Lina Buividavičiūtė. „Helsinkio sindromas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2017)

Linos Buividavičiūtės poezijoje apstu netikėtų sugretinimų, kultūrinių ir mitologinių bei teologinių asociacijų, kurios neretai perauga į provokacijas. Tad visai natūralu, kad jos žodyne archetipai šliejasi prie slengo, ironija perauga į groteską, o tai, ką banaliai derėtų vadinti jaunatvišku maksimalizmu, ne taip jau retai deformuojasi į neurotines būsenas.

Skaityti plačiau

Ieva Gudmonaitė „Sniego skonis“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015)

Pirmosios Ievos Gudmonaitės knygos varomoji jėga – išgyvenimai, radęsi atsiskiriant nuo tėvų namų, bandant kurti savuosius. Eilėraščiams būdingas vizualumas, suteikiantis žodžiui daugiau erdvės ir prasmės. Kita vertus, jos poezija yra muzikali ir trapi, perteikianti sunkiai apčiuopiamus sielos virpesius, bylojanti apie būties misteriją, kartu nevengianti aštresnio kalbėjimo, aktualijų.

Skaityti plačiau

Laura Sintija Černiauskaitė „Nauja vėjo rūšis“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015)

L. S. Černiauskaitės kalba – lakoniška, skaidri, intensyvi, tekstai įtraukiantys, kad ir apie ką autorė bekalbėtų – rašytinio žodžio galią, saviraišką, žmogiškosios būties (žiemkenčiavimo) skaudybę ir grožį, gąsdinantį mirties priartėjimą, artimųjų mirtį ar meilę, kuri ištinka kaip fatališkas smūgis, kaip bausmė ir kaip dovana.

Skaityti plačiau
1 3 4 5 6 7 10