Vidmantas Elmiškis. „Tatuiruotė“

Kai dienos šiek tiek atvėsta, Vidmantas įsitaiso savo mėgstamiausioje vietoje – balkone. Dažniausiai skaito, dairosi pro langą, grožisi daugiabučio kiemą nuspalvinusiu gėlynu. Bet kartais raidės, žodžiai ir sakiniai patys nejučiomis ima belsti kompiuterio klavišais…

 

Vidmantas Elmiškis

 

Tatuiruotė

 

Alpi šutra. Žaibai, perkūnija, liūtis. Mergina krito kaip pakirsta. Dar kažką tebekalbėdama telefonu, instinktyviai bandydama gaudyti byrančias braškes. Neskubėjo pašokti, giliai įkvėpė į skruostą įsirėžusio, perkaitusio šaligatvio kvapą, juto, kaip nagai nervingai, skaudžiai raižo plyteles. Vieną akimirką buvo tingiai gera, kitą – nejauku; lyg žaibas kirto per raumenis, atjungė labiau maloniai negu skaudžiai. Senyva moteris, kulkšnis dengiančia gėlėta suknele, stabtelėjo, smerkdama palingavo galvą. Tokia jauna, rytas, o jau… Berniūkštis ant suoliuko laižė vaisinius ledus, prašė dar. Motina ragino paskubėti, atvažiuoja autobusas. Pro duris tvokstelėjo prakaito ir kvepalų tvaikas, vairuotojas klausėsi garsiai plyšaujančios rusiškos muzikos.

Kur gyveni? Vyriškis neskubėjo ištiesti ranką. Nematyta… Neseniai aš čia, nuomoju kambarį. Netoli. Tai ir sakau – šviežias veidelis. Dailus. Patinka voliotis? Lyg ir šaipėsi, lyg ir užjautė. Nesuprantu, atsiduso ji, ėjau, kalbėjausi su draugu, apsvaigo galva… Ne galva, mieloji, ne galva. Kur eini reikia dairytis. Vyriškis paėmė jos prakaituotą ranką, uždėjo ant kažko pailgo, šalto, glitaus. Mergina pažvelgė ir spygtelėjo – prispaudusi laikė šliužą, kurio akys žvelgė kaip katės, o abipus galvos žydėjo po pienės žiedą. Taip, patvirtino vyras, žaltys. Nespėjo, vargšelis, nei viščiuką suėsti, nei pieno atsigerti. Negeria žalčiai pieno, priešgyniavo mergina, nesuprasdama, iš kur ir kodėl jos kelyje pasipainiojo šliužas, negeria. Pašlakstykim, paprašė, vandeniu, žvelgdama į savo rankinę, atsigaus.

Vyriškis pūkšdamas, pagirgždėdamas atsisėdo ant šaligatvio, išsitraukė cigaretę, užsirūkė. Nori? Ji linktelėjo. Užplėšė dūmą ir pagalvojo, kad atrodo nepadoriai – tikriausiai matosi daugiau, negu dera karštą vasaros dieną… Ištiesė nemaloniai dilgtelėjusią dešinę sulenktą koją, aiktelėjo. Bičiulį Tadą žavi jos figūra, dar labiau jam patinka šaipytis iš jos gražaus vardo. O-nut-ė, grubiai laužydamas skiemenuoja. „Nut“ Tadas verčia iš anglų kalbos, pasirinkdamas kuo įvairiausias prasmes: pakvaišėlis, veržlė, riešutas ir net kiaušiai. Onutė nepyksta, neįsižeidžia, kartais kerštauja, grasindama kai ką sutraiškyti…

Žaltys mano. Nesuprantu, kaip jis paspruko, nusileido į kiemą iš trečio aukšto, neįsivaizduoju, kur keliavo. Nori, parodysiu, koks buvo jo palovio gyvenimas? Ir ne Tado liauni, inteligentiški pirštai, o žilais gyvaplaukiais apžėlusi, išsišovusiomis gyslomis išvagota plaštaka stvėrė kaip replės. Onutė spygtelėjo, nusipurtė. Paleiskit! Skubu, panele, skubu, panelyte. O už žaltį kas sumokės? Kas laksto galvą bei užpakalį užrietusi, po kojomis nesidairo? Ką mes čia turime? Nepažįstamasis išvertė merginos rankinės turinį ant žemės, paskleidė, neskubėdamas radinius sudėliojo į dvi krūveles: kairėje – kosmetikos niekučiai, cigaretės, žiebtuvėlis, pluoštas nuolaidų kortelių, servetėlės, dešinėje – piniginė ir raktai. Pati sumokėsi? Atsiprašau, sutriko, nežinau, kiek kainuoja žaltys… Be to, aš jo neliečiau. O taip, pyktelėjo vyras, lietaus šiandien irgi nebuvo? Dėl lietaus mergina nesiginčijo. Lijo. Ir ne tik. Ankstų rytą be priežasties apsižodžiavo su Tadu, nors prieš akis savaitgalis, išvyka prie ežero. Koks čia atokvėpis, atsipalaidavimas, kai svarbiau apsvilusio skrebučio skonis…

Žaltys, meilute, mano brolis, mudu kuo puikiausiai suprantame vienas kitą ir pasaulį, mes, žinok, televizoriaus nežiūrime, žinios pačios į mūsų galvas sulekia, tik spėk atsirinkti, surūšiuoti, perprasti. Kai sutemsta, atsigulame, aptariame, padiskutuojame. Beje, kaip jis įsigudrino nepastebėtas, nesukeldamas panikos nusileisti iš trečio aukšto? Šliaužė laiptais? Važiavo liftu? Negirdėjau nei vaikų, nei kaimynių spygavimo… Buto durų atvirų nelaikau. Kažkas čia ne taip, staiga suniuro vyras, nusiimdamas kepurėlę ir rodomuoju pirštu pasikrapštydamas smilkinį. Kodėl tau įsireikė mano žalčio, netikėtai apsisprendė, reikliai įsmeigė pavandenijusias, parūkavusias kaip ežeriūkštis akis.

Reikia keltis ir sprukti, pagalvojo Onutė. Aš daužiausi, dėdulis irgi daužtas… Piniginėje keletas banknotų, ketino nusipirkti vyno ir kontraceptikų. Neišspręs jiedu su Tadu demografinės problemos, tegu politikai su valdininkėmis kryžminasi, dauginasi, rūpinasi valstybės ateitimi. Neliesk! Ji taip riktelėjo, kad plaukuota letena krūptelėjo ir išmetė tamsiai raudoną piniginę. Vagišius! Ei, žiūrėkit, praplyšo įžūliai, nesikuklindama, pati save nustebindama.

Stabtelėjo keletas smalsesnių praeivių. Visai suįžūlėjo, piktinosi, apiplėšinėja viduryje šviesaus ryto, nei baimės, nei gėdos. Reikėtų policiją pakviesti, pasiūlė su dviračiu susiliejęs, ne ką už rėmą storesnis sveikuolis. Turėčiau laiko, žvilgtelėjo į kraujospūdį, pulsą, numintus kilometrus bei sudegintas kalorijas matuojantį prietaisą, taip nepalikčiau, bet, atsiprašau, vengiu nervintis, gadinti gerą laimės indeksą. Vakar viršininkas peikė, kad dažnokai niurzgu, darbų kokybė mąžta. Alga, patikėkit, man svarbi, negaliu leisti nuokrypių. Žinom mes tokius reikšmingus veikėjus, staiga atkuto žalčio savininkas. Jums tik liežuviu per porcelianinius dantis plakti, kur jau menkiausią problemėlę išspręsti. Jeigu esi toks gerutis, jautrus, iškrapštyk keletą eurų, padėk garbingai palaidoti žaltį. Jis, įsisriūbavo merginą apkabindamas vyriškis, mudviem buvo kaip mylimiausias sūnus, kaip pradžia bei pabaiga, kaip aušra ir saulėlydis, kaip… O dabar, o dabar… Judviem? Ką mes čia, žmonės gerieji, matome? Alui centų trūksta, vaizdelį, taip sakant, surežisavome? Dviratininkas piktai treptelėjo koja, iš kitos gatvės pusės sugrįžo moteris gėlėta suknele. Taip ir sakiau, kažkas čia ne taip, energingai, dusdama aiškino. Mergina kaip saldainiukas, diedas kaip iš šiukšlių konteinerio, o žaltys tikriausiai pavogtas iš zoologijos sodo. Nieko sau trijulė!

Onutė nuo komentarų susigėdo, vyriškiui, priešingai, dėmesys patiko. Tai, piliečiai, klausė jis, steigiam Žalčio partiją? Aš, suprantama, būsiu pirmininkas, ji, bakstelėjo parudavusiu rodomuoju merginos link, – sekretorė ir finansininkė, jūs, apsidairė, jūs… Tačiau tikrieji žaltiečiai bei galimi užgimstančios partijos kandidatai, kaip netikėtai susibūrę, taip netikėtai pasklido į šalis, kad liko tik stebėtis: praskriejo tamsus debesėlis, pakrapnojo, deja, balutė padų nesušlapino…

Kai Onutė rytmečio nutikimą papasakojo Tadas, jis kreivai šyptelėjo. O žaltys? Kur padėjote žaltį? Nepatikėsi, kol visi šurmuliavo, jis dingo! Kur, įsipildamas vyno pasiteiravo vaikinas. Pasižiūrėk, Nute,  į rankinę, paieškok. Buvo, įsižeidė mėlynę ant kojos švelniai palytėdama Onutė, kai sutiksime savininką, galėsi paklausti.

Tačiau klausti nereikėjo. Čia kas?! Tadas smalsiai įsispitrijo į gelsvą akį, žvelgiančią pro merginos iškirptės kraštelį. Klausė žinodamas, kur link nuvingiavęs žaltys.