Vytautas Balsys. „Kad tu žinotum…“ (pjesės ištrauka)
Vytautas Balsys. Iš asmeninio archyvo
Neprabėgo nė pusmetis, kai skelbėme teatro ir televizijos režisieriaus Vytauto Balsio vienos pirmųjų pjesių „Akla višta“ ištrauką. Juk tarp ryškių jo talentų – ir literatūra. Vytautas rašo eiles, apysakas bei, žinoma, pjeses. Įvairūs jo kūriniai ar jų ištraukos jau publikuoti periodikoje, o pjesės buvo pastatytos scenoje („Akla višta“, „Žmogus medyje“).
Džiugina V. Balsio kūrybingumas, temų ir žanrų įvairovė, netikėti, netradiciniai siužetų viražai, personažų originalumas. Šit „Akloje vištoje“, visais atžvilgiais modernioje, absurdo estetika paremtoje pjesėje, žaidžiama paradoksais ir apgaulinga realybe, „Žmogus medyje“ atskleidžia vienatvę, susvetimėjimą, užslėptą šviesos ir vilties troškimą. Pjesėse gausu tragikomiškų situacijų, kuriose išryškėja likimo kirčiai.
Ir štai, karantino sąlygomis, kuomet vieni kūrėjai per literatūrinę proktologiją bando raškyti žvaigždes, o kiti socialiniuose tinkluose viešina savo gebėjimus realistiškai vaizduoti falus ir kitus objektus bei necenzūriškai keiktis, režisierius ir dramaturgas V. Balsys pateikia dar vieną naują pjesę „Kad tu žinotum“, kurios ištrauką, autoriui maloniai sutikus, ir skelbiame.
Ši pjesė nuo ankstesniųjų skiriasi stiliumi, daug gilesnėmis, psichologiškai motyvuotomis personažų charakteristikomis, gyvenimiškomis situacijomis. Autorius šį kartą savo dėmesį sutelkė į vienos šeimos sudėtingų santykių analizę, kurioje ryškėja dvasinis skurdas, menkumas, miesčioniškas, lėkštas gyvenimo suvokimas. Ir, kaip atsvara šioms pseudovertybėms, šviesia gaida nuskamba vienos pagrindinių herojų – jaunos merginos Danguolės, įvaikintos Dalios ir Romo dukros – tikro, nesumeluoto gyvenimo ilgesys, išeities iš dusinančios aplinkos paieškos, žinoma, gan skausmingos ir nelengvos.
Sodrios, įsimintinos „versliųjų“ Romo, Monikos, Dalios charakteristikos, jų dialoguose gausu sarkastiškų detalių, kuriomis ne tik atskleidžiamas šių veikėjų proto ribotumas, bet ir piešiamas buko, plėšraus miesčionio paveikslas. Paveikslas kaip plintantis užkratas, reiškinys. Todėl Danguolės ir mirštančio Stepono dvasinis ryšys, meilė tampa ryškiausia atsvara juos supančiam menkystų pasauliui. Sugebėjimas pakilti iš moralinio nuopuolio – vienas svarbesnių pjesės „Kad tu žinotum“ motyvų.
Gediminas Jankus
Vytautas Balsys
KAD TU ŽINOTUM…
Pjesės ištrauka
Veikėjai
DANGUOLĖ – jauna mergina, įvaikinta Dalios ir Romo dukra
ROMAS – brandus vyras, apie 50 metų
DALIA – Romo žmona, 40 metų
MONIKA – versli moteris, Stepono žmona, 36 metų
STEPONAS – Romo brolis, 40 metų
TADAS – jaunuolis
DANGUOLĖ. Monika, noriu padėkoti už dovaną, jūsų dažai stebuklingi.
MONIKA (apžiūri Danguolės paveikslėlį). O Dieve, kokios spalvos, kiek aistros tavyje! Nuostabu, tu išties talentinga. Padovanok man jį.
DANGUOLĖ. Nupiešiu jums kitą paveikslą.
MONIKA. Ne, ne… noriu šito, su paslaptingais hieroglifais.
DANGUOLĖ. Čia tik eskizas.
MONIKA. Vaikeli, perku tavo piešinį.
DANGUOLĖ. Sunku ginčytis.
MONIKA. Moku grynais, palauk, tuoj! (Ieško piniginės.) Viešpatie, prakeiktos technologijos, visi pinigai kortelėje.
DANGUOLĖ. Sutinku, darbas parduotas! Prašau pervesti į mano sąskaitą vieną milijoną.
MONIKA. Taip greitai? Gudrus vaikas, šį kartą pasiduodu, bet lauksiu kito paveikslo.
DANGUOLĖ. Kam jis jums?
MONIKA. Aš jį nuskenuosiu ir atspausdinsiu ant marškinėlių. Mano kosmetikos salono merginos nešios tavo hieroglifus – meilės ir aistros ženklą! Paleisime marškinėlius į apyvartą. Jauti, kvepia pinigais?
DANGUOLĖ. Ne tam aš kūriau paveikslą.
MONIKA. Suprantu, tave įkvėpė iš aukščiau, bet aš matau porą verslo žingsnių į priekį.
DANGUOLĖ. Neturiu su kuo pasišnekėti, todėl ir piešiu.
MONIKA. Su mama ar tėvu nebendrauji?
DANGUOLĖ. Deja, staiga tapau jiems svetima.
MONIKA. Nesąmonė, esi vienintelė turto paveldėtoja!
DANGUOLĖ. Nedomina!
MONIKA. Ką čia dabar šneki?
DANGUOLĖ. Pasaulis pasikeitė.
MONIKA. Kažką slepi nuo manęs?
DANGUOLĖ. Apie ką jūs?
MONIKA. Įsimylėjai?
DANGUOLĖ. Ne, tik susirašinėju.
MONIKA. Ar buvote susitikę?
DANGUOLĖ. Jokiu būdu.
MONIKA. Tikiuosi, jis ne marsietis?
DANGUOLĖ. Ne, iš mėnulio.
MONIKA. Gerai, būk paslaptinga, tik saugok save.
DANGUOLĖ. Nuo ko?
MONIKA. Nuo sukčių ir piktųjų dvasių.
DANGUOLĖ. Mano namai tapo tamsių dvasių buveine.
MONIKA. Įsivaizduoju, Romas – tikras diktatorius, o Dalia po jo padu. Nieko neliko iš buvusios gražuolės. Sotus gyvenimas moteriškę pražudė, ji virto baimės drebučiais.
DANGUOLĖ.: Nesakykite taip, mama labai viskuo domisi.
MONIKA. Domėtis nedraudžiama, bet reikia ir dirbti.
DANGUOLĖ. Jai būtinas poilsis.
MONIKA. Dalia amžinai ilsisi.
DANGUOLĖ. Pastaruoju metu ją slegia baisus nuovargis.
MONIKA. Ar rodei Daliai savo piešinį?
DANGUOLĖ. Ne, mama manęs vengia.
MONIKA. Ji tau nėra mama, bet ir ne draugė.
DANGUOLĖ. Dalia buvo ir yra mano mama, gal net draugė ar vyresnė bičiulė. Deja, dabar tiltai tarp mūsų sugriuvo.
MONIKA. Tu užaugai, esi turtinga ir graži. Dar metai ir galėsi mėgautis gyvenimu, palikimu, keliauti po pasaulį.
DANGUOLĖ. Noriu kačiuko, o tėtis man neleidžia jo laikyti.
MONIKA. Nebūk mažas vaikas, neramu dėl tavęs.
DANGUOLĖ. Ir mane kartais juodos mintys apsėda, kamuoja baisūs košmarai. Praėjusią naktį pabudau virtuvėje, tačiau niekaip nesupratau – kaip aš ten nukeliavau?
MONIKA. Gal tau tik prisisapnavo?
DANGUOLĖ. Bijau tėčiui pasakoti, jis tuoj mane į psichuškę įkiš.
MONIKA. Niekam nieko neaiškink. Aš per platintojus užsisakiau modernių nanopiliulių imuninei sistemai stiprinti.
DANGUOLĖ. Nanovaistai?
MONIKA. Kelias savaites pati juos naudoju, visa kaip ant sparnų. Nervai susitvarkė.
DANGUOLĖ. Nereikia man vaistų.
MONIKA. Naivuole, čia naujausios technologijos, duosiu paskaityti informacinį lapelį, atsisiunčiau internetu. Nanopiliulės keliauja žmogaus kraujagyslėmis ir pasiekia pažeidžiamiausius kūno organus. Tai nėra vaistas ar kokie nors papildai. Jie sutvarko visą žmogaus organizmą.
DANGUOLĖ. Taip nebūna.
MONIKA. Jei širdis silpna, stiprina širdies raumenį, jei inkstai šlubuoja, tvarko inkstus, valo kraujagysles. Jei nuotaika bloga, reguliuoja serotonino kiekį kraujyje.
DANGUOLĖ. Kas tai per daiktas?
MONIKA. Pagersi mėnesį, miegosi savo lovoje, o ne virtuvėje.
DANGUOLĖ. Jie kartūs?
MONIKA. Pažiūrėk, saldūs, gražūs, maži žirniukai. (Duoda dėžutę Danguolei.)
DANGUOLĖ. Atėjau su paveikslu, o jūs kišate man vaistus.
MONIKA. Tau reiktų iš namų išvaryti piktąsias dvasias.
DANGUOLĖ. Kaip?
MONIKA. Tik nesijuok, dabar aš rimtai. Esi girdėjusi apie veršio skrandį, išimtą iš rauginamo pieno?
DANGUOLĖ. O siaube, mane vimdo.
MONIKA. Nebūk lepūnėlė, seniausias žemaičių receptas sūriams gaminti.
DANGUOLĖ. Nesiruošiu jo mėginti.
MONIKA. Šiandien šis stebuklingas vaistas turi ir kitą paskirtį.
DANGUOLĖ. Kokią?
MONIKA. Valo namų aurą.
DANGUOLĖ. Nesuprantu.
MONIKA. Vaistai mūsų tautoje buvo naudojama šimtmečiais. Kai Steponas susirgo, aš kreipiausi į vieną gyduolį Žemaitijoje. Jis man išrašė receptą. Susiradau seną močiutę kaime netoli Viekšnių, ir ji man paruošė.
DANGUOLĖ. Maitinate Steponą raugintu veršio skrandžiu?
MONIKA. Prisiek, kad niekam neišduosi.
DANGUOLĖ. Kam? Policijai?
MONIKA. Tau juokinga, bet kai giltinė pasibeldžia į duris, griebiesi šiaudo.
DANGUOLĖ. O ką sako medikai?
MONIKA. Medikai dirba su chemija; čia – žymiai daugiau.
DANGUOLĖ. Piktosios dvasios?
MONIKA. Kas, manai, atsiuntė į mūsų šeimą ligą?
DANGUOLĖ. Daug priežasčių, ne viskas šiandien dar ištirta.
MONIKA. Priežasčių daug, bet šėtonas vienas!
DANGUOLĖ. Nejaukiai skamba.
MONIKA. Todėl pirmiausia reikia jį išvaryti iš namų.
DANGUOLĖ. Skrandžio turiniu?
MONIKA. Mieloji, gali tyčiotis, bet kai ištiks bėda, pati pabelsi į mano duris.
DANGUOLĖ. Kaip tie burtai veikia?
MONIKA. Privalu laikytis visų kaimo žiniuonės nuorodų.
DANGUOLĖ. Kokių?
MONIKA. Lygiai vidurnaktį per pirmąjį jauną mėnulį su žvake rankoje eini apšlakstyti išrūgų skysčiu ligonio kambario kampų ir kartoji: „Jaunas mėnuli, dangaus karalaiti, tu apšvietei dangų, apšviesk ir mus, nusidėjusius.“
DANGUOLĖ. Prasmirs visi namai.
MONIKA. Nieko panašaus, šlakstai simboliškai, mažais lašeliais, viskas proto ribose.
DANGUOLĖ. O, dangaus karalaiti.
MONIKA. Pastatai indą po ligonio lova ir tari: „Kad tavęs nebūtų, kad tu prapultum – iš šūdo atėjai ir šūdu nueisi.“
DANGUOLĖ. Siaubas.
MONIKA. Taip, vieną mėnulio apeigų ciklą aš jau atlikau, Stepono kraujo tyrimai stabilizavosi. Tau juokinga?
DANGUOLĖ. Truputį.
MONIKA. Nelabasis traukiasi iš mūsų namų.
DANGUOLĖ. Kad ir kaip patraukliai skambėtų, aš netikiu tokiom nesąmonėm.
MONIKA. Durna, kad tau išplepėjau. Velnias tempė mane už liežuvio.
DANGUOLĖ. Nepykite, taip niekada nesielgčiau.
MONIKA. Visa, ką kalbėjau, tebuvo pokštas. Pamiršk ir nieko negalvok, arba pasijuok.
DANGUOLĖ. Jeigu jums geriau ir padeda Stepono sveikatai, darykite, kaip norite.
MONIKA. O Dieve, mane gyduolės perspėjo – tylėk, o aš, kvaiša, tau širdį atvėriau. Dabar galvosi – Monika beprotė!
DANGUOLĖ. Tikrai negalvosiu, aš pati pasimetusi.
Mildos Kiaušaitės fotografija
MONIKA. Paplepėkime geriau apie tavo meilę…
DANGUOLĖ. Myliu kažką, ko neturiu.
MONIKA. Tikiuosi, ne kačiuką?
DANGUOLĖ. Ne, myliu, bet noriu išnykti.
MONIKA. Negąsdink manęs, meilė yra palaima.
DANGUOLĖ. Taip. Jo palaiminti laiškai gali prikelti iš mirusiųjų.
MONIKA. Ar buvote susitikę?
DANGUOLĖ. Neįmanoma.
MONIKA. Kodėl?
DANGUOLĖ. Dar nepraėjo bandomasis laikotarpis.
MONIKA. Jūs gi ne triušiai. Kokie čia dar bandymai?
DANGUOLĖ. Nesityčiokite.
MONIKA. Atsiprašau, bet ar verta kankintis, jeigu negali apkabinti žmogaus?
DANGUOLĖ. Mūsų sielos bendrauja.
MONIKA. Meilė yra prisilietimas.
DANGUOLĖ. Man reikia žodžių.
MONIKA. Tik taip atrodo. Privalau saugoti tave, esi visom prasmėm brangiausia princesė.
DANGUOLĖ. Lauksiu, kol mano mylimasis išeis į laisvę.
Pauzė.
MONIKA. Nesupratau, jis kalinys?
DANGUOLĖ. Jis vyras.
MONIKA. Nekalbėk užuominom.
DANGUOLĖ. Esu atvira, man labai svarbi yra laisvė, maitinanti visą esybę. Kažkas iš aukščiau siunčia man šviesą ir išbandymus. Jo laiškai – angelo sparnu palytėti žodžiai.
MONIKA. Kokie žodžiai?
DANGUOLĖ. „Tavo siela pasmerkta laimei, o ne kančiai.“
MONIKA. Danguole, būk atsargi, kad šviesa tavęs neapakintų.
DANGUOLĖ. Mane veža laisvė!
MONIKA. Tau būtinai reiktų pagerti nanopiliulių.
DANGUOLĖ. Nekiškite savo baimių, susitvarkysiu pati.
MONIKA. Turėk jas prie savęs, labai brangios ir veiksmingos naujausios technologijos.
DANGUOLĖ. Kodėl visi nori mane supančioti? Velniop technologijas. Esu normali ir sveika. Kvaila, kad prasitariau.
MONIKA. Pabendravome, ir tiek, nepamiršk naujo piešinio.
DANGUOLĖ. Pasistengsiu.
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba
