Petras Venclovas. „Broliai“

Petras Venclovas. Mildos Kiaušaitės fotografija

Debiutavęs prieš 40 metų („Rudens eilėraštis“. – Vilnius: Vaga, 1978), prozininkas Petras Venclovas parašė 17 apsakymų, apysakų, novelių, romanų knygų, jo pjesės spausdintos dramaturgijos almanachuose, rašytojo kūryba versta į latvių, estų, baltarusių, ukrainiečių, rusų, slovakų ir suomių kalbas. Kuo įvairiausias temas vystęs autorius vis dažniau įsižiūri į sudėtingus rezistencijos niuansus, gilinasi į istorinę dokumentiką, siekia perprasti pasipriešinimo kovotojų likimus. Apie tai jau skaitėme Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija apdovanotame romane „Kartybių taurė – iki dugno“ (Vilnius: Naujosios Romuvos fondo leidykla, 2011), į pokarį sugrįžtama ir leidėjų dėmesio tebelaukiančiame novelių romane „Grumtynės“; publikuojamame skyriuje „Broliai“ – negailestinga partizanų gyvenimo realybė.

 

Petras Venclovas

 

Broliai

 

Šeštadienio vakarą slėptuvė buvo iškasta: visą savaitę vyrai rausė miško priesmėlį, linine paklode nešiojo jį į daubą, paskiau samanomis ir spygliais užklojo šviežiai išpiltas žemes. Liko įrengti vidų: išklijuoti lubas ir sienas popieriumi, įrengti gultus, sumūryti krosnelę, kurią kelis kartus gerai pakūrenus sumažėtų drėgmė. Buvo užsukęs leitenantas Stumbras pažiūrėti, kaip sekasi darbas; kartu su Geniu ir Vakariu jis ketino čia praleisti žiemą.

Temstant žaliukai paržingsniavo į pamiškės vienkiemį, kuriame gyveno vyresnysis Genio brolis Juozapas Einoris. Kieme, prie šulinio, juodu nusiprausė, nusimetę darbinius drabužius, – rugsėjo pabaigos oras dar nebuvo labai šaltas. Užsuko į trobą ir prie mažos žibalinės lempos sykiu su šeima sočiai pavalgė virtų bulvių su rūgpieniu.

– Ar negirdėti rusų? – paklausė Vakaris.

– Gerą pataikėt laiką, – atsakė Juozapienė, – per kelis kaimus ramu.

– Jau per vasarą jie mums įgriso, – pridūrė Einoris, – malėsi aplinkui kožną dieną.

Partizanai palinkėjo labos nakties ir patraukė į klojimą, kur tuščioje peludėje buvo prisinešę nekultų rugių pėdų ir įsirengę guolius. Kvepėjo grendymo moliu ir džiūstančiais šiaudais. Kartais vyrai patrindavo varpas, iš saujos išpūsdavo akuotus ir susižerdavo į burną grūdus, kuriuos palengva kramsnodavo. Sėdomis kas sau sukalbėjo poterius, padėkojo Dievui už gerą dieną ir paprašė ramios nakties.

– Kaip manai, Vakari, ar Dievas girdi mūsų maldas?

– Turėtų girdėti. Tam jis ir Dievas.

– Bet įsivaizduok, kiek žmonių vakarais meldžiasi, dėkoja, prašo?

– Žinai, Geny, kartais aš ant jo supykstu: tiek neteisybės žemėje, o jis apsimeta esąs kurčias ir aklas.

– Negalima ant Dievo pykti! Dievas be žmogaus gali apsieiti, o žmogus be Dievo… Kuo tada žmogus skirtųsi nuo kiaulės ar kokio laukinio žvėries?

– O kaip rusai? Popus papjovė, cerkves sudegino. Ir velnias jų neima, tuoj pusę pasaulio valdys?

– Sakoma, kad Dievas kantrus, bet neužmaršus: kada nors juos vis tiek nubaus. Taip negali būti.

– Aš jau pradedu tuo netikėti, Geny. Tik tu niekam nesakyk! Juk tai mirtina nuodėmė, ar ne?

– Matyt, tavo tikėjimas silpnas.

Retkarčiais juodu pasiginčydavo, bet nepiktai. Abu buvo kaimo vaikinai, baigę po keturis skyrius, tad savo teiginius dažniausiai argumentuodavo žmonių išmintimi. Šįvakar turbūt pirmą sykį prakalbo apie Dievą ir jo galias. Pasitaikydavo, kad suabejodavo laisvės kovų prasmingumu: mes tik liejame kraują, žūvame, o niekas nesikeičia, tik randasi daugiau išdavikų; dauguma žmonių prisitaikė prie okupacinės tvarkos, – kenčia sukandę dantis, keikia susiriesdami valdžią, bet vis mažiau tiki, kad bus išvaduoti iš rusų nagų: anglai su amerikonais tik liežuviais plaka, mes jiems nė kiek nerūpim.

Miško broliai kartkartėm pasikalbėdavo ir apie vadinamąją amnestiją: MGB gundė partizanus legaliu gyvenimu, ragino žudyti savo vadus, su ginklais išeiti iš miško ir registruotis; tokiems, girdi, bus atleista, jie nebus persekiojami, jų šeimos galės ramiai gyventi, be baimės, kad bus ištremtos į Sibirą. Būrio vadas leitenantas Stumbras šiuo požiūriu buvo griežtai nusiteikęs: jeigu jau prisiekei geriau mirti nei pasiduoti priešui, tai taip ir turi būti; okupantų pažadai – tai tik spąstai lengvatikiams: bemat atsidursi kalėjime, turėsi išduoti draugus, globėjus ir rėmėjus; tik susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, gavus vado ir kitų kovotojų sutikimą, galima išeiti iš miško be ginklo; juk pasižadėjimas Tėvynei – tai ne vaikų žaidimas. Leitenantas tikriausiai taip rūsčiai kalbėdavo, nes jautė, kad būryje yra abejojančių. Nors visi žaliukai jam pritarė, bet galbūt vieno kito galvoje kirbėjo prieštaringa mintis – kalėjimas ir Sibiras ne taip baisu kaip mirtis. Žinoma, priesaikos nevalia laužyti, ir todėl…

Kai prieš savaitę Genys su Vakariu atsibeldė pas savo brolį Juozapą ir pasakė, kad šis privalo leisti prie sodybos esančiame miške išsikasti bunkerį, o žiemos metu turės jais rūpintis, vyresnėlis paniuro ir trenkęs durimis nuklibinkščiavo į klojimą. Grįžo toks pat rūškanas, nedraugiškai dėbtelėjo į partizanus, kertančius kiaušinienę su lašiniais, ir pakišo broliui du laiškus, gautus iš MGB. „Žūsi pats ir mus pražudysi“, – sumurmėjo. Genys paskubomis perskaitė abu laiškus; jie buvo beveik vienodi: Juozapas primygtinai buvo raginamas įkalbėti brolį pasitraukti iš „banditų gaujos“ su ginklais ir registruotis, antraip „bus sprendžiamas pil. Einorio Juozapo, s. Petro, ir jo šeimos perkėlimas į kitą Sovietų Sąjungos vietovę klausimas.“

Genys paniekinamai atstūmė laiškus. „Ir tu, broli, išsigandai šių popiergalių?“ – „Perkėlimas į kitą vietovę“ – tai tremtis į Sibirą! Turiu apsaugoti ne tik save, bet ir savo šeimą.“ – „Ir dėl to manęs išsižadi? – ėmė karščiuotis  miškinis. – Aš rizikuoju gyvybe, o tu?“ – „Ar žinai, kiek žmonių vien tik iš aplinkinių kaimų išdardėjo pas baltąsias meškas? – nenorėjo nusileisti Juozapas. – Tau atrodo taip, o man kitaip.“

Tada Vakaris atsistojo ir ramiu balsu pasakė: „Ačiū už pietus, gaspadine. Matau, kad mums čia nėra vietos – keliausime toliau.“  Bet Genys nė neketino kilti iš už stalo, jis piktai šnarpštė ir kumščiu dunksėjo į suolą. Tą valandėlę šeimininkas, regis, susigėdo savo silpnumo. „Kaskit tą savo bunkerį, – dusliai pratarė, – bet jeigu kas atsitiks, patys būsit kalti.“ – „Nedėk iš anksto į kelnes“, – nusišaipė jaunėlis.

Partizanai išėjo į kiemą, apsidairė tardamiesi, į kurią pusę turėtų būti slėptuvė, ir patraukė į mišką. Pavaikščiojo tai šen, tai ten, kol atsidūrė tankiame eglių jaunuolyne. Nusprendė, kad čia bus geriausia vieta ir kad darbus pradės jau kitą rytą.

Po pokalbio apie Dievo galybę vyrai jau migdėsi, nes buvo smarkiai pavargę. Ūmai Genys krūptelėjo ir išsibudino. Akimirką jam pasirodė, kad krenta gilyn, lyg į kokią duobę. Ir tuoj pat prisiminė, kaip dieną nupurtė nuojauta, kad juos kažkas stebi. Ne, ne paukštis ir ne žvėris. Paslaptingai ir piktdžiugiškai. Apsižvalgė, įsiklausė: miškas buvo ramus, tik kartkartėm sušiugždėdavo krintantis lapas. Vakaris triūsė čia pat – rovė žaliąsias samanas ir mėtė ant ištiestos paklodės. Gal man tik pasivaideno? – pagalvojo Genys. Bet dabar smigtelėjo bjauri mintis – jis suklydo, ten iš tikrųjų kažkas buvo.

– Ar dieną miške nieko nematei? – paklausė, pasiversdamas ant šono.

Tačiau bičiulis nieko neatsakė: jis giliai ir lygiai alsavo. Kai esi medžiojamas kaip kiškis, pagalvojo Genys, tai ir krintantis lapas gali išgąsdinti. Nebūtinai ta akis turėjo būti pikta, jeigu ji apskritai buvo. Gal koks grybautojas slampinėjo po girią ir pats išsigando išvydęs miškinius? Toks jau metas – geriau nieko neregėti ir nieko negirdėti.

Į rytą Vakaris susapnavo, kad yra vaikas ir, lakstydamas po pienių lauką, gaudo peteliškes. Kartais pašoka ir keletą sieksnių skrenda. Koks pašėlusiai smagus jausmas! Pabudo ir nustebo, kad guli ant rugių svetimoje peludėje. Buvo dar tamsu, tad, patikrinęs kišenėje pistoletą FN, sugraibęs virš galvos pasidėtą automatą, vėl nugrimzdo į miegą. Dar galima valandą kitą patįsoti.

Juozapas Einoris paprastai keldavosi anksti, tad ir šį rytą, nors ir sekmadienis, išsirito iš lovos dar su prietema. Praėjo pro tvartą, kur jau žvygčiojo kiaulės, pasuko į ganyklą, rūke įžiūrėjo gulinčias ir gromuliuojančias karves, jos nenoriai stojosi tempiamos grandine į kitą vietą. Arklys jau iš tolo kruzeno. Šeimininkas paglostė jo prusnas, patapšnojo per sprandą, pirštais pakedeno karčius. O jeigu visa tai reikėtų palikti?

Grįždamas atgal staiga išgirdo cypiant šunį. Kas dabar? – nustebo žmogus. Žinojo, kad Tūzas, tik pamatęs rusų kareivius, inkščia ir spraudžiasi į būdą, nes ne kartą buvo spardytas ir daužytas. Einoris stabtelėjo ir įsiklausė: iš tiesų kažkur ūžė mašina, bet šviesų nesimatė. Nebent neprasimuštų pro rūką? O jeigu važiuoja neįjungę žibintų? Šuo, be abejo, nujaučia, gal ir užuodžia.

Vyriškis paspartino žingsnį, paskiau ėmė bėgti. Bet į kiemą pirma jo įburzgė išniręs iš rūko sunkvežimis, pilnas kareivių ir stribų. Jie be jokio triukšmo šokinėjo iš kėbulo, nesiveržė nei į trobą, nei į daržinę, rikiavosi į dvi eiles, tarsi čia ruoštųsi kažkokioms pratyboms. Tik stribų viršininkas Klepeckas atkėblino artyn:

– Tai nelauki svečių, Einori?

– Argi jums ir sekmadienio nėr? Nors šventą dieną duotumėt ramybę.

– Rodyk banditus, neaušinęs burnos!

– Kokius banditus? Nesu jų matęs, – Juozapas kalbėjo kuo garsiau, vildamasis, kad vyrai klojime išgirs ir spės kur nors pasislėpti.

Kapitonas sukomandavo, kareiviai išsiskleidė, iš visų pusių apsupo klojimą, prieš duris pastatė tris kulkosvaidžius, pasiruošė automatus.

Žino! Kažkas pasakė! – šiurpas nuėjo Einoriui per nugarą.

– Eik, atidaryk duris! – įsakė Klepeckas.

Miškiniai išgirdo šeimininko balsą ir tuoj pat pabudo: su kuo jis taip garsiai šneka? Tarsi daugybė kojų trypčiotų po kiemą. Genys nuslinko prie durų ir žvilgtelėjo pro plyšį.

– Blogai, – sugrįžęs pasakė, – daugybė kareivių ir skrebų.

– Manai, darys kratą?

– O kaipgi! Kokio velnio atsigrūdo?

– Lįskim po pėdais, gal nepamatys?

Partizanai įsirausė gilyn, bet vis tiek nuklausė ristele bėgančius kareivius.

– Jie apsupo mus iš visų pusių!

– Mes išduoti, Vakari!

– Negi tavo brolis būtų įskundęs?

– Nekalbėk niekų! Aš tau dar vakar sakiau, kad dieną mus kažkas matė. Galvojau, kad pasivaideno. Nužiūrėjo, kur nuėjom gulti. Jie tiksliai žino, kur mes esam.

– Vadinas, neverta slėptis. Turim gintis iki paskutinio šovinio. O gal tu nori pasiduoti?

– Ne! Niekada! Nesulauks!

Miško broliai pro lentų plyšį nukreipė ginklus į duris. Dabar svarbiausia negalvoti apie save; nukauti bent kelis priešus, kuo ilgiau atsilaikyti.

Klojimo durys lėtai prasivėrė, į šviesos ruožą įžengė Einoris.

– Pasiduokit, vyrai! Nieko nebus: jų visur pilna.

– Pasitrauk, Juozapai! – riktelėjo Vakaris. – Šausiu! Tu mus išdavei?

– Išeik nors tu, broli, – maldavo žmogus. – Kam tau jauną galvą padėti? Nebūk durnas! Paklausyk manęs.

Vasaris paleido porą papliūpų iš automato, bet virš Einorio galvos. Vyras šoko atgal į kluoną.

Durys atsilapojo, sutratėjo priešais stovintys kulkosvaidžiai, klojimo sienojai ir lentos aižėjo nuo kulkų. Partizanai prisispaudė prie peludės laito. Kai valandėlę šaudymas liovėsi, Vakaris pašoko ir sviedė granatą pro duris. Po sprogimo pasigirdo aimanos ir keiksmai: matyt, kažką sužeidė.

Paslednij raz gavariu: sdavajtes! – ataidėjo iš kiemo turbūt kapitono balsas.

Miškiniai jautė vienas kito petį ir stengėsi nedrebėti, kad neišsiduotų, jog yra išsigandę, o viduje viskas krūpčioja ir virpa. Baimė kaustė sąnarius ir raumenis, alsuoti buvo sunku, juodu nejaukiai susižvalgė, bet nepratarė nė žodžio. Juose kunkuliavo noras būti, išlikti, bet jį vis dar slopino pareigos jausmas. Žinojo, kad žus, kad bus išniekinti, kaip ir daugelis negyvų partizanų, kad Juozapas Einoris paklius į kalėjimą, jo šeima bus ištremta iš Lietuvos, bet partizano priesaika buvo aukščiau visko. Blaivus protas kuždėjo, kad tai ne žmogaus jėgoms, bet miško broliai atkakliai jį neigė.

– Tebūnie prakeiktas tas, kuris mus išdavė, įskundė! – sumurmėjo Vakaris. – Tegu jis paspringsta tais rusų rubliais!

Ir tada kapitonas įsakė šaudyti padegamosiomis kulkomis. Suruseno drėgni stogo šiaudai, klojime sukrauti javai plykstelėjo ugnimi. Einoris puolė ant kelių prieš NKVD vadą:

– Būk žmogus! Nedegink mano trobesių! Sudegs grūdai – kuo maitinsiu  šeimą?!

Kapitonas nesuprato ir nenorėjo suprasti šeimininko, jis paspyrė Juozapą ir nuėjo į šalį.

– Suskrus banditai kaip žiurkės! – krizeno stribas Vorovskis.

– Jei turėtų nors kiek proto, pasiduotų, – pritarė  jam Leonas Tirlikas.

Ugnis jau siaubė klojimą, žaliukai duso nuo dūmų ir karščio. Einoris vėl pripuolė prie pastato durų:

– Algirdai, broli, išeik! – šaukė jis. – Gelbėkis! Pagalvok, kiek skausmo bus tėvui ir motinai!

Genys užsikosėjo, automatas iškrito jam iš rankų.

– Daugiau nebegaliu, – iškrenkštė vyras klaupdamasis ant kelių. – Nenoriu mirti…

– Kur tu?! Stok! Nedrįsk!

– Pasiduokim… eiva abu…

– Tu išdavikas, Geny! Tu paskutinis niekšas! Tu nusipelnei kulkos! Ar girdi?! Jūs su broliu abu išdavikai! Susimokėk prieš mane!

– Atleisk, Vakari… aš tave palieku. Noriu gyventi…

Genys išlindo iš peludės ir pasilenkęs nuturseno durų link, kur jo laukė brolis. Bet jį pasivijo Vakario automato kulkos. Kraujas išsiveržė iš burnos, Genys krito į Juozapo glėbį. Tuo metu sukaleno kulkosvaidis, abu broliai pakirsti griuvo ant žemės, vis dar nepaleisdami vienas kito. Beprotišku balsu ėmė spiegti Juozapienė, stovėjusi tarp kareivių.

A gde vtaroj? – paklausė kapitonas.

Klepeckas tik gūžtelėjo pečiais.

Netrukus klojimas virto milžinišku ugnies kamuoliu, ir jau buvo aišku, kad iš jo neišeis pakeltomis rankomis Vakaris: jo pasirinkimas buvo kitoks.

Kapitonas sukomandavo, kareiviai drausmingai sugrįžo prie sunkvežimio ir kopė į kėbulą. Kostia Vorovskis kažkur rado vadžias, jomis surišo Genio kojas, o kitą galą pritvirtino prie mašinos borto. Sunkvežimis pajudėjo, jam iš paskos vartydamasis į šonus, šokinėdamas per kelio nelygumus lėkė Genio lavonas. Kareiviai azartiškai švilpė, bjauriai keikėsi ir kvatojo plekšnodami vienas kitam per pečius.

                                                                                           

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *