijos valstybės aktualijas – valstybės valdymą, statybą, inžineriją, gaisrininkystę, farmaciją. Yra ir vienas kitas meninės literatūros vertimas, daugiausiai Eleonoros Žikorytės arba žymių rašytojų atliktas iš jos pažodinių vertimų, vadinamasis atpasakojimas.
Pirmasis vertimas – Juhan Jäik Vandeninių šeima, Žiburėlis, 1935, 12, Žiemos vakaras Vandeninių šeimoje, Žiburėlis, 1935, 12, 1936 – Juhan Jäik. Gaidžio radiofonas, Žiburėlis, 1936, F.Tuglas. Daina gyvenimo alkiui, Drebulė. Literatūros naujienos, 1937, Juhan Liiv. Per Peipaus ežerą, 1938, Lietuvos aidas, Arvi Moor. Piršlybos. Literatūros naujienos 1938 m. ir t.t.


Sirijos Giraitė teigia, kad taip nuo smulkesnių, ne mažiau reikšmingų darbų vertėja atėjo prie didelio darbo. Juk mūsų periodikoje niekur nepaminėtas svarbiausias Eleonoros Žikorytės vertimas – estų klasiko A.H. Tammsaare‘s didelės apimties romanas „Kerbojos šeimininkas“. 1941 m. balandžio 30 d. apie tai pranešė „Sirp ja Vasar“ (Pjautuvas ir Kūjis), mūsų Literatūros ir meno antrininkas: “Lietuvos valstybinės leidyklos 1941 m. leidybiniuose planuose įtrauktas A.H. Tammsaare‘s romano „ Kerbojos šeimininkas“ vertimas į lietuvių kalbą. Išvertė Eleonora Žikorytė”. Tas pats pranešama ir „The Baltic Times“ 1940 m. leidinyje anglų kalba. Tačiau po keliolikos metų pasirodė to paties romano vertimas, tačiau kito vertėjo vardu.

Klausimų kilo nemažai – kaip nutiko, kad E. Žikorytės darbas neišvydo dienos šviesos? Matyt, karo ir pokario laikotarpis, per sumaištį rankraštis dingo leidykloje, gal buvo kitos priežastys.

Eleonora Žikorytė kūrybinį kelią tęsė ir kaip rašytoja. Štai 1943 m. dienraštyje
„Ateitis“ rašoma: “Trečiąją (anuometės literatūros) grupę sudarytų tokie kūriniai,
kurie daugiau ar mažiau atitiko tautiškumo ir katalikiškumo idėjas, kai svarbi išlieka
dora, suteikianti lietuviškumui didesnio kilnumo ir atsparumo. Tekstuose ne tik vartojami
religiniai įvaizdžiai, liturginė atributika, bet ir skaitytojas aiškiai vedamas tikėjimo link.
Čia minėtini Zobarskas, E. Žikorytė.”

Buvęs karo atašė Estijoje ir Latvijoje Gintaras Bagdonas su ponia, buvusi ambasadorė, vertėja Halina Kobeckaitė, vertėja, vakaro organizatorė ir vedėja Danutė Sirijos Giraitė 

Pasak D. Sirijos Giraitės, Eleonora Žikorytė pasižymėjo ypatinga darna. Jos intelektą ir dvasios taurumą atspindėjo ir labai graži kilni išvaizda. “Žinau, kad nė vieną vyrą pakerėjo jos grožis, ji buvo ir estų literatūros klasiko, poeto Aleksio Rannito (1914-1985) mūza, apie tai man pasakojo tėtis, Vytautas Sirijos Gira, kuris ilgai susirašinėjo su emigravusiu į JAV Rannitu, nusiuntė jam net pirmąją mano verstą knygą – E. Bornhohe. “Viliaus kovos”. Radau šį tarpukario spaudoje publikuotą A. Rannito eilėraštį, skirtą Eleonorai Žikorytei, kurį išvertė Liudas Gira”:

Aeksis Rannit

Vienai lietuvaitei

Kiek matyti — pušys sniego kepurėm.
Balto šarmo šukos — blakstienos
Ryto akys žemėn žvalgosi snaigėm.
Greit išvėtyt sniegą debesys baigė,
Visą sniegą, skirtą šiai dienai.
Tavo akys kaupia tau gėlą.
Kiek matyti — pušys sniego kepurėm.
Tau mintis ir jausmą visą užbūrė
Ilgesys, kur siaučia tau sieloj.

Paukštės, mintys plaukia tau, skrieja
Ten, kur girios ošia pasaką šventą,
Ten, kur lipdo dangų, jūrą ir krantą
Kopų smiltynai geltonieji.
Tu didžiais didžiuojies karaliais,
Apie juos ten šnara Nemuno vilnys.
Veide Tavo liūdi gedulas Vilniaus,
Ir dėl jo tau širdį nūn gelia.
Tavo žemės dainiai tau viskas,
Dar Čiurlionio drobių vizijos rasit,
Nūdien mano Tu taip nušvietei dvasią,
Kaip tą langą saulėtas diskas.
Vergia ir mane liūdesys tas.
Tiktai žodžiai mano menko metalo.
Kartais Tallinas niūrus toks be galo.
Suprantu, kad Tau jis įgrysta.
Tai, kas draugėn mus abu sieja —
Tai tiesos varpų gaudimas snieguotas;
Kas tiktai norės tiesos eit ieškotų —
Juos girdės prieš bet kurį vėją.
Džiaugtis ar liūdėti vis viena.
Eisim mudu ten, kur šaukia laukimas.
Juokias šypso rytas sniego akim mums,
Balto šarmo šukom, blakstienom.

1938 m.      

Buvusi Lietuvos ambasadorė Estijoje Halina Kobeckaitė, ne kartą pagerbusi E. Žikorytės atminimą, palydėjusi ją Amžino poilsio, pasakojo paslaptingą istoriją apie ambasadoje išsaugotą E. Žikorytės- Jankuvienės portretą, kuris būtent jos rūpesčiu gražintas sūnui Gediminui. Jis pasinaudojęs proga, nuoširdžiai dėkojo ambasadorei, visiems, surengusiems tokį jautrų Mamos atminimo vakarą. Be abejo, dalinosi prisiminimais, rodė išsaugotas archyvines prieškario nuotraukas.  
 
Nuotraukos iš asmeninio G. Jankaus archyvo. Atminimo vakaro nuotraukos – rašytojo Česlovo Skaržinsko 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *