Rašytojui Vytautui Martinkui – 75-eri!

Vytautas Martinkus (g. 1943 gegužės 28 d.), antrasis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas, vairą parėmęs iš Antano Drilingos, ką tik paminėjo garbingą jubiliejų. Nors rašytoją Kaune besutiksi retokai, kolegos bičiulio tikrai nepamiršta.

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus trisdešimtmetis. Skyriaus vadovai Algimantas Mikuta (1982 m. spalis–1988 m. gruodis), Vytautas Martinkus (1974 m. lapkritis–1982 m. rugpjūtis) ir Antanas Drilinga (1971 m. birželis–1974 m. lapkritis) 2001 m. kavinėje „Ketvirtoji valdžia“. Iš skyriaus archyvo

Galėčiau savo bendraamžį apkaišyti visokiais komplimentais, nes jis visų jų vertas, bet aš apibendrinsiu juos vienu žodžiu, kuris ne visiems panašus į panegiriką, – Vytautas yra didysis krapštukas. Pasinaudojant šia jo savybe, visais laikais jis būdavo apkraunamas pačiais nemaloniausiais darbais. Taip buvo Kaune, kai jis vadovavo būreliui rašytojų, atsikirtinėjo į visokius valdžios raštus, dėl to 1986 metais buvo nuviliotas į Vilnių, kur jo laukė dar didesnė šūsnis valdiškų popierių. Teko perimti jo pareigas, todėl galiu pasakyti – nebuvo jos malonios, ypač šį tą kuriančiam žmogui. Vytautas, kiek pamenu, niekada neafišavo savo kūrybos, bet visąlaik kažką atkakliai rašė. Niekada negalėjai nuspėti, kur jis pasuks, į kokį amžių, į kokią gyvenimo sritį. Man kažkodėl atrodo, kad jis itin prisikankino su tuo Griškevičiaus garlėkiu, bandydamas suderinti istorinius faktus su lakia išmone, kurios jam niekada nestigo, – tai liudija naujausias  jo romanas „Tavo bažnyčios rūsys“, kurį tik įpusėjau. Rašytojų sąjunga yra turėjusi ne vieną pirmininką, bet jei reikėtų rinkti etaloninį, siūlyčiau Martinkų. Žinoma, jo paties nenaudai, nes jis nemoka įsakinėti, pareikalauti, reikalui esant piktai atsikirsti ir išplūsti, todėl visus nemalonumus girgždėdamas neša ant savo kupros. Kai jis išsikėlė į Vilnių, apgailestavau, kad nėra pas ką užeiti pasiguosti liūdną vakaro valandą, o juk ir gimtadienius dažnai kartu švęsdavome į vagoną panašiame jo butelyje. Ir būtinai Violetai dainuojant senoviškus romansus.

Ką darysi, esame nebe jaunuoliai, o tu, mielas broli žemaiti, net akademikas. Tikiuosi, kad atšventei jubiliejų su artimaisiais ir bičiuliais, ir jie palinkėjo visokių gėrybių, o aš sakau, – girgždėk nepasiduodamas, senas elektrike, ir labai neliūdėk, o darbų darbelių tokiam žmogui kaip tu niekados nepristigs.

 

Algimantas Mikuta

Vytautas Martinkus

 

Mielas Vytautai,

sulaukus gražaus jubiliejaus –

 

visai kitaip visai kitaip

pražysta astros jau ne taip

kaip kitados lietuj ir vėjuos

jos Tau žydėjo

 

visai visai kitaip tačiau

taip pat baltai kaip ir anksčiau

visai taip pat gal vien tiktai

todėl ir žydi jos kitaip

 

nuoširdžiausi sveikinimai!

 

Donaldas Kajokas

 

                           Iškilusis Žemaiti!

                           Mįslingasis Rašytojau!

    Plunksnos brolių ir sesių Krikštytojau, Laidotojau, Įamžintojau!

     Aukščiausiomis švietimo ir mokslo regalijomis

               Vainikuotasis Pedagoge ir Literatūrologe!

                       Garbusis Kolega Martinkau!

                      Malonus Žmogau Vytautai!

Nepermaldaujamoji Likimo Gegutė Tau iškūkavo 75-ąjį Pavasarį.

Ir dar kokį!.. Su iki švytėjimo sveikintojų kojų ir padangų nuzulintu Pavilnio Juoduoju keliu, su jautria artimųjų meile, su pelnyta akademinio pasaulio pagarba, su ne jubiliejinės buities supratingąja atjauta… Tačiau bene svarbiausia – su tokia skvarbia egzistencine šviesa iš „Tavo bažnyčios rūsio“, kad vienas po kito žagtelėjo priversti praregėti Violeta Kelertienė, Viktorija Daujotytė, Petras Bražėnas, Valentinas Sventickas ir kiti gimtosios literatūros gelmenų aiškiaregiai… Ką bekalbėti apie mus, tau neabejingus Autų gatvės senbuvius, iš kurių Tu prieš aibę metų išėjai į Lietuvos žmones… Esi ir Būk! Nužydėjus gaivalingajai Gegužei ir alinančioms Sukaktuvėms, leisk viltingai priminti, kad Tavo talentų Pašaukimo knygoje boluoja dar dešimtys tuščių puslapių…

 

Petras Palilionis

 

Vytautas Martinkus, Petras Palilionis ir Eduardas Viskanta. E. Viskantai įteikiamas Lietuvos rašytojų sąjungos nario pažymėjimas. Iš P. Palilionio asmeninio archyvo

 

Garbusis Rašytojau Vytautai,

daugelį metų Jus pažįstu, seku Jūsų kūrybą kaip skaitytoja, kaip muziejininkė, kaip pasitaikiusių bendrų veiklų dalyvė. Esate begalinio darbštumo, kūrybingumo  ir takto pavyzdys, išmintingo žodžio ir orios laikysenos savininkas… Sveikinu Jus su Gimtadienio Švente! Ir linkiu, anot Maironio, „oro plačiau pasemt krūtine“, ir rašalo kompiuterio plunksnoje, ir sveikatos iš Dievo malonės!

 

Nuoširdžiausiai,

Aldona Ruseckaitė

 

„Pegasas“ 1979 m. Kauno profsąjungų rūmuose, Petras Palilionis, Rūta Staliliūnaitė, Petras Venclovas ir Vytautas Martinkus. Iš P. Palilionio asmeninio archyvo

Mielas Vytautai,

pažįstu Tave per keturiasdešimt metų, turbūt nuo 1974-ųjų, kai tapai LRS Kauno skyriaus atsakinguoju sekretoriumi. Visada buvai tolerantiškas, pakantus, skaitydavai mūsų rankraščius, tikėjai mumis, nors ne visi pateisinome Tavo viltis, rūpinaisi mūsų kūrybos publikavimu. Mano nuomone, buvai ir likai jautrus, taikus, užjaučiantis ir  geranoriškas. Jei ne Tu, lietuvių literatūroje nebūtų net kelių prozininkų. Globojai mus, jaunesnius ir žymiai vyresnius už save. Prikalbinai grįžti į kūrybos kelią ne vieną tarpukario rašytoją, represuotą ar atstumtą sovietinės valdžios.

Galėčiau išvardinti ir daugiau Tavo veiklos sričių, bet kažkodėl šiandien prisiminiau linksmą epizodą iš 1976 metų, kuris turėtų parodyti, kaip nedovanotinai bjauriai naudojomės Tavo žmogiškumu ir didžiadvasiškumu. Jau nebeprisimenu, kokia proga pas Tave svečiavosi Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas. Buvome pakviesti ir mudu su Leonu Zaleckiu. Tavo Violeta paruošė turtingą vaišių stalą. Aišku, svečiai šiek tiek įkaušo, bet atmosfera buvo gana draugiška. Ir tada Aputis šliūstelėjo žibalo į ugnį – supdamasis fotelyje pašaipiai tarė: „Tau, Leonai, ši vasara buvo bloga – bitės neprinešė medaus. Ką nuveši Mikelinskui, kad jis išgirtų tavo kūrybą?“ Zaleckis buvo ūmaus būdo žemaitis. Jis įniršęs kažką riktelėjo ir tarsi liūtas liuoktelėjo ant Apučio. Abu nugriuvo ant grindų ir ėmė raičiotis. Atrodė, kad Leonas pasiutimu įveiks Juozą. Tada neištvėrė Granauskas ir puolė Apučiui į pagalbą. Dabar jau visi trys kamuoliavosi ir prunkštė it pikti katinai. Maniau, kad jie viską išdaužys Tavo gražioje svetainėje. O Tu apstulbęs ir sumišęs vis dar inteligentiškai kalbinai mušeikas: „Vyrai, vyrai, baikit, liaukitės, ką čia sugalvojot?“ Bet argi jie girdės? Iš virtuvės atbėgo Violeta ir ėmė šaukti. Kilo dar didesnis triukšmas ir visiška sumaištis.  Galiausiai Zaleckis buvo suriestas į ožio ragą ir prispaustas prie grindų. Bet, aišku, nenorėjo prisipažinti esąs nugalėtas. Violeta įsakė jam tuoj pat dingti į  namus, o  man liepė jį palydėti. Leonas karščiavosi, svaidėsi rupūžėmis, velniais ir žalčiais. Man pavyko jį šiek tiek apraminti ir mudu išsiskyrėme.

Laimonas Inis ir Vytautas Martinkus Kauno menininkų namuose. A. Kairio nuotrauka

Kitą dieną sužinojau, kad dar ne viskas tuo baigėsi. Zaleckis, grįžęs namo, sėdo į savo „Pobedą“ ir atidūmė į Donelaičio gatvę prie Tavo namo. Pasistatė automobilį prie lauko durų ant šaligatvio ir laukė išeinančių Apučio su Granausku. Ketino suvažinėti du būsimus lietuvių literatūros klasikus!

Štai kaip reikia įrodinėti savo kūrybos vertingumą! Mudu, Vytautai, taip negalėjome ir, be abejo, negalėsime. Nors gal ir reikėtų…

 

Petras Venclovas

 

 

Su nuostaba galvoju apie sukaktuvininko Vytauto Martinkaus kūrybos kelią: po inžinierinių studijų Kaune pasuka į filosofijos ir beletristikos vingrybes, knyga po knygos kopia į akademines aukštumas. Kantrus, tylus, tikrai kietas žemaitis. Iš kalnaverčių padermės, ne kitaip.

Esu dėkingas likimui už ilgametę bičiulystę su Vytautu, už oraus, išmintingo šeimos vyro pavyzdį, už rašytojų brolijos vienijimą pačiais sunkiausiais istorinio virsmo metais. Deja, kuklieji dažnai lieka deramai neįvertinti.

Mielai stoju į sveikintojų rikiuotę.

 

Aleksas Dabulskis

Kauniečiai rašytojai, susibūrę Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus 20-mečio įkūrimo proga, taigi – 1991 m. Pirmoje eilėje: Gintautas Dabrišius, Nijolė Raižytė, Renata Zajančkauskaitė, Birutė Vilkaitytė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Jūratė Sučylaitė, Giedrė Širvytė; antroje eilėje: Juozas Žlabys-Žengė (1899 05 02–1992 11 09), Kazys Jankauskas (1906 11 24–1996 05 01), Eduardas Viskanta (1902 03 13–2002 02 02), Viktoras Katilius (1910 11 24–1993 07 04), Gražina Cieškaitė, Aldona Elena Puišytė, Rita Vinciūnienė (1944 01 01–2015 02 20), Dovilė Zelčiūtė; trečioje eilėje: Rimantas Klusas, Bronius Dovydaitis, Jurgis Gimberis, skulptorius Juozas Šlivinskas, Aleksas Dabulskis, Laimonas Inis, Vytautas Martinkus, Leonas Gudaitis; ketvirtoje eilėje: Robertas Keturakis, Leonas Zaleckis (1929 02 20–2003 10 26), Petras Venclova, Petras Palilionis, Mečys Rakauskas, Algimantas Mikuta. Iš skyriaus archyvo

Prisimenu, garbusis sukaktuvininke Vytautai, pirmąjį mudviejų susitikimą. Šviesaus atminimo Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto dėstytojas Juozas Juozaitis pasakė, kad Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius ieško literatūrai prijaučiančio, daugiau mažiau tvarkingo studento, kuris organizuotų literatūros vakarus ir talkintų kauniečiams rašytojams, atlikdamas nurodytus pavedimus. Tikėtina, literatūrologas J. Jasaitis, rašęs ir prozą, vėliau tapęs ir Rašytojų sąjungos nariu, mane rekomendavo…

Tądien buvo vėlyvas ruduo arba žiemos pradžia, nes Kauno menininkų namai pasitiko nejaukiai žvarbiai – šildymas arba neįjungtas, arba, dėl techninių nesklandumų, vėl išjungtas. Kauniečių rašytojų vadovas, anuomet – atsakingasis sekretorius (1974 m. lapkritis–1982 m. rugpjūtis), Vytautas Martinkus stovėjo prie lango, įsisupęs į paltą, ir susimąstęs žiūrėjo, kaip beržo (kuris, labai gaila, senokai nupjautas) šakos bilsnoja į dailiai lenktus popiežiaus nuncijui statyto pastato langų rėmus.

1977-ųjų balandžio 1-ąją visiškai rimtai įsidarbinau Lietuvos rašytojų sąjungos Grožinės literatūros propagandos biure, skyriuje, regis, nesunkiai pritapau, netruko prabėgti 12 metų. Kol dirbome drauge, mielas Vytautai, tik du kartus mačiau patį didžiai susinervinusį, išmuštą iš pusiausvyros; kartą – įpykusį, kai sparčiai garsėjantis poetas pasirinko trumpesnį kelią ir bandė iššokęs pro langą nesėkmingai nusliuogti beržo kamienu, o  kitas ne mažiau žinomas lyrikas tingiai stabdė: „Nešok, Gintarai, užsimuši!“ Aš, dar jaunas ir nesuklypęs, dusdamas nešiau traumuotąjį, skubėjau perduoti medikams… Rūstesnė, tikra tragedija, kai gydytojai nebepadėjo – Vilniuje, saugumiečio bute, buvo nušautas dramaturgas ir prozininkas Raimundas Samulevičius. Pakraupome, išsigandome, sutrikome visi.

Šiaip jau skyriuje gyvenome draugiškai. Literatūros konsultantais pakaitomis dirbo Algimantas Mikuta (kai išvažiavote į Vilnių, perėmė Jūsų pareigas) ir Aleksas Dabulskis – smagūs, žodžio kišenėje neieškantys vyrai, retsykiais vakarop ir padainuodavę, ir nevengdavę pasivaikščioti po miestą su jaunaisiais rašytojais… Manau, kad bendrai nuotaikai, bendravimo kultūrai įtaką padarė, nustatė ribas, kurių peržengti nevalia, Jūsų tolerancija, neskubriai protingi samprotavimai, teisingų sprendimų paieška, pasitariant su kolegomis bei artimesniais bičiuliais. Nesakau, kad anuomet sąmoningai mokiausi stebėdamas Jus, juolab, kol gyvenimas šypsodamasis nepasiūlė, tikrai neketinau vadovauti Kauno rašytojams, tačiau buvimas šalia Jūsų, ramiai ir kruopščiai planingas darbas, kai dabar pagalvoju, atliko savo; regis, specialiai nesistengdamas, būsiu šį bei tą įsisavinęs. Dėkui. Tvirtai spaudžiu dešinę, sukaktuvininke Vytautai!

 

Širdingai,

Vidmantas Kiaušas-Elmiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *