Tautvyda Marcinkevičiūtė. „Mano poe(ma)ma“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)

Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščiais apglobiama seno žmogaus dvasia. Apglobiama taip, kad ir ta, kuri apglobia, išgyvena džiaugsmą, teisingo gyvenimo jutimą. Nuolat atšaukinėjama mirtis, nenorima prarasti, nenorima išleisti iš namų tos, kuri čia visada buvo. Eilėraščių poetiškumas – atsargūs etikos žingsniai į estetiką.

Skaityti plačiau

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. „Romanas su Frau“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)

Europa sensta, jai reikia vis daugiau rūpesčio ir slaugos. Praktiški, taupūs, itin tvarkingi vokiečiai mielai samdo lietuves, garsėjančias pareigingumu ir darbštumu, kad jos už nedidelį atlygį slaugytų nebegebančius apsitarnauti jų senolius. Daugybė moterų, ilgiausiems mėnesiams palikusios savo šeimas ir namus, šiandien legaliai ar nelegaliai darbuojasi Vokietijoje.

Skaityti plačiau

Markas Zingeris. „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017)

Lietuvos teatrams skirtų amerikietiškų miuziklų vertėjui Jašai Bliuminui diagnozuojama širdies liga. Prieš guldamasis ant operacinio stalo, jis mintimis grįžta į savo stulbinančią praeitį. Ir atveria mums ištisą margaspalvę epochą. Vaikystėje gabus berniukas, laimėjęs Maskvoje skaitovų konkursą, buvo pasodintas Stalinui ant kelių ir atsidūrė milžiniškais tiražais leidžiamų vaikų žurnalų viršeliuose, sovietinės tikrovės paženklintoje paauglystėje suliepsnojo meile repatriantei brazilei, o galiausiai su tūkstantine minia lemtingą naktį stojo ginti Lietuvos.

Skaityti plačiau

Daiva Čepauskaitė. „Aš tave užmiršau“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)

Daiva Čepauskaitė – poetė, dramaturgė, aktorė. Šiame rinkinyje skelbiamos trys autorės pjesės: „Pupos“, „Musė“ ir „Aš tave užmiršau“. 2007 m. už pjesę „Pupos“ D. Čepauskaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė. 2011 m. už pjesę „Aš tave užmiršau“ Sugiharos fondo paskelbta Tolerancijos žmogumi.

Skaityti plačiau

Gasparas Aleksa. „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)

Kunigo Juozo Zdebskio istorija knygoje „Šventojo Akiplėšos medžioklė“. Veiklaus kunigo gyvenimas buvo kupinas skaudžių patirčių ir pavojų. Jis, kilnojamas iš parapijos į parapiją, du kartus kalėjo už vaikų katekizavimą, išėjusį į laisvę saugumiečiai jį bandė sugniuždyti psichologiškai. Nuo kunigo nusigręžė bičiuliai, tačiau jis nė vieno žmogaus nelaikė priešu. Penketą kartų buvo kėsintasi jį nužudyti. Galiausiai J. Zdebskis, saugumiečių vadintas Akiplėša, įkyriai persekiotas iki paskutinės gyvenimo minutės, žuvo per autoįvykį iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis.

Skaityti plačiau

Aldona Ruseckaitė. „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)

Tautos šauklys, dainius, žadintojas. Dažnai šie nuvalkioti apibūdinimai – tai viskas, ką žinome apie vieną garsiausių Lietuvos istorijos asmenybių Maironį. Jis mums yra tapęs patriotiškumo, lietuvybės bei pareigos simboliu, tačiau tikrame poeto, kunigo gyvenime netrūko triukšmingų menininkų susibūrimų, moterų draugijos, meilės istorijų ir garbės troškimo. Galbūt metas savo didvyrį pažinti iš naujo?

Skaityti plačiau

Māra Zālīte „Penki pirštai“. Iš latvių kalbos vertė Erika Drungytė (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016)

Geriausias 2013-ųjų Latvijos prozos kūrinys. „Penki pirštai“ – autobiografinis romanas. Jame pasakojama apie penkiametės Lauros kelionę iš Sibiro į Latviją. Aprašomi pirmieji įspūdžiai nepažįstamoje, bet išsvajotoje Tėvynėje, gyvenimas sovietinėje tikrovėje, jautrūs santykiai su tėvais ir seneliais, piešiamas didžiulis, neaprėpiamas mergaitės fantazijų pasaulis.

Skaityti plačiau

Gintaras Patackas „Mažoji dieviškoji Co – 2. Metai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014)

Gintaro Patacko antroji Mažoji dieviškoji – tokia pat provokuojanti ir laužanti taisykles, kaip ir pirmoji, išleista 2013 m. Atrodytų, kad į knygos pavadinimą įrašyti „Metai“ nukels mus į K. Donelaičio istorinę ir kultūrinę aplinką, tačiau jau iš pirmųjų eilėraščių paaiškėja, kad XIX amžius, kaip ir Antika ar Viduramžiai, yra tiesiog čia ir dabar.

Skaityti plačiau
1 2 3 4