Keturios linksmai svajingos ir padūkusiai išmintingos bei labai gražiai iliustruotos trumpasakaitės apie tai, kad svajonės aplanko visus: nuo mažiausio vabaliuko iki didžiulio krokodilo.
Visą Lietuvą apskriejęs „Poezijos pavasaris 2018“ jau baigėsi, tačiau neabejotina, jog eilės ir toliau skambės įvairiausiuose namuose ir kiemeliuose, kultūros centruose ir bibliotekose. Buvusius kviečiame prisiminti, nebuvusius – pasidairyti antrosios festivalio savaitės renginiuose Kaune bei drauge pasidžiaugti kauniečių poetų įvertinimais.
Estijoje, prestižinėje literatūros mėnraščio „Looming“ bibliotekėlėje („Loomingu Raamatukogu“) išėjo Kęstučio Navako knyga „Kala peeglis“ („Žuvis veidrody“). Knygoje – 50 eilėraščių iš rinkinio „100 du“ (Apostrofa, 2013). Sudarė ir vertė Rein Raud.
Savo skaitymo atradimais dalijasi rašytojai Ona Jautakė ir Vidmantas Kiaušas-Elmiškis.
Pirmasis šios knygos leidimas išėjo 2005-aisiais, buvo išsyk išpirktas, o ieškančių yra ligi šiol. Šis, antrasis, leidimas nėra pakartojimas. Knyga papildyta 10 tekstų, rašytų toje pačioje „komercinių kioskelių“ epochoje (1994–1996). Knygą sudaro ir esė įprasta prasme, ir daugybė itin bohemiškos memuaristikos, ir humoreskos su tų laikų realijomis.
Kęstučio Navako knyga „Lorelei“ (2013) jau tapo bibliografine retenybe. Autorius rinktinę papildė 32 tekstais, ir dabar skaitytojų rankose „Lorelei. 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai“. Tai autentiški meilės laiškai, K. Navako poezijos kūriniai ir įspūdingiausios pasaulio poetų lyrikos vertimai (vertė knygos autorius).
Lorelei — sirena nuostabia daina viliojanti plaukiančius link pavojingos Reino upės uolos — įkvėpė ne tik Heinrichą Heinę, bet ir Kęstutį Navaką. Šiuo vardu pavadintas unikalus forma ir turinių laiškų, eilėraščių ir poetinių vertimų rinkinys, kurio vizualų pavidalą sukūrė knygos menininkė Sigutė Chlebinskaitė.
Naujoje nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Navako poezijos knygoje – šimtas eilėraščių, kuriuos autorius vadina Petrarcos arba Shakespeare‘o sonetų modifikacija.
Tekstinės realybės šlovinimas, sunkiasvoris frazių barokas, sodrus minties minimalizmas, pasaulio literatūros montažas, kinematografas, skambus žodžių šlamėjimas, gyvenimo spektakliai, jausmų špagos ir skiautiniai, įvairiausio masto fantazijos bei (nusi)svaigimai – štai kas gyvena šiame ne-romane, kuris yra tikriausia kopijų kopija, o jo autorius jau yra gyvasis tekstas.
Kunigo Juozo Zdebskio istorija knygoje „Šventojo Akiplėšos medžioklė“. Veiklaus kunigo gyvenimas buvo kupinas skaudžių patirčių ir pavojų. Jis, kilnojamas iš parapijos į parapiją, du kartus kalėjo už vaikų katekizavimą, išėjusį į laisvę saugumiečiai jį bandė sugniuždyti psichologiškai. Nuo kunigo nusigręžė bičiuliai, tačiau jis nė vieno žmogaus nelaikė priešu. Penketą kartų buvo kėsintasi jį nužudyti. Galiausiai J. Zdebskis, saugumiečių vadintas Akiplėša, įkyriai persekiotas iki paskutinės gyvenimo minutės, žuvo per autoįvykį iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis.
