Vytautas Balsys. „Akla višta“ (tragikomedijos ištrauka)

Vytautas Balsys. Iš asmeninio archyvo

Vytautas Balsys mums geriau žinomas kaip teatro ir kino režisierius, tačiau dar vienas ryškus jo talentas – literatūra. Vytautas rašo eiles, apysakas ir, žinoma, pjeses. Įvairūs jo kūriniai ar jų ištraukos jau skelbti periodikoje, tačiau šiandien kviečiame sugrįžti į pradžią ir susipažinti su viena pirmųjų autoriaus pjesių – tragikomedija „Akla višta“.

Pjesė, be abejo, moderni, joje slypi absurdo užtaisas, o apgaulinga realybė iš tiesų atskleidžia ne tik personažų ribotumą ir bukumą, bet apskritai nūdienos „kaimo idiotizmą“, kuriuo taip mėgaujasi mūsų komercinės TV. Kinematografinė nuotaikų ir pašnekesių kaita slepia savy beviltiškumo ir moralinio nuopuolio grimasas.    

 

Gediminas Jankus

 

 

Vytautas Balsys

 

Akla višta

 

(Tragikomedijos ištrauka)

 

Veikėjai

 

GLUŠAS

JONAS

RŪTA

 

GLUŠAS. O man jau dabar taip yra. Galva visai neveikia. Vaikštau atmerktom akim, o naktį nesuprantu, nei kur aš esu, nei ką aš čia veikiu.

JONAS. Gerk „Bilobilą“, reklamą mačiau: senis be kelnių į troleibusą lipa.

GLUŠAS. Babkių ir bobų man reikia, o ne „Bilobilo“.

RŪTA. Šnekorius.

GLUŠAS. Šnekorius buvo mano dėdė, bet užsimušė nukritęs nuo kėdės. Tėvai neleisdavo manęs pas jį, įtarė, kad žydras. Senis nevedęs buvo ir ožiu dvokė, bet man tokių dalykų pripasakojo, kad motinai amžinai tektų keliais aplink bažnyčią šliaužioti. Jis dirbo Kaišiadorių paukštyne pečkuriu. Visą gyvenimą svajojo būti direktoriumi. Vakarais prisigeria ir ima visiems vadovauti. Iš pradžių atleidžia darbuotojus, juos badu marina, vėliau vėl į darbą priima. Dėdė turėjo mažą odinį patefoną ir keletą Mocarto plokštelių. Muzikai užgrojus, senis suakmenėdavo lyg sfinksas ir pasmirsdavo kapais… O muzikai nutilus, jis vėl nusivalo snarglį ir prabyla žmogaus balsu: „Tai kada valgysim?“ O po to ryja žalius kiaušinius ir man juos kiša. Sako, vyrams reikia, dėl potencijos.

Kartą jau ruošiausi eiti namo, nes pykino nuo žalių trynių, o jis manęs tarpdury prisimerkęs klausia: „O tu vištą folijoj dulkinai?“

RŪTA. Šlykštynė.

GLUŠAS. Taip ir paklausė, klastingai, gudriai, niekad nesuprasdavau, rimtai ar juokais kalba.

JONAS. Jis tyčiojosi iš tavęs, todėl ir tu dabar toks piktas, draskaisi kaip sužeistas žvėris, namų neturi, tik griauni viską aplink.

GLUŠAS. Tylėk, verge. Dėdė buvo kietas senis, čia ne tavo dračylka prie upės. Po kelių metų aš jį priverčiau papasakoti slaptą istoriją. Atnešiau alaus ir šviežių kiaušinių. Išgėrėm po butelį, o tada tiesiai į kaktą ir rėžiau: „Sapnavau vištą folijoj – ką tai reiškia?“ Jis suprunkštė, net alų ant manęs išpylė. Sako, nepatikėsi, brolau, bet tai ne sapnas. Paukštyne mes seniau išsikepdavom po vištelę folijoj, susivyniodavom ir namo parsinešdavom. Žiema buvo, šalta, sėdžiu autobuse ant užpakalinės sėdynės ir žiūriu per langą į baltas pusnis. Karšta višta man ant kelių kvepia, garuoja, šilumą skleidžia, susigraudinau, vaikystę prisiminiau, pirmąją meilę mokykloje. Klaikus graudulys gerklę sukaustė. Kodėl aš gyvenu ir kam? Vienas kaip bybys. Glostau aš tą šiltą vištą, ašaros byra ir pats nepajutau, kaip ją ant savo koto užsimoviau. Nepatikėsi, tokią palaimą patyriau. Siaubingą gėrį. Tik po kiek laiko pats savęs išsigandau, o jeigu kas matė? Bet autobusas kaip važiavo, taip ir nuvažiavo. Niekas manęs nei matė, nei žiūrėjo, niekam aš nerūpėjau.

Tai štai kokią paslaptį senis į kapus nusinešė.

RŪTA. Aš niekad savo vaikų pas tokius dėdes neleisčiau.

JONAS. Ką tu čia sulaikysi. Mes, vaikai, patys viską susirasdavom ir pasaulį pažindavom. Mūsų kieme tokia Liusė gyveno. Sakė, kad kažkada universitetą aukso medaliu baigė. Neaišku, kada ir kaip, bet ji žiauriai prasigėrė. Kartą dukra ją užrakino namuose, o Liusė lipo per balkoną pas kaimynę butelio parsinešti ir nukrito iš trečio aukšto tiesiai į gėlių klombą. Lyg ir laimingai, tik akį išsimušė. Prasidėjo ligoninės, operacijos, reabilitacijos. Įstatė Liusei stiklinę akį, o po metų ji vėl pradėjo gerti. Jos butas tapo landyne. Dukra ištekėjo už turtingo vokiečio, paliko viską ir išvažiavo į Faterlendą. Sesuo ir kaimynai ja kartais pasirūpindavo. Liusė kalbėjo keliom kalbom. Rusiškai keikdavosi penkiais aukštais, varydavo visus velniop, sakydavo: „Aš jums ne Liusė, o karalienė Luiza“. Kieme, tarp mūsų, bernų, sklido kalbos, kad už butelį ji išsiimdavo savo stiklinę akį ir duodavo vyrams įkišti.

RŪTA. Jūs abu idiotai, kažkokie iškrypėliai.

GLUŠAS. Nurimk, ką tu čia audrą keli. Jonai, nesustok, pradėjai, tai ir užbaik.

JONAS. Nupirkau aš pas bobutę spirito ir įsliūkinau į Liusės namus. Ji visa tirtėjo ir atrodė, kad tuoj galą gaus. Įpyliau į stiklinę to bjauraus skysčio. Liusė abiem rankom nutvėrė stiklą ir susileido jį į save lyg vandenį. Po to atsitiesė ir iškošė pro dantis: „Cigaretę.“ Po kelių dūmų „karalienė“ tarsi atkuto, pažvelgė į mane kreivai ir šyptelėjo: „Žinau, ko tu čia atėjai.“

Staiga vienu pirštu ji bedė į savo stiklinę akį, pasukinėjo ir ši iškrito tiesiai į neplautą lėkštę. Aš norėjau griebti tą glitų stiklinį mėsgalį ir įstatyti jį atgal į Liusės veide atsivėrusią juodą skylę, tačiau Liusė buvo vikresnė. Ji sučiupo mano pirštus ir palengva įsikišo juos į tuščią akiduobę. Aš drebėjau, bet negalėjau jai pasipriešinti. Tai mane jaudino ir visiškai paralyžiavo. „Žinai, ką aš dabar jaučiu? – ramiu balsu paklausė Liusė. – Šilumą, tavo šilumą. Užaugęs tu tapsi gražiu vyru, saugok save.“

GLUŠAS. Toliau?

JONAS. Kas toliau?

GLUŠAS. Tu ją padarei? Padarei ją į akį?

JONAS. Ne.

GLUŠAS. Už butelį į akį. Čia tai bent, padarei tu ją, seni. Vyras, o ne cielka.

JONAS. Užsičiaupk, idiote. Tu net nesupranti, apie ką aš kalbu. Ji buvo nepaprasta, graži, nesunaikinama, tikra kilmingoji Luiza. Kažkoks prakeiksmas slėgė ją, tačiau man ji buvo ir liko nerealiai graži.

GLUŠAS. Gerbiu – vyras, tai ne mano nevykėlis dėdė, nukrito nuo taburetės, net vištos folijoj nepaliko.

JONAS. Kvailas tu kaip bato aulas. Nedariau aš jos ir ne tai yra svarbiausia.

RŪTA. Nusiraminkite, prikelsite mano dukrytę, ji kitame kambaryje miega. Tu ir dabar gražus, Jonai. Tik susidėjai su tuo Glušu ir ginčijiesi be reikalo. Darei, nedarei? Užmušit tuoj vienas kitą dėl  banalios tuštybės.

GLUŠAS. Vyrai visada kovoja. Teisingai, Jonai?

JONAS. Nežinau!

GLUŠAS. Ko tu nežinai? Šitą planą mes kūrėm visą savaitę. Medkirtys negali mūsų šokdinti ir vogti, kas jam patinka. Prismeigsim jo bobą, sutepsim skudurą krauju, tegul užsiriša akis ir aria mano plūgu laukus, kriokdamas iš skausmo.

RŪTA. Nesąmonė, jus pasodins į kalėjimą ir supūsite be reikalo.

GLUŠAS. Už teisybę aš dar pakovosiu, bet ant savęs tavo Medkirčiui jot neleisiu.

RŪTA. Jis ne mano.

GLUŠAS. Tai kieno? (Rūta tyli.) Jonai, ar tu ką nors supratai?

RŪTA. Jis ne mano vyras. Matas prisiglaudė pas mane, o aš jį priėmiau. Jis buvo mano dukters tėvo geriausias draugas.

JONAS. Čia jau darosi įdomu, leisk jai kalbėti.

GLUŠAS. Pėdas mėto – lapė.

RŪTA. Mes su Alfa ir Matu važiavom drauge prie jūros atostogauti ir užsukom trumpam pas mano tėvus į Kelmę. Vakare vyrai išgėrė ir, kaip visada, jiems pritrūko „kuro“. Paguldžiau dukrytę į lovą, bet įsilinksminusios kompanijos sustabdyti jau negalėjau. Užrakinau duris ir neleidau jiems niekur eiti, tačiau Alfa išlipo per langą ir daugiau nebegrįžo. Kitą rytą prikėliau visus namus – išlėkėm ieškoti Alfos. Pradžioje juokavom, sakėm, susirado kitą moterį, pabėgo į Rygą, teks mums kartu su Matu gyventi, bet kai po kelių dienų jį rado negyvą suskaldyta galva, maniau, kad išprotėsiu. Matas norėjo pasikarti, jis buvo geriausias Alfos draugas, aš vos spėjau ištraukti jį iš kilpos. Matą taip prislėgė kaltės jausmas, kad aš iki šiol su juo kaip su sergančiu vaiku elgiuos.

GLUŠAS. Tai tu jam duodi?

JONAS. Patylėk arba aš tave užčiaupsiu.

RŪTA. Duodi, neduodi, tu ką nors kita gali paklausti?

GLUŠAS. Normalus klausimas. Jeigu boba su vyru kartu po vienu stogu  gyvena, tai ką, tas Medkirtys šventas?

RŪTA. Jis man daug padeda, tačiau jis nėra mano vyras.

GLUŠAS. Ar tiesa, kad tas Medkirtys turi juodą diržą?

RŪTA. Kokį? Odinį?

GLUŠAS. Ne. Karate meistro.

RŪTA. Gal ir turi, bet negi ant jo karsis. Daug pas jį visokių prizų, diržų, bet po Alfos mirties sukrovė tą šlamštą į dėžę ir daugiau nebesportuoja.

GLUŠAS. Netikiu, kol pats savo rankom nepačiupinėjau – netikiu. Lož fyzdiož y provokacija.

RŪTA. Nesikeik kaip vežikas, vaiką prikelsi.

GLUŠAS. Čia tik ištiktukai. Sovietų armijoj mus taip mokė, kol nepačiupinėjai, neįsitikinai, tol netikėk. Ramiai, nešk diržą.

JONAS. Aš pats mačiau, koks Matas kietas. Lentas su delnu laužo, vinis kakta į sieną kala, todėl ir praminė jį Medkirčiu.

GLUŠAS. O aš mačiau, kaip jis vogtu motociklu važinėja.

JONAS. Nevogė jis jokio motociklo, tuos vagis seniai sugavo ir pasodino.

GLUŠAS. Bet Medkirtys kažkodėl nesėdo. Tai aš dabar jį ir pasodinsiu. Baigs jis čia mus visus šokdint ir kaip vinis lankstyt.

RŪTA. Štai tas diržas.

GLUŠAS. Šitas skuduras? Aš įsivaizdavau, kad bent auksu siuvinėtas. Su tokiu net į turgų nenueisi, gėda. Čia tik šnekos – juodas diržas.

JONAS. Tai ne šnekos, o aukščiausias pasiekimas, jėgos įvertinimas.

GLUŠAS. Gal pas čiukčias ir pasiekimas, o pas mus, Europoj, su šituo skuduru tu niekur nenueisi.

RŪTA. Dabar tiki juodo diržo galia? Ko dar iš manęs nori ?

GLUŠAS. Pakart.

RŪTA. Tai kark. Manai, bijau?

JONAS. Juokinga. Duok man tą diržą, imk telefoną ir skambink medkirčiui, pasakyk jam, kad mes čia ir ko atėjom.

GLUŠAS. (Atima diržą.) Mes pažeminsim tą skudurą, išniekinsim jo jėgą ir sutepsim jį tavo krauju.

RŪTA. Genialu. Ne be reikalo sako, kad tave armijoj tankas pervažiavo.

GLUŠAS. Netiki bl.… Parodysiu randus. Žiūrėk, dūra. (Pasikelia marškinius, rodo nugarą.)

RŪTA. Fu, man bloga į tave žiūrėti.

JONAS. Aš skambinu Medkirčiui.

GLUŠAS. Stop, stop, viskas per daug greitai, reikia pagal planą. Tegul pasikankina Medkirtys, pagalvoja. Mes gi užėmėm jo tvirtovę.

RŪTA. Pasiųskit jam žinutę. Jis perskambins man atgal.

GLUŠAS. Bingo. O čia tai moteris, protas. Padarysim nuotrauką, ne, sukursim filmą, prastumsime „Discoveriui“, susikrausim kapitalą, kaip mudžahedai, pjausim jai galvą. Tegul žiūri Medkirtys į ekraną ir kariasi ant savo juodo šniūro. Jonai, duok peilį. Rūta, ateik čia. (Rūta stovi vietoje.) Rūta, tu nebijok, juk tai tik nuotrauka. Pati pasiūlei. Ateik, nesispyriok. Čia toks juokas, bet labai rimtas. Mes juk neturim su tavimi nei vienos bendros nuotraukos.

Glušas laiko apkabinęs Rūtą, pridėjęs peilį jai prie kaklo. Jonas fotografuoja.

JONAS. Ne, kažkaip neįtikinamai. Pabandom dar kartą.

GLUŠAS. Kad ji juokiasi. Kas gi šypsosi, kai galvą pjauna?

RŪTA. Aš nenorėjau, bet mane sukuteno.

GLUŠAS. Sukuteno. Tu turi tuo patikėti, įsijausti. Tai tavo paskutinė gyvenimo akimirka. Aplink kraujas, panika, arba reiks tikrai tau pirštą nupjauti. Rimtai, kad tuo patikėtum.

RŪTA. Gerai, bandom dar kartą.

Jonas fotografuoja.

JONAS. Jau geriau, bet dabar tu visai nebaisus.

GLUŠAS. Klausyk, operatoriau Kipsai, tu dirbk savo darbą. Pirmiausiai perspėk, sakyk „čyz, marmeliadas“ ar dar kaip nors, bet perspėk.

JONAS. Imk pats ir fotografuok.

GLUŠAS. Stok vietoj manęs. Turi būti netikėta, siaubinga akimirka, aplink kraujas, važiuoja tankai, sprogsta bombos; aš sakau „vienas, du ir trys“, o tu pjauni jai galvą. Supratai?

JONAS. Taip.

GLUŠAS. O tu, Rūta, supratai?

RŪTA. Aha.

GLUŠAS (nusisukęs, o Rūta su Jonu ruošiasi). Aplink tamsa, priešų užnugaris, spengianti tyla, kažkur toli darda tankai, kaukia naikintuvai, fronto linija artėja, gaudžia pabūklai. Vienas, du ir trys, yra.

Glušas fotografuoja, Jonas ir Rūta bučiuojasi.

GLUŠAS. Ką jūs čia darot? Aš klausiu, ką jūs čia darot?

RŪTA. Bučiuojamės.

GLUŠAS. Aš matau, bet klausiu, ką jūs čia darot?

JONAS. Aš ją myliu.

GLUŠAS. Filme to nepamatysi, teatrą išvis nurašyk, zoologijos soduose taip nebūna. Komedija, ne, dar blogiau, indų filmas. Gal dar pašokit? Ko tu čia ėjai, asile?

JONAS. Dėl Rūtos.

GLUŠAS. Tai galėjai pasimatymą paskirt, gėlių atsinešt. Mes gi su tavim kūrėm planą, galvojom babkių pasidaryti, o tu mane išdavei. Dezertyras.

JONAS. Aš norėjau apsaugoti Rūtą nuo tavo klastos.

GLUŠAS. Tu ne tik apsaugojai, bet ir išdavei mane. Aš pritrenktas, nežinau, ką daryt. Norisi tave sutraiškyt.

RŪTA. Nusiramink, man Jonas jau seniai patinka, tik maniau, kad jis man abejingas. Taip turėjo atsitikti. Jeigu ne tavo planas, mes niekada nebūtume apsikabinę. O filmą galim sukurti visai paprastai. Nereikia čia jokio kraujo ar fronto linijų. Laikyk iškėlęs peilį.

Glušas perkreiptu veidu laiko peilį prieš telefoną.

RŪTA. Vienas planas yra. Jonai, aš dabar gulu ant žemės, o tu nufotografuok mano kūną iki pusės.

GLUŠAS. Pakelk jai aukščiau sijoną, tegul kojos matosi.

JONAS. Antras planas yra.

RŪTA. Dabar numesk peilį ant žemės, aš pridengsiu kopūstą arba kamuolį skarele ir apipilsiu pomidorų sultimis.

JONAS. Trečias planas yra.

RŪTA. Prašau, kinas sukurtas. Tobula žmogžudystė.

GLUŠAS. Čia juk apgaulė.

RŪTA. Viskas yra apgaulė, svarbu, kad ji būtų įtikinama.

GLUŠAS. Parodyk man dar kartą. Aš laikau peilį prie gerklės, čia ji parkritusi, o čia nupjauta galva, pridengta skarele. Aplink kraujas, daug kraujo. Viršūnė. Iš kur tu taip moki?

RŪTA. Mes senmergę mokykloje taip gąsdindavom. Tik piešiniais.

GLUŠAS. Tai tu gal ir eurus piešti moki?

RŪTA. Nebandžiau.

GLUŠAS. Aš pritrenktas, bet vis tiek kažko trūksta.

JONAS. Veiksmo, žodžių ir tiesos.

GLUŠAS. Tu mažiau kritikuok, viskas čia gerai. Matai, kaip sunku filmą sukurti, o tu jau kritikuoji. Čia trūksta tik rimtos kalbos pradžioje.

RŪTA. Tai pabandyk ją pasakyti. Aš nufilmuosiu, o tu, Jonai, pašviesk truputį.

Jonas ima lempą ir šviečia.

RŪTA. Ne ne, iš apačios, kad baisiau atrodytų.

Jonas laiko lempą prie Glušo barzdos.

RŪTA. Vienas, du, trys, motoras.

GLUŠAS (plonu, išsigandusiu balsu). Medkirty, bl. Grąžink man pinigus. (Pauzė.) Girdi, ar matai mane? Mes papjausim tavo bobą. (Jam džiūsta burna, jis painioja tekstą, Jonas ir Rūta kvatojasi.)

JONAS. Nesąmonė, apsijuoksim prieš visą Europą. Susiimk, parepetuok.

GLUŠAS. Pfu, prieš kamerą susijaudinau, duok sulčių. Čia ne kraujas?

RŪTA. Tu nešaũk, bet pasiek savo tikslą, ramiai išreikalauk, ko tau reikia.

GLUŠAS. Jo, supratau. Išreikalauk.

RŪTA. Tavo žodžiai turi pasiekti adresatą.

GLUŠAS. Ką? Tu man paprastai sakyk, duok kokius penkis sprendimus: šonu, su peiliu, iškelta galva, arba piktai piktai, aš atsirinksiu ir padarysiu.

RŪTA. Į kamerą paprastai ir aiškiai pasakyk, ko tu nori.

GLUŠAS. Velniop čia su tavo vadovavimu, adresais, nesiduosiu, kad režisierė man nurodinėtų. Kiekvienas dirbam savo darbą. Jonai, šviesk, o tu, Rūta, filmuoji. Mane rodyk, supratai? Aš pasakau žodžius, o pačiam gale suspaudžiu delne vazą. Ji sprogsta ir aptaško ekraną krauju. Tikru krauju, supratai?

RŪTA. Nesąmonė.

GLUŠAS. Nenurodinėk, gerai? Mane rodai, ir viskas. Filmuojam. Medkirty, blyn. Grąžink man skolą, nes aš tavo bobą…

Glušas iškelia prieš kamerą stiklinę ir spaudžia ją rankoje, bet stiklinė nedūžta. Jonas juokiasi.

GLUŠAS. Nesprogo! Baikit tyčiotis. Čia geras efektas. Tik nesuveikė, panaudosim kitą kartą. Su vaza aš žymiai kiečiau jaučiausi.

Kitame kambaryje pasigirsta vaiko balsas: „Mama, mama!

RŪTA. Mano dukrytė pabudo, turiu jus palikti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *