Tautvyda Marcinkevičiūtė. „Kauno pasaka“ (fragmentas)

 

 

Poetė, vertėja Tautvyda Marcinkevičiūtė – viena kūrėjų, be kurių įsivaizduoti Kauno tiesiog neįmanoma. Neįtikėtinai darbšti ir kūrybinga rašytoja šįkart gimtajam miestui dovanoja pasaką.

 

 

 

 

Tautvyda Marcinkevičiūtė

 

Kauno pasaka

(fragmentas)

 

Vilkas Vaišvilkas

 

O vilkas Vaišvilkas? Ką šiuo metu veikia jis ir stirna Danielė?

Klaptelėjo Amžinybės nasrai, laikinai juos įsileidę į prieš šimtą metų klestėjusią „Konrado kavinę“, ir dabar juos vėl išspjovę į šiandieninį Kauną. Štai jie eina Laisvės alėjos viduriu savojo Zoologijos muziejaus link, nes pietų pertrauka jau besibaigianti, o Varnas Arnas ir Varnė Darnė iš aukštai juos puikiai mato.

– Tupiam prie jų, – siūlo ji Arnui, ir abu paukščiai, gražiai nuplaniravę, atsiduria prie skubančių Vilko ir Stirnos.

– Betgi jie skuba, – pastebi Varnė, o tikrasis karalius ir karalienė niekur neskuba, kitaip metraštininkai nespėtų įrašinėti jų žingsnių į Istorijos knygą. Nėra čia ko jų klausinėti. Vis vien jie nieko nežinos.

Ir vėl pakyla Varnas Arnas ir Varnė Darnė. Ir vėl jie stebi, kas dedasi Laisvės alėjoje.

O ji pilna žmonių, uodas tarp jų savo snapą dar įkištų, bet, jiems susiglaudus, nebeištrauktų.

Miesto sode suręsta laikinoji pakyla, į ją lipa ugnies rijikai, akrobatai, klounai, apsimovę dryžuotomis kelnėmis, su cilindrais ant galvų, su didelėmis nosimis ir liūdnomis akimis. Ir staiga varnos mato, kaip laipteliais į sceną lipa Vilkas Vaišvilkas su stirna Daniele. Pačiupęs letena mikrofoną ir degančiomis akimis įsisiurbęs į stirną Danielę, Vilkas uždainuoja:

            – Aš myliu vasaros rugiagėles:

            Jos taip švelniai vilioja mane,

            Jos kaip akys manos mergužėlės –

            Aš mačiau ją šiandieną sapne.

Padainavęs visą dainą, Vilkas nusilenkia, bet pamatęs, kad publika dar kažko laukia, užtraukia tokiu tenoru, kurio sunkiai iš tokio gauruočiaus galima būtų tikėtis. Ir vėl viskas stirnai Danielei:

            – Aš nupirksiu batukus tau,

            Bus raudoni, labai gražūs,

            Bet sunku bus išsirinkti,

            Nes kojytės labai mažos.

O stirna Danielė, vos išgirdusi šią melodiją, jau šoka, ir tikrai kažkokiu stebuklingu būdu jos kanopėlės pasipuošia raudonais bateliais:

            – Žiūrėk, kaip šoka, žiūrėk, kaip šoka!
            Žiūrėk, kaip šoka, žiūrėk, kaip šoka.
            Žiūrėk, kaip šoka ir šokt nemoka –
            Kojytės mažos batais raudonais!

Scena įrengta prie „Metropolio“ restorano, vilkui vos pradėjus dainuoti, iš restorano Kunigaikščių menės išbėga pats burmistras ir pradeda ploti rankomis į muzikos taktą. O žmonių šalia scenos prisirinkę daug, ir visi nenuleidžia akių nuo Vilko Vaišvilko ir stirnos Danielės. Iš tikrųjų nepamirštamos dainos ir reginys, tad žmonės nesiskirsto, dar kažko lūkuriuodami. Ir netrukus jų lūkesčiai nelieka apvilti. Į sceną užlipa pats žvėrių karaliumi tituluojamas Tadas, kuris rankose laiko Ana Kondą. Niekur neišvažiavusią muziejaus legendą.

Į šitą laikinai suręstą estradą lipa ir dainininkai, kai kurie jų dainuoja labai gražiai, tiesiog karališkai. Gal tarp jų ir yra karalius? Varnas Arnas tuoj atsiliepia, išgirdęs Varnės mintis:

            – Jie dainuoja taip gražiai,

            Kad susimuša ežiai.

Ir it burtų lazdele mostelėjus išsisklaido Darnę apėmęs visuotinis susižavėjimas dainomis. Ne, ne čia mes ieškom karaliaus…

Varnų dėmesį staiga patraukia žaliai nudažyta Alėjos juosta važiuojantis dviratininkas. Jo balnas apmuštas kailiu, jis pats apsitempęs kanarėlių spalvos kelnėmis ir dangiško žydrumo švarku. Virš galvos atsmaukti fantastiškos vėžlio formos akiniai nuo saulės, o prie dviračio pririšti du kurtai.

– Ką, gal tai karalius, susiruošęs į medžioklę? – visai pagrįstai svarsto Varnas Arnas. Nors ant dviratininko galvos karūnos nėra, o jos vietoje nedidelė – medžioklio – kepurėlė, bet koks karalius medžioti eina su karūna?

– Kur keliaujate, Tamsta? – mandagiai į dviratininką kreipiasi Varnė Darnė.

– Grįžtu namo. Man pavyko įsigyti stebuklingą antį, kuri praryja ir atryja bet kokį vandens telkinį, net jūrą, prie kurios galima pailsėti ir pasideginti saulėje.

Tik dabar varnos pastebi ant dviračio rėmo įtaisytą pintinę, iš kurios kyšo anties galva.

– Ar jūs neturite kitų tikslų, išskyrus poilsį prie jūros? – nenustygsta Varnė.

– Šiuo metu ne. Vežuosi karaliaus šunis prie jūros kartu pailsėti.

„Viskas aišku su karaliaus šunininku“, – susimirksi akimis Arnas su Darne ir skuba su juo atsisveikinti.

– Žinai ką, – tarsteli Darnė, kai, paskridę geroką kelio galą, abu varnai nutupia ant Laisvės alėjos liepos, – aš prarandu viltį, kad kada nors mes surasime Kauno karalių. O iš tiesų, kam jis mums ir reikalingas?

– Reikalingas ne mums, bet pasakai. Kokia gi pasaka be karaliaus?

– Žiūrėk, koks orus žilstelėjęs ponas eina, kokia lengva, nepanaši į senolių jo eisena! Gal paklauskime jo apie Kauno karalių. Toks ponas tikrai ką nors apie jį bus girdėjęs.

Varnė Darnė plasteli ant grindinio šalia žingsniuojančio pono ir sukrankia:

– Kar-r-r! Neišsigąskite, pone, kad jus užpuolame. Mūsų puolimo tikslas taikus – klausimai. Gal jūs galėtumėte mums ką nors pasakyti apie Kauno karalių? Mes pažadame jus už tai pavaišinti skaniais kirminėliais.

– O! – nusistebi vyriškis. – Aš jau daugiau nei pusšimtį metų, t. y. nuo gimimo gyvenu Kaune ir niekad negirdėjau apie jo karalių. Apie kunigaikščius – taip, girdėjau daug, net vieno Laikinosios sostinės poeto knyga taip ir pavadinta „Kunigaikščių miestas“, ir visi supranta, apie ką joje kalbama. O karaliai?!

            Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.

            Žiūrėki: baltas sodas minga.

            Nugrimzdo žemė praeity.

            Įspėk, kas eina? Neįspėjai:

            Ateina princai ir kirpėjai,

            Balti karaliai ir kepėjai,

            Ir šlama medžiai apsnigti.

Tokie mūsų karaliai. Kiekvienas kaunietis yra karalius, nes myli savo miestą, ir jame jaučiasi karaliumi, o miestas karališkai jį globoja. O jei to visko dar negana:

            Iš tavo liūdno ir pailgo veido

            Aš pažinau karalių tavyje.

Tai dar vieno poeto žodžiai. O poetai nemeluoja. Tokie yra mūsų karaliai.

Varnos nuščiuvo, lyg apmąstydamos tai, ką išgirdo.

– Tikriausiai jūs dar netikite tuo, ką išgirdote. Bet mes juk esame pasakoje, kurioje viskas – tikriausia tikrenybė. O kadangi aš esu poetas, atsisveikinimui padovanosiu jums dar vieną savo ketureilį:

            Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą

            Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.

            Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,

            Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

Taip praeivis poetas išsprendė varnų reikalą. Iš tikrųjų, vaikai, Kaune niekad nebuvo karalių, bet kiekvienas kaunietis yra savo miesto karalius. Kaip ir jūs, vaikai. Ir aš jo dvare buvau, alų midų gėriau, su jo buvėjais susipažinau, burnoje nieko neturėjau. Todėl:

            Nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,

            Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare

            Iš tavo liūdno ir pailgo veido

            Aš pažinau karalių tavyje.

O karaliai kartais nukrenta iš dangaus. Jų net nereikia ieškoti. Štai žmogus, stovintis prie išėjimo iš „Ikiuko“, bet mandagiai praleidžiantis pro suveriamas duris ketinančią išeiti senutę. Kuo jis ypatingas? Ogi niekuo. Gal tik tuo, kad nevažiavo į parduotuvės vidų su ratukinėmis pačiūžomis, o paliko jas prie išėjimo, pasitikėdamas net vagimis, ir dabar, kol varnos smalsiai jį stebi, jis persiauna ratukinėmis. Varnoms jis panašus į čiuožėją iš Olimpinės spartakiados, savo uniforma primenantį riterio šarvo žvynelius, čiuožėją kiek ramesnį, nesivaržantį dėl užimsimos vietos, tokį ramiai į viską žvelgiantį iš savo Olimpinių Aukštumų. Šiek tiek pražilęs. Gal ten net ne uniforma, o laisvalaikio drabužiai, sukurti žymaus dizainerio. Šiaip ar taip, žmogus labai tiesus. Tik keista. Varnos pajunta, lyg oras aplink šį vyrą sutirštėjęs. Tarytum jis būtų po nematomu gaubtu, pro kurį jam neįmanoma nieko pasakyti. Vos Varnė Arnė prasižioja ir jos žodžiai iššoka iš burnos, tuoj pat jie kaip teniso kamuoliukai, atsimušę į tą gaubtą ir nuo jo  atšokę, sugrįžta atgal.

„Kodėl taip?“ – galvoja Darnė, žvilgčiodama ir į Arną: ar jis mąsto taip pat?

– Čia, matyt, apsauga, skirta kokiam įžymiam visuomenės veikėjui ar gal net pačiam karaliui, – Darnės minčių seką netikėtai pajunta ir Arnas.

Jie abu nieko negali padaryti, tik skrisdami neatsilikti nuo šio žmogaus, įsibėgėjusio su savo ratukinėmis pačiūžomis.

Ilgokai jie skrenda, kol pagaliau atskrenda prie gelžbetoninio forto. Žmogus šmurkšteli pro angą, o varnos paskui jį. Vyriškis nusiima ratukines pačiūžas ir pavirsta Slibinu. Apsauga išsisklaido kaip dūmai, susidarę iššovus iš patrankos.

Sau įprastoje aplinkoje jau žvynuotas Slibinas, lyg tebevilkintis aną žvynuotą riterio kostiumą, nusišypso, apnuogindamas baltutėlius dantis.

– Dabar klauskit, – kažkodėl droviai leidžia Slibinas. O varnoms jau nebeįdomu. Ko galima paklausti Slibino jo paties urve? „Ką  jūs čia veikiate?“, ar ką? Bet, antra vertus, ką čia veikia varnos? Šikšnosparnius dar galima suprasti – čia jų landynė, bet jas, varnas???

– Ai, vis vien daugiau neturėsim reikalų su slibinais, – numoja sparnu Varnė Darnė ir išpyškina tai, ko visai net negalvojo klausti: – Ar slibinai irgi gaudo varnas?

– Kurgi ne. Tekdavo gaudyti varnas mokyklos suole, ypač tada, kai užsižiūrėdavau į slibinaitę, kuriai simpatizuodavau ir neišgirsdavau mokytojo kitai dienai skiriamų namų darbų. O mokytojas, ne iš karto vertindamas pažymiu neatsakytą klausimą, klasės žurnale prie mano pavardės įrašydavo varnelę,

– Nejaugi jūs lankėte mokyklą?

– Mokykla buvo Velse. Ir mes pavydėdavom Velso drakonui, kuris iš mokyklos grįždavo, gaudydamas varnas viena batuota koja, o kita – apauta šlepete, nes čia pat buvo jo namai ir jam nereikėjo toli skristi.

– O kokie dar slibinai mokėsi kartu su jumis?

– Vilniaus baziliskas, Krokuvos ir Velso drakonai bei pabaisa Nesė iš Loch Neso ežero. Jos grožis buvo tiesiog užburiantis, tai į ją aš užsispoksodavau pamokų metu.

– O ko jūs mokėtės mokykloje? – nenustygo Arnas.

– O, daug visko: skraidymo meno, vykdavo teoriniai bendravimo su žmonėmis užsiėmimai, draugiškų santykių su kitų planetų gyventojais užmezgimo menas, dangaus kūnų išsidėstymo studijos, vyko ir drakonų karo meno pratimai. Bet dabar aš nebegaudau varnų, ir jūs galite manęs nebijoti. Beje, gyvūnų pažinimas taip pat buvo įtrauktas į mokymo programą. Taigi aš net galiu atskleisti jūsų kūno sandarą.

– Kol tarp mūsų santara, nereikia jokios kitos sandaros, nebent pasirodytų, jog mus taip pat reikėtų sukišti atgal į skrynią Pandoros, – išpyškino Varnė Darnė. Bet to ji, žinoma, netaikė nei sau, nei Slibinui, tiesiog norėjo pasipuikuoti apsiskaitymu. Juk varnos irgi būna mokytos. Ne tik slibinai.