Tomas Vyšniauskas. Poezija

Tomas Vyšniauskas. Mildos Kiaušaitės fotografija

Debiutine knyga „Įelektrinto piemens“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018) į literatūros padangę įsiveržęs poetas Tomas Vyšniauskas – balsas, kurio sunku neišgirsti. Veržlūs, dinamiški eilėraščiai patraukia skaitytojų dėmesį, žaisminga ironija jį išlaiko, o netikėtos įžvalgos bei sugretinimai lengvai nepaleidžia, tad nenuostabu, kad 2019-aisiais rašytojas įvertintas Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija už geriausią metų debiutinę poezijos knygą. Jau 2020-aisiais pasirodė antrasis T. Vyšniausko eilėraščių rinkinys „Invazinės rūšys“ (Kaunas: Kauko laiptai), kuriame bandoma sugretinti Kūrėjo ir žmogaus (kaip meistro) tvarinių pasaulius, tais pačiais metais Tomas pagerbtas „Atokių stočių“ premija už geriausią publikaciją almanache, kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių periferijoje, vienijimą, visuomeninę bei literatūrinę veiklą ir darbą su jaunaisiais literatais. Jo įžvalgios, neretai ant poezijos ir eseistikos ribos balansuojančios knygų recenzijos vis dažniau sutinkamos kultūrinės spaudos puslapiuose, kritikui neapsiribojant vieno žanro, estetikos, tematikos leidiniais.

Pats viename interviu paklaustas apie savo kūrybinius ritualus, rašytojas šmaikštavo: „<…> garinu actą baidydamas ufonautus ir šoku aplink laužą apsikarstęs ožio kailiais bei bikiniais. Sudėtingi tie kūrybiniai ritualai. Paukštė nesileidžia pagaunama. Reikia laukti, kol pati atskris. Vis noriu trupinių patrupinti. Kaip jauką. Bet suvalgau…“

 

 

Tomas Vyšniauskas

 

atlenkiamas

 

kai turėsiu viktorinokso peiliuką

išdrošiu tau nutriją

pageltusiais dantimis kirvarpos skylutė

primins ėduonies s(k)varbą

ir neišprusimą prevenciškai

šeriant atžalas antibiotikais kai

turėsiu viktorinoksą ašmenų

vėsa ir sidabrinis kryželis

saugos nuo baimės nustvėręs

už striukos uodegos maudysiu

balijoje nejausdamas gelsvų dantų

prie savojo skruosto išdrošiu

išsigimusį žvirblį neturintį polėkio net

ir jį perpučia vėjas kol turškiasi

baloje išdrošiu

nutrijos žvirblio vėjo narvo danties

sielas išdrošiu skylutėmis

kai turėsiu – – – – –

                        dalinsiu

piliulę iki nykstančio

grūdo iki nakties sugeriančios

žvilgančius kailiukus ir pašiauštas

plunksnas dalinsiu iki laikmečio kuomet

atlenkus peilį nebereikės

skrosti

 

 

rieškučiomis

 

sunkios tavo dovanos

Viešpatie kad pakelčiau

turiu nusilenkti kad

išnerčiau iš grumsto turiu

nuryti gniutulą molio

kad sudygčiau turiu iš-

pūti kol išputi vėjus iš bergždžio

inkilo ertmės tik vakuumas

įsisėja į gyslų dykrą

kol nuo ekranų atlipę berniūkščiai

ir iš tiktoko išlindusios mergiotės

ryšis (ryšys) paleisti

plytgalį į neišperėtą

varnėną palesintą

sterilia sėkla sunkios

tavo dovanos Viešpatie beveik

nesugebu apglėbti išsisi-

joju pro pirštus. žvaigždės briaunomis

atsirūgstu

 

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

šoping

 

prekybcentrio gyslomis nardo

traukinukas pilnas

vaikiūkščių juoko nuostaba ir

saulės zuikučiai liuoksi

jų plačiau

atmerktose akyse štai taip

blizgučiai

parodo savo galią ir gebėjimą atsiplėšti

gabalėlį nusiniaukusio dangaus į tokį

dangų gręžiojuosi kaip archetipinis

vilkas cemento spalvos

kailiu patyręs visą kibirkšties

lengvumą ir tik kartais

st-

ūgteliu

kaip garvežys

nuridendamas saulę

nuo dangoraižio keteros

 

 

pozityvo

 

kai sukaupiu jėgas

atsigręžti į teigiamą

pusę išsenku

lyg upė galėjusi

čiurlenti paslankiai

ir lėtai kaip skarbonkių

spūstis megapolio gatvėje

kai sukaupiu

tiek smogo

veliūro plaučiuose

vandenys užrūgsta ir nuščiūva

angelas lyg pirmąkart

išvydęs

savo papilkavusius sparnus

Mildos Kiaušaitės fotografija

suprantu kad

 

yra nemažai bendrumo

tarp švitrinio popieriaus ir šiurkštaus

karvės liežuvio bet ne paviršius

skiria į kurį ašaros lašą įsišveisi

kuriame bidone užtrokši nardysi

baltoje putoje

kaip ūkiškumo pasmerkta

varlytė ar rupūže virtęs išžįsi

visus pasaulio tešmenis yra

skirtumas žengsi per ruplėtą

odą nušveistu žingsniu ar nuolankiai

lauksi meilaus lyžtelėjimo o kažkur

per viduriuką pusiau alkis

pusiau ilgesys pusiau leis-

gyviavimas raš(k)ymas ir springimas

švitrinį žemėlapio popierių

atrajojant

 

 

pajacas kūlvirsčiu

 

įsprausk savo šypseną

į drungną smėlį tau

prijuoksiu pilną dūšią

užgesusių varnų antspauduosiu

karštu vašku ir būsiu tol

apverstas kol smiltimis

pro pirštus išbyrėsi

po laiko kvatodama

tarsi plytomis

žalotum agrarinį peizažą

tarsi lauko rieduliais

sproginėtum tarsi krūpčiotum

liepsnele

kaip kinietiška Vėlinių

žvakelė. lyg smalkės

lyg išblukusios varnos

kark

sėjimas

 

 

iš pažiūros mielą

 

damutę galima šokiruoti

pastaba kad kairioji krūtis

yra centimetru lėkštesnė

už antrąją bet būsiu

iš tų kurie tiki

metaforos galia į etiketę

įrėžta instrukcija ir ižu

surūdijusiu tėvo garaže

kaip ir drovus balsas

lemenantis: tavo vienas

ledkalnis susigūžė nuo vasaros

lietaus antrasis pasistiebė

į viduržiemio pusę ir tai bus

tiesa nutildanti klimato

atšilimą tai bus besiniaukianti

eketė kurios ekrane

iššals centimetrai uždus

karosai ir korektiškai

blizgėsime pilnomis

rieškučiomis bergždžių

žvynų. ne giliau

nei dulkė nuskalbtos liemenėlės

kaušelyje

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *