Dovilė Zelčiūtė. „Atsižadu“ (ištrauka)

Dovilė Zelčiūtė. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Kai poetė, dramaturgė, eseistė Dovilė Zelčiūtė pasirenka vieną ar kitą asmenybę, žanrą, temą, jai nepakanka dirsčioti iš tolo, rašytoja privalo įsigyventi, įsijausti, užčiuopti patį esmės branduolį. Tekstais prisilietusi prie spalvingų fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus („Drama be taisyklių: Algimanto Aleksandravičiaus portreto kontūrai“. – Kaunas: Nemunas, 2006), rašytojos Jurgos Ivanauskaitės („Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai“. – Vilnius: Tyto alba, 2008), režisieriaus Oskaro Koršunovo („Kelionė su Oskaru Koršunovu“. – Vilnius: Alma Littera, 2014) kūrybinių biografijų, Dovilė jau kurį laiką vis rečiau sutinkama Kaune, vis dažniau – Rukloje…

 

***

Jau daugiau kaip ketvirti metai važinėju į Ruklą. Kaip ten atsidūriau – nežinau, skaičiau daug kunigo Arnoldo Valkausko tekstų, homilijų, žiūrėjau susitikimų įrašus. Visa tai atliepė tam, ko ieškojau daugelį metų. Iš dalies – baugino radikalumu. Ėmiau važiuoti į kunigo tarnystės vietą. Radau ypatingus žmones, jų tarnavimas įkvėpė tą ilgesį, su kuriuo nuverčiami kalnai, prilyginčiau pirmųjų krikščionių provaizdžiui. Užsidegiau apie tai liudyti, parašyti.
Knyga „Atsižadu“ dar tik formuojasi. Greičiausiai jos pagrindą sudarys dviejų (ar daugiau) žmonių, kuriems reikalinga egzorto pagalba, išlaisvinimo istorijos. Dėkoju Viešpačiui, jog man leista patirti, pamatyti iš arti dviejų dvasinių realybių susidūrimą: Dievo ir Piktojo. Tai labai konkretu, visai čia pat, su mumis. Kartais pati negalėdavau ir negaliu atsikvošėti, regėdama, kaip aršiai pasinaudojama žmogaus silpnumu, kaip jis tampa valdomas. Matai akivaizdžiai, o netiki savomis akimis. Kaip ir pačia Viešpaties galybe. Dėkoju, jog man leista būti kartu, jog malda už laisvinamus žmones tapo mano pačios gyvenimu. Dėkoju už maldos bendražygius, – draugystė su jais ugdo mane, keičia ir įpareigoja.

Šioje ištraukoje kalbama apie jau išlaisvintą moterį Laurą. Aktyvi kova, kurios liudininke (iš dalies – ir dalyve) buvau, truko daugiau kaip metus, reguliarūs egzortai vyko beveik kas savaitę. Šiaip jau išlaisvinimui prireikė šešerių metų.
Kova dėl kitos merginos tebevyksta antri metai. Ar man baisu? Taip, iš dalies. Pamačiau, kiek kartų galėjau tiesiog būti atskirta nuo pasaulio, kuriame vaizduojiesi gyvenąs „normalų“ gyvenimą. Nuodėmės durų plyšys gali būti visiškai siauras, bet Ano jėga neįtikėtinai galinga. Tačiau Dievui nėra neįmanomų dalykų. Ši patirtis iš esmės keičia mano tikrovės suvokimą. Daug kas tapo tiesiog visiškai nebesvarbu.

Kiekvienas egzortas (kaip ir Krikštas) pradedamas klausimu: „Ar atsižadi Piktosios dvasios?“ Iš čia – būsimos knygos pavadinimas: ATSIŽADU.

Dovilė Zelčiūtė

 

Ištrauka iš rašomos knygos

                                         ATSIŽADU

 

***

Šiandienos – balandžio 17-osios – patirtis Rukloje neapsakoma. Viena mergina klykė per Užtarimo už ją maldą. Bet aš ne apie netikėtus egzorcistinius potyrius ar to „egzotiką“.

Esu perskrosta to klyksmo, tai beveik nenupasakojama.

Aš tos merginos nemačiau.

Prasidėjo Užtarimo malda, žmonės sustojo prie kunigo ir užtarėjų laukti savo laiko. Mes giedojom Visų Šventųjų litaniją, paskui – Šlovinimo giesmes. Nesiruošiau eiti užtarimo, kad už mane melstųsi, buvau pasiruošusi giedoti su visais, kol kitus užtars. Jaučiausi rami.
Tik staiga – dejonė, ten, gale salės, prie langų, kur kunigas Arnoldas ir užtarėjai. Aš giedu, neatsigręžiu, žinau, kad negalima atsigręžti ir žiūrėti. Man ir neįmanoma – kaip gali žiūrėti į nuogą sielą?

 

Paskui –  dar garsesnis šauksmas, jau kai kurie ėmė sukiotis… Grupė pradėjo garsiau giedoti. Šlovinimas. Šlovinimas. Jėzaus kvietimas. Beveik maršas, tokia giesmė. Riksmas – pratisas, baisus… Drebu.

Ir tada vėl – šiurpus, draskantis klyksmas. Aš neišsigandau, beveik – ne, bet mane toks skausmas sukaustė,  toks, kaip prie kapo duobės, kaip prie pačios mirties, kai tikiesi paties blogiausio.

Tada – pauzė, po jos – dar šiurpiau, ir taip – be sustojimo.

 

Atsistojau, nebegalėjau sėdėti, atkakliai nesigręžiojau, ėmiau garsiau giedoti.

Paėmiau priešais sėdinčia Ireną už peties, man reikėjo ko prisilaikyti. Ji man kažką atsakė, maždaug „nieko nieko…“ Atsakė kietai ir ramiai.

Tuomet – baisi dejonė, jaučiausi taip, lyg mane ar mano dukrą gyvą pjautų.
Paprašiau, kad šalia esanti Laura (labai graži, ryški moteris) duotų man ranką, ji jau stovėjo kaip styga. Giedodama man paduoda ranką, ir tada sako pabrėžtinai kietu ir ramiu balsu: „Nebijom, nebijom!“

Regėjau, stovi į koloną atsirėmusi Laima, nepajudinama, tvirta it uola. Tai mane stiprino, žinojau, kad bet kurią akimirką galiu prie jos prisiglausti, nors to ir nepadariau. Vien žinojimas stiprino.

Ir dabar imu verkti prisimindama, tiesiog negaliu…

Šlovinimo giesmės keitėsi, niekas nebesisukiojo, kun. Arnoldas su užtarėjais vis dar meldėsi, – sako, jauna mergaitė, pirmą kartą, ilgais labai gražiais plaukais, atrodo, ją mačiau sėdinčią prie durų…

Aš atsakiau Laurai, kad nebijau, bet vėl pasigirdo pratisas klyksmas, skrodžiantis tiesiog kiaurai sielą.

Dauguma jau stovėjo giedodami, nors visi giedojo be jokio pertrūkio, žmonių, beje, nebuvo daug, riksmas nesiliovė.

Atsiklaupiau ir nebenulaikiau ašarų, negiedojau, o plūdau ašaromis, manau – tu tik nesijuok, vaikeli, – kad manyje Kristus kentėjo, buvau ką tik po Komunijos. Žinau, kad aš pati savyje tokio lygio užuojautos žmogui tikrai neturiu.

Praėjo kelios giesmės, žmonės keitėsi, nutilo riksmas. Man atrodo, ta mergina greit išvažiavo.

 

Kalbėjau paskui su užtarėjais, ar jiems buvo baisu, sunku ar kaip?

Sakė – nebaisu, o visa, kas buvo, tik patvirtina, kad DVASINIS PASAULIS YRA REALYBĖ, kaip ir fizinis.

Kaip mane nupjovė, o iki tol buvau tokia mieguista, kad net ėjau kavos virtis į kambarėlį anksčiau agapės, nes skundžiausi, kad užmigsiu, svaigino….

Kaip stogą nunešė!

Užtarėja Jūratė (giesmininkė ji dar), sakė, kad neaiški merginos problema, jei grįš, bus gydymas, jei negrįš – bus puolama.

O energija klyksmo tokia, kad jei būtų ėmusios skraidyti kėdės ar daiktai, jos mėtomi, nebūčiau nė kiek nustebusi.

 

***

 

Dabar, kai nuo to įvykio praėjo pusantrų metų, aš jau pati stoviu Užtarėjų pulkelyje. Ir vis didesne jėga man atsiveria ir skleidžiasi Dievo galybė. Prašau tik vieno: nuolankios širdies. Nusižeminimo, – iki sutrupėjimo Jo delne.

 

 

Laura

Priešistorė

Laura – 16-os metų išprievartauta, netekusi kūdikio, pirmas vyras smaugė, daužė, žudė, ji ėmusi gerti. Motina ir tėvas stipriai gerdavę, kai buvo maža. Šiuo metu Laura – negerianti alkoholikė, AA narė. Antras jos vyras – irgi alkoholikas, AA narys. Ilgas Lauros lipimas iš duobės. Septyni suicidai, ligoninės, narkologinis. Prasidėjo apsėdimo reiškiniai. Šešėliai iš paskos. Persekiojimas. Įsakymai žudytis. Varymas iš namų. Neapykantos priepuoliai… Drebuliai ir traukuliai. Ir sveikimas. Laura įtikėjo, ji nuolat bažnyčioje. Susitinkame Rukloje. Šiuo metu ji jau yra išgelbėta.
Pas kunigą Arnoldą važinėjo 6 metus! Jis ne visada norėjo dirbti kartu, abejojo, velnias klaidino. Jau pusmetis, kaip demonas ištrauktas į dienos šviesą ir demaskuotas. Laura išlaisvinta. Ji daug pasiekė, dirbo socialinį darbą, nepaprastai tikinti, darbuojasi AA, savanoriauja.

Laura, arba Laurutė, kaip ją dažnai vadinu, man labai brangi. Po tiekos egzortų mes jaučiame seserystę ir nepaprastai stiprų ryšį. Turbūt kitaip ir būti negalėjo.

 

Klausimas po penktojo egzorto (vykstančio kas savaitę):

Laura: O jums nekyla abejonių, kad aš apsimetinėju? Kad čia joks ne apsėdimas ar varginimas  – juk aš ne apsėsta turbūt, o tik varginama, taip? (Lauros intonacija gaili, vaikiška.) Bet aš visa tai suvaidinu, apsimetu?

 Aš: O tau pačiai kyla tokių abejonių? Gal gali pasakyti, kodėl?

– Nes aš daug ką atsimenu… Tai reiškia, kad „kontroliuoju“?.. Bet mane tyrė psichiatrai, ir ne vieną kartą,

nerado nei šizofrenijos, nei kokios paranojos ar psichozės. Nustatė Grybo gatvėj neseniai „nerimo sutrikimą“.

 

Pradedam aiškintis kai kuriuos buvusio egzorto momentus. Laura prisimena, kaip griuvo ant grindų, kaip ją, anot pačios, „parvertė“. Prisimena, kad nežmoniška jėga ją vertė lįsti po kėde ir kulnais irtis iki sienos. Tada – daužyti galvą į sieną. Paskui pamatė kažkieno kojas (Virginijos).
Klausiu, ar atsimena, kaip trynė tarp rankų rožančių (dėl keisto garso pamaniau, kad ji vemia). Nustėro, kad neatsimena. Klausiu, ar pamena, kaip meldėmės su kunigu vidury egzorto „Sveika, Marija!“ Ji labai nudžiunga, kad neatsimena. „Kodėl tu džiaugiesi?“ – klausiu jos. „Tai jei pusės neatsimenu, vadinasi, aš neapsimetinėju, nes apsimesdama kontroliuočiau ir atsiminčiau“, – atsako. Patariu pasitikėti kun. Arnoldo patirtimi. Aš nuo vaikystės augau teatre. Mačiau visko. Patyriau ir beribes alkoholikų melagystes, „teatrą“, apsimetinėjimus, laužiant gailestį ar tikintis dėmesio. Tačiau to, kas egzorto metu vyksta su Laura, nesuvaidinsi. Ir taip savęs „neužkursi“. Šito neįmanoma net nupasakoti.
Laurutę dėl galimo jos „apsimetinėjimo“ apramina ir Virginijos atsakymas: „Vaikeli, žemėj nėr tokios fizinės žmogaus jėgos, kuri tuo metu tave valdo ir nešioja, kai tu blaškaisi“. Virginija ją ne sykį laikė, patyrė tą jėgą, žino. Pasakau, kad jei ir būtų „apsimetimas“, tai nematyčiau čia jokios tragedijos ar gėdos, tačiau pačios tokios abejonės jau rodo didelį gundymą nebevažinėti į egzortą. Šiuo atveju, mes žinome,  k a m  tai būtų naudinga.

 

Spalio 11 diena, telefonu:

Laura: Mane labiausiai kankinanti būsena – neapykanta. Ji tokia didelė, tokia baisi… Po paskutiniojo egzorto tiesiog siaubinga. Iš pradžių – giminės moterims: mamai, seseriai, tetoms, kad tyčiojosi iš manęs, kad, būdamos valdingos, nurodinėjo, aiškino… Paskui atrodė, kad ta neapykanta – Mindaugo buvusiai žmonai. Dabar matau, kad ji tiesiog be adreso – dusina mane, tokia didelė, vos ištveriama, nekonkreti, jėga, kurią paleidus ką nors sutraiškyčiau.

Bet šiaip, lyginant su pačia pradžia, kai  t a i  prasidėjo, man nepalyginamai geriau! Aš nepatiriu tokios nepakeliamos panikos, man nustojo trikti širdis, aš išlaikau atstumą su žmonėmis. Fiziškai tikrai palengvėjo neapsakomai.

 

Spalio 14 diena, egzortas

Nevažiuoja Jūratė, subyra prieš pat egzortą mašina. Apsisprendžiu kaip nors nusigauti autobusu, o Jonavoje mane paima Mindaugas ir Laura. Įlipu į automobilį, Laura įsitempusi, bet atrodo dalykiška. „Kaip tu?“ – klausiu. „Labai verčia akis“. Mėginu aiškintis, kas tai yra. Laura pasakoja, kad jausmas, lyg ją verste verstų žiūrėti į viršų ir neužsimerkti, didele jėga verčia.
Sėdžiu ant galinės sėdynės, matau ant grindų nukritusį ar padėtą batoną. Gal ką tik pirktas, gal nukrito. Negaliu atitraukti akių. Negaliu ir pakelti, kažkas stabdo…

Teks lukterti, kunigą „puola“  televizija. Egzotikos trauka ir populiarumas, žiūrovai garantuoti. O jis tetrokšta ne gąsdinti, bet skatinti gyventi švarų gyvenimą, kad demonai neturėtų „pro kur“ įlįsti ar prikibti.

Virga pradeda tuoj pat melstis. Nudžiungu, kai pati Laura pasisiūlo kalbėti Gailestingumo vainikėlį. Pati veda maldą. Matau, kaip stengiasi, kaip nori, kaip pati rimsta.

 

Ateina kunigas. Prasideda egzortas. Per Visų Šventųjų litaniją, paminėjus „šventąjį Patriką“, prasideda traukuliai. Tris kartus kunigas grįžta prie Šv. Patriko,  – visą laiką tas pats Lauros purtymasis. Patrikas – airių šventasis, kovotojas su demonais.

Virga paprašo manęs sėstis arčiau, ji nori girdėti maldas, kad galėtų atliepti. Sėdžiu beveik priešais Laurutės veidą. Žvilgteliu į stovintį Mindaugą. (Taip ir prastovės visą egzortą.) Man jis pasirodo paniręs į transą. Nuolat suka galvą iš kairės į dešinę, lyg būtų surakintas sprandas, lyg norėtų ką nusimesti.
Šįkart ją, nabagę, tiesiog parklupdys ant kelių. Kai tik apie burtus, magiją, kerėjimus, prakeikimą – prasideda klaikus tampymas ir manifestacijos. Kunigas tepa šventu tepalu, – šįkart nesipriešina. Pagijo ši sužeistoji dalis? Ar – klaidina? Laura pasipuošusi kaip visada. Turbūt ir tai – kova… Su kuo? Ji niekaip niekaip niekaip negali būti negraži. Net kai kosčioja ir žiaukčioja, įsirėmusi rankomis į stalą. Paminėjus kapų ir mirties dvasią, prasideda tiesiog konvulsijos.
Kuo labiau kankinasi, tuo stipriau manyje auga kažkokia nežemiška ramybė. Tai mano kardas, skydas. Vienu metu Virga kūnu mane užstoja nuo Lauros, aiškiai tai pamatau. Atkišu degtuko dydžio rožančiaus kryželį. Pati sau juokinga, kai prisimenu.

Kažkas tikrai įvyksta per egzortą visiškai kito. Smūgiai bestijai buvo tikslūs, kančia moters didelė. Bet ir palengvėjimas, pergalės jausmas.
Važiuojam atgal į Jonavos autobusų stotį. Kažką sakau, o Laura, sėdinti priešais, negali pasukti galvos, – surakino sprandą.
Vėl kaip sapnuodama neatitraukiu akių nuo besivoliojančio ant mašinos grindų batono.

Grįžtu. Žinau, kad Jūratė tą dieną pasninkauja, kad ir nevažiavo. Siaubingai noriu valgyti. Penktadienis. Kažką lengvo užkramsnoju, dvasia labai pakili. Galėčiau dabar suvalgyti daug. Kalbamės su Jūrate telefonu, ji man vėl aiškina pasninko prasmę, o aš tik noriu, kad man apie maistą net nekalbėtų. Aš ją taip dabar gerbiu ir myliu! Nuostabioji, valingoji.
Susirašom su Laura, klausiu, kaip ji jaučiasi. Sako, gerai, sako, alkana kaip žvėris. Gaunu tokią sms: „Dovile, grįžusi suvalgiau pusę batono su sviestu. Išsiviriau pakelį koldūnų. Po kurio laiko – puodą makaronų. O dabar galvoju, ko čia užkrimtus? Angliavandenių – visai savaitei…“ Nusiraminu ir einu valgyt, nebeklausiu savęs, nei kas čia man, nei kodėl.

Vakarop mano pakilumas auga peržengdamas ribas. Perauga į nerimą. Netgi gyvulišką. Jaučiuosi taip, kaip esu jautusis prieš gimdymą – norisi lekuoti. Apie miegą nė kalbos. Ima versti akis, atrodo, įstatyti degtukai, aš jų nepajėgsiu užmerkti. Mėginu tyliai niūniuoti. Kalbu Švč. Kraujo litaniją. Dar Mykolo Angelo. Dar Švč. Marijos. Dar Šventosios Dvasios. Naktis.

 

Sekmadienis, spalio 18 diena.

Pertraukos metu, po šv. Mišių

Aš: Kaip išbuvai vakar?

Laura: Neapykanta motinai. Ne, nepamanykite, aš ją tikrai myliu. Bet tokia neapykanta, viskas jai visada buvo ir bus blogai, visi blogi, pasaulis blogas. Lyg turiu mamą, bet neturiu vilties, nes ji neturi vilties. Ir tokia neapykanta, vis auga, auga… Lyg ne iš manęs, juk aš ją tikrai myliu. Ū-ū-ū!

Gal nevažinėk, kol taip jautiesi, pas mamą.

Išvažiuoju iš jos viduj sužalota. Lyg viskas iš pradžių… Viskas blogai…

 

Užtarimas

Patyrimas Užtarimo metu manyje gali būti visiška nesąmonė. Pajuntu Švč. Marijos didelę figūrą, suprantu, kad JI – tikroji Motina, matau lenktą lieptą kaip senoviniam paveiksle. Rankose neša Laurytę tuo lieptu. Noriu verkti, noriu pasidalinti su kuo nors, bijau, jog pamanys, kad fantazuoju, o ir pati savim niekada netikiu iki galo. Kaip norėčiau būti tas žmogus, kuris kitą perneša lieptu, kuris pakelia, kuris paguodžia.

 

Vakaras po Mišių.

Kaip tu jautiesi?

Žinokit, grįžau ir užėjo. Ėmė rakinti veidą jau namo važiuojant. Mindaugas išėjo, likau viena. Veidas sutrauktas. Pasidarė baisu. Man atrodo, aš kažką išvėmiau, man tik pasakot nepatogu.

Atrodo ar – tikrai?

Užsilipau ant lovos ir ėmiau žiaukčioti. Keista, bet tas mano žiaukčiojimas be pykinimo, manęs nepykina, o lipdo skrandį prie nugaros, galinga jėga mane kaip plokščią padaro. Tik nesijuokit, bet atsistojau keturiomis, iškėliau užpakalį į viršų ir riaumodama ėmiau stengtis iškosėti… Man atrodo, kažkas išėjo… Kosėjau kosėjau, springau, ėmiau prašytis Marijos pagalbos, ji virš mano lovos. Po ilgo tąsymo palengvėjo, ilgai gulėjau…

Dvi dienos po egzorto, penktadienis, gruodžio 2 diena

Aš: Kaip gyva?
Laura: Gerai! Per egzortą jaučiausi visiškai kun. Arnoldo atspėta! Tiesiog kaip atiduota į Jo rankas. Ir į Dievo, ir į kunigo. Žinot, mane perskaitė kaip lapą rankose, lyg nuskenavo. Ką sakė – pataikydavo iškart. Ir jaučiausi labai saugi.

Ar nebuvai itin įsitempusi?

Aš, kai tik galėjau, labai atidžiai klausiausi, kas man sakoma. Ir ta pavydo dvasia, ir gašlumo, ir motinos neatleidimo man ar net prakeikimo, jei teisingai supratau. Nu jau kad smogė!
O klausykit, kas tas Balas ar kažkoks ten, kad aš taip sureagavau?

Meldžiausi, nelabai girdėjau. Gal Balakas? Tai jis Senajame Testamente – kaip gundytojas eiti prieš Dievo valią…

Nu, tai gal tada ir viskas aišku. Man gi ištisai kala tas mintis. „Nereikia tau jokių egzortų. Viskas tėra prasimanymas, meluoji pati sau. Nieko tau nereikia, visi melagiai…“ Taigi čia gundymas gryniausias!
Ir dar, žinot, ar jūs jaučiate kitų pavydą? Man labai tai paaštrėjo dabar.

Jaučiu, be abejo, tik tikrinuosi, ar ne many pačioje problema. Nes realiai tai neįsivaizduočiau, ko man galima pavydėti. Bet dažnai netgi jaučiu jį sklindant būtent iš „šventų“ žmonių.

Po mano vestuvių, t. y. metrikacijos, pasikeitė vienos moters santykis su manimi. Pavydi, – gal todėl, kad iškart tapau kaip ir savo vyro bendrasavininkė, vadinasi – ir jai viršininkė. Betgi aš to visiškai nedemonstruoju! Tai tik  faktas.

Suprantu, jaučiu, ką turi omeny.

 

Ir atsirado dar vienas dalykas…

 „Kabina“ patį Mindaugą?

(Po pauzės) Nesmagu sakyt, bet taip.

Kas dabar tau sunkiausia?

Viskas būtų nieko, bet tie rytai. Kol išsidrebu…

Vis dar purto?

Rytais žiauriai! Pasidarau kavos, atsisėdu prie stalo ir prasideda… Toks drebulys. Imu greit melstis, daug, prašyt „Viešpatie, padėk, Kristau, padėk!“ Bet krato. Mindaugas, būna, dar guli, o aš purtausi. Imsiu melstis nesikeldama iš lovos, nes tuoj nebeįstengsiu rytais išlipti. O koks jūsų rytas?

Mano rytas sunkus. Kol susidėlioju, kas esu ir – ar esu.


Tai va, ir jau kad krato mane, kad purto!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *