Karolis Bareckas. „Skyrybos ženklas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018)

Pirmajame Karolio Barecko eilėraščių rinkinyje ryškios lyrinio herojaus pastangos susivokti pasaulyje, kuris pasiūlo savo istoriją su visa įmanoma įvairove – geografine, kultūrine, religine, su tuo, ką reikėtų vadinti žmonijos lobynu ir nuokryčiais, su šalia esančia realybe ir Visatos slėpiniais, kuriuos įsivaizduoti ir pažinti neužteks nei gyvenimo, nei žinių, bet pastanga tą daryti ryški.

Skaityti plačiau

Lina Buividavičiūtė. „Helsinkio sindromas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2017)

Linos Buividavičiūtės poezijoje apstu netikėtų sugretinimų, kultūrinių ir mitologinių bei teologinių asociacijų, kurios neretai perauga į provokacijas. Tad visai natūralu, kad jos žodyne archetipai šliejasi prie slengo, ironija perauga į groteską, o tai, ką banaliai derėtų vadinti jaunatvišku maksimalizmu, ne taip jau retai deformuojasi į neurotines būsenas.

Skaityti plačiau

Egidija Šeputytė. „Sekretai ir sekreterai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2016)

Mergaitė ir naivūs vaikystės sekretai; brandi moteris ir mįslingi puošnūs sekreterai, jų stalčiukai bei slaptavietės; moters-mergaitės, išorinio pasaulio irvidinės realybės alcheminė jungtis ir lengvas visa tai skiriantis šydas – esminiai Egidijos Šeputytės pirmosios knygos rūpesčiai, psichologiniai vektoriai, aišku, ir grakštūs poetiniai atradimai.

Skaityti plačiau
1 2 3