Vladas Vaitkevičius. „Kunigas, brandinęs ir gynęs lietuvišką žodį ir kultūrą“

Vladas Vaitkevičius. Vladimiro Beresniovo-VLABER piešinys

Tam, kad geriau suvoktume šiuolaikinę poeziją, svarbu pažinti jos šaknis, o šios nemenka dalimi – krikščioniškos. Poetas Vladas Vaitkevičius tęsia straipsnių ciklą apie praeities literatus-dvasininkus ir šįsyk primena kunigą, filosofijos daktarą Motiejų Gustaitį, kurio sielą kūrybai pažadino ne kas kita, o… Šveicarijos Alpių grožis. Ką bekalbėti apie Romoje gimusią penkiolikos posmų baladę „Prakeiktas šernas“; joje Marijampolės žandarų viršininkas A. Vonsiackis tampa Juda Iskarijotavičiumi Padleckojumi…

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Vladas Vaitkevičius

 

Kunigas, brandinęs ir gynęs lietuvišką žodį ir kultūrą

150-osioms kun. Motiejaus Gustaičio (1870 02 27–1893–1927 12 23) gimimo metinėms

 

1870 m. vasario 27 d. Rokuose (Kauno r.) gimė būsimasis kunigas, švietėjas, poetas, vertėjas, gimtosios kalbos puoselėtojas, filosofijos daktaras Motiejus Gustaitis. Jo įvairiose gyvenimo srityse paliktas gilus veiklos pėdsakas gerai įžiūrimas ir po 150 metų. Apie įvairiopą M. Gustaičio pedagoginę, švietėjišką, kultūrinę ir visuomeninę veiklą rašė mokslininkas ir rašytojas Aloyzas Sušinskas (str. „Atnešęs Dzūkijai šviesą ir tiesą“, „Mokslas ir gyvenimas“, 1995, Nr. 2, p. 14–15; „Nepalikęs Dzūkijos“, „Literatūra ir menas“, 1998 03 07, p. 5, „Lietuvos švietėjas“, „Dialogas“, 2000 01 28, p. 14), Juozas Valentukonis, buvęs Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos mokinys, ketverius metus bendravęs su gimnazijos direktoriumi M. Gustaičiu (str. „Kun. dr. Motiejus Gustaitis“, „Kauno diena“, 1995 10 16; „Žiupsnelis prisiminimų“, „Kauno diena“, 1994 01 10), muziejininkė Danutė Katkuvienė (str. „Šviesi Motiejaus Gustaičio asmenybė“, „Suvalkietis“, 2002 12 28), Romualdas Jurelionis (str. „Kunigas ir poetas iš Rokų“, „Tėviškės žinios“, 1995 02 23), Vincas Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša, Aleksandras Žirgulys, Vytautas Kubilius, Algirdas Patackas, Mindaugas Strukčinskas (str. „Motiejaus Gustaičio „Raštai“ leidinio likimas“, „Literatūra ir menas“, 1999 10 19), poetas Juozas Žitkauskas (str. „Šviesulys Dzūkijos užkampyje“, „Lietuva“, 1995 03 01). 1993 metais Vilniuje išleista Antano Patacko 205 p. apybraiža „Motiejus Gustaitis“, o 2008 metais Vilniuje – Algimanto Liekio sudaryta 404 p. knyga „Motiejus Gustaitis – kunigas, poetas, mokytojas“. Šįkart aš kiek galėdamas glausčiau dar kartą paminėsiu įsimintiniausius, reikšmingiausius kun. M. Gustaičio gyvenimo darbus, įvykius, datas, bandysiu apžvelgti jo poeziją, gretinti ar priešinti garbių tuomečių kritikų vertinimus ir savo subjektyvius pastebėjimus.

Kun. Mo­tie­jus Gus­tai­tis, 1927 m. I. Vilenskio fotografija

M. Gustaitis 1881 metais baigė pradinę mokyklą Auštojoje Panemunėje ir įstojo į Marijampolės gimnaziją. Čia jaunuolio pasaulėžiūrą labiausiai formavo mokytojai poetas Petras Arminas-Trupinėlis ir knygininkas Petras Kriaučiūnas. Po penkerių metų jis tęsė mokslą Seinų kunigų seminarijoje. Studijuodamas įsitraukė į slaptai veikusių lietuviškų organizacijų veiklą, slapyvardžiais pasirašydamas, spausdino straipsnius „Ūkininke“, „Varpe“, „Tėvynės sarge“ ir kituose leidiniuose. 1893 metais jis Varšuvoje įšventinamas kunigu ir kelerius metus tarnauja vikaru Marijampolėje. Paskui išvyksta į Vakarų Europą – Regensburgą, Romą ir Fribūrą (Šveicarija) – studijuoti bažnytinės muzikos, teisės, literatūros ir meno istorijos. Fribūre apsigina vokiečių kalba parašytą disertaciją apie Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetus“, jam suteikiamas filosofijos daktaro laipsnis. Alpių ir ežerų grožis suaudrina sielą, ir kun. M. Gustaitis Šveicarijoje pradeda kurti eilėraščius. Tiesa, dar 1900 metais jis, Vinco Kudirkos paakintas, Romoje parašo penkiolikos posmų baladę „Prakeiktas šernas“ apie Marijampolės žandarų viršininką A. Vonsiackį, jo vadintą Juda Iskarijotavičiumi Padleckojumi. 1904 metais kunigas grįžta į Lietuvą ir paskiriamas Marijampolės gimnazijos tikybos mokytoju bei kapelionu. Kun. M. Gustaitis nedelsdamas imasi veiklos: aprūpina gabesnius mokinius knygomis, supažindina su spauda ir literatūra, suburia chorą, savo kolegos ir bendraminčio knygnešio P. Kriaučiūno pavyzdžiu nenuilsdamas dirba tautinio sąmoninimo darbą. 1906 metais kun. M. Gustaitis buvo vienas „Žiburio“ švietimo draugijos steigėjų. 1907 metais draugijos skyrius įkurtas ir Marijampolėje. Kun. M. Gustaičio iniciatyva Marijampolėje atidaroma pirmoji Suvalkijos mergaičių progimnazija, steigiamas muzikos, literatūros ir dramos būrelis „Gabija“. Gimnazijoje dirbo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o kun. M. Gustaitis ne vienerius metus buvo jos direktoriumi ir „Žinijos“ draugijos pirmininku.

M. Gus­tai­čio po­ema „Mei­lė“ (1914)

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kun. M. Gustaitis rinko draugijai aukas Amerikoje, aplankė didžiausias lietuvių išeivių susibūrimo vietas, matė ir pirmasis atskleidė niūrią jų gyvenimo kasdienybę bei savo įspūdžius. Ten pasaulį išvydo pirmosios M. Gustaičio knygos – eilėraščių rinkinys „Tėvynės ašaros“, poema „Meilė“ ir oratorija „Aureolė“ (1914 ir 1918 metais). Užjūryje jis išgirdo apie prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą. Kadangi gimtasis kraštas kun. M. Gustaičiui visą gyvenimą buvo gražiausias ir brangiausias, jis visomis išgalėmis stengėsi sugrįžti. Parvykęs Marijampolėje gimnazijų nerado – vokiečiams užgrobus Lietuvą, jos buvo perkeltos į Trakus. Teko važiuoti į senąją Lietuvos sostinę. Čia kun. M. Gustaitį aplankė kompozitorius Česlovas Sasnauskas, artimas bičiulis, dar 1910 metais sukūręs muziką jo kantatai „Broliai“. Abudu Trakuose gyveno naujais sumanymais, bet artėjantis frontas juos išskyrė – kun. M. Gustaitis su „Žiburio“ gimnazija atsiduria Jaroslavlyje. Joje dėsto tikybą ir lotynų kalbą. Išrenkamas Lietuvos centro komiteto tremtinių šalpos įgaliotiniu, vėliau – pirmininku, patenka į nesuskaičiuojamų neatidėliotinų darbų verpetą. 1916 metais kun. M. Gustaitis patyrė didelį sielvartą – mirė jo bendraminčiai ir bendražygiai: Petrapilyje – Č. Sasnauskas, o Jaroslavlyje – P. Kriaučiūnas. Slegiamas netekties skausmo, jis nenuleido rankų – dirbo net naktimis, leido knygas, rūpinosi šalpos darbais, mokytojavo. 1916 metais kun. M. Gustaitis Jaroslavlyje viena knyga išleidžia eilėraščių rinkinius „Tėvynės ašaros“ (pakartotinai) ir „Erškėčių taku“ (kitų šaltinių teigimu, Peterburge), o 1917 metais ten pat pasirodo jo poezijos knyga „Sielos akordai“ (taip pavadinta poeto knyga pakartotinai išleista ir 1984 metais, tekstus parengė, platų įvadą ir komentarus parašė prof. Viktorija Daujotytė, redakcinė komisija: Justinas Marcinkevičius, Kazys Ambrasas, Algimantas Baltakis, Kostas Doveika, Vytautas Kubilius, Henrikas Zabulis).

1918 metais kun. M. Gustaitis parvyksta į Lietuvą. Jam pasiūloma direktoriauti Seinų vyskupo Antano Karoso ir kunigo istoriko Jono Totoraičio pastangomis įkurtoje Seinų gimnazijoje. Deja, 1919 m. rugpjūčio 23 d. pusės tūkstančio lenkų legionierių būrys, laimėjęs mūšį, įsiveržė į miestą. Gimnazija buvo uždaryta. Besipriešinant buvo nukauti keli mokiniai, daug sužeista. Okupacinė lenkų vadovybė nesileido į jokias kalbas – čia bus privilegijuota lenkiška mokykla.

Kun. M. Gustaičio galvoje gimė įvairiausi sumanymai, planai vijo vienas kitą, kol galiausiai jis nutarė pasirinkti Lazdijus, atokų ir varganą Dzūkijos miestelį, kuriam verkiant reikalinga lietuviška mokykla. Kraštas vis buvo lenkinamas, ir tai davė vaisių – ūkininkai lietuviai save laikė lenkais, net ruošėsi sukilti ir prijungti kraštą prie Lenkijos. Plito girtuoklystė, smuklės dygo viena prie kitos, epidemijos skynė žmones. Ir tokiomis nepavydėtinomis sąlygomis kun. M. Gustaitis neprarado vilties mokyti vaikus. Seinų „Žiburio“ gimnazijai Lazdijuose surado apleistas patalpas. Suolus atstojo iš ilgų lentų sukalti ožiai, temstant uždegdavo liktarnas, drėgnos sienos skleidė šaltį. Kad ir kaip būtų, mokykla – pirmasis šviesos blyksnis – viliojo vargo ir neteisybės užguitus dzūkus. Jie ėmė savo vaikus vežti į mokyklą net iš toliausių užkampių.

Kun. M. Gustaičiui vadovaujant, gimnazija klestėjo, buvo įkurti chemijos ir fizikos kabinetai, M. Valančiaus liaudies universitetas, mokinių choras dalyvavo pirmosiose dviejose Dainų šventėse Kaune. Gimnazija virte virė – veikė įvairiausi būreliai, buvo eksponuojamos piešinių parodos, repetavo pučiamųjų orkestras. Direktoriui rūpėjo dorovinis ir estetinis mokinių ugdymas, jų materialinė padėtis, mokė auklėtinius kritiškai vertinti kūrybą, apčiuopti esmę. Kartą per savaitę kun. M. Gustaitis su mokiniais versdavo lotyniškas M. Sarbievijaus odes. Taigi, pasak kan. Juozo Tumo-Vaižganto, „mokėsi ir mokė visą amželį...“ Kun. M. Gustaitis buvo poliglotas – mokėjo lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų, anglų kalbas. Tai jam padėjo verčiant „Iliados“, „Odisėjos“, „Eneidos“ ištraukas, Ciceroną, Ovidijų, Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz) „Krymo sonetus“ (1903), antrąją „Vėlinių“ dalį, „Poną Tadą“(1927), P. Kriaučiūno rusų kalba parašytą „Konspektyvinę lotynų kalbos sintaksę“ (1924), Julijaus Slovackio (Juliusz Slowacki) „Anhelli“ (1925), Aleksandro Navrockio (Navrockij) eiliuotą penkių veiksmų dramą „Lietuvos krikštas“ (1927). Būsimoms kartoms kun. M. Gustaitis paliko publicistinį, teorinį darbą „Stilistika“ (1923, pakartotinis leidimas – 1927), monografijas „Petras Kriaučiūnas“, „Kun. Antanas Tatarė“, „Kun. Juozapas Galeckas“, „Basanavičius ir „Aušra“. 1935 metais Kaune išleisti M. Gustaičio „Pamokslai“. Kun. M. Gustaitis ragino jaunus žmones rinkti tautosaką – neįkainojamą liaudies kūrybos lobį, brangiausią kraitį. Gaila, spaustuvės dažais nekvepėjo rankraštyje likusi jo paties keturių veiksmų pasaka-drama, pirmoji dzūkų liaudies opera „Gaustas ir Zapsė“. Kun. M. Gustaitis Lazdijuose įkūrė pirmąjį Dzūkijos muziejų, rūpestingai jį prižiūrėjo, gimnazijoje dažnai rengdavo literatūros vakarus, siekė, kad Seinų apskrityje būtų įvestas privalomas pradinis mokslas, ir pagaliau 1928 metais jo pastangas vainikavo sėkmė. Kun. M. Gustaitis sukaupė vertingą biblioteką, per visą gyvenimą pasakė tikintiesiems kone aštuonis šimtus pamokslų.

Kun. M. Gustaitis, turėdamas poeto pašaukimą, vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis, nukreipė žvilgsnį į Vakarų Europos kultūrą, stengėsi geriau pažinti modernizmą, raiškiai nusakyti poetinę mintį, buvo vienas lietuviško simbolizmo pradininkų, pradėjo versti Šarlį Bodlerą (Charles Beaudelaire). Literatūrinei simbolistų srovei priklausė Jurgis Baltrušaitis, Faustas Kirša, Balys Sruoga, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vincas Mykolaitis-Putinas, buvo leidžiami žurnalai „Vaivorykštė“ (1914) ir „Pirmasai baras“ (1915). Simbolistams rūpėjo ne išorinis, realus žmogaus gyvenimas, bet veržimasis į tai, kas atrodo nepasiekiama, – į Dievo sukurtą beribį ir amžiną kosmosą, suvokti jį simboliais ir emocijomis. Jie bandė sulieti poeziją ir muziką – eilėraščiai pilni simbolių, užuominų, nutylėjimų, nuojautų, asociacijų, alegorijų. Jų siekis – nesibaigiantis tobulėjimo kelias, o gal skrydis. Tai, anot literatūros kritiko V. Kubiliaus, lietuvių poezijos „aukštasis stilius“, jos „liturginė kalba“. Daugiausia tokia poetika būdinga ir M. Gustaičiui. Žmogaus jausmai poetui atrodė padriki, jis „siekė universalumo, katalikybės filosofijos sukurtos sistemos“. Žemiau cituojama anksčiau minėta baladė „Prakeiktas velnias“ gal nepriskirtina simbolizmui. Ji verčia pagalvoti, kuo tampa žmogus, laisva valia sutikęs tarnauti velniui – klastingam ir negailestingam blogiui, – ir skatina stengtis dažniau gręžtis į šviesą.

Tamsybės apakintas tarnas

Krauju-žmogiena nesidrovi:

Tėveliui paleido jau žarnas –

Iš įščiaus padarė sau lovį.

(…)

Jau būtų suėdęs ir mamą,

Tik Dievas tuosyk davė vyrus –

Apgynė, bet pametė amą –

Apsirgo ir guli pastirus.

(…)

O mes, įbauginti pavojaus,

Taip drebam per dieną ir naktį!

Nežinom – sulauksim rytojaus,

Ar tuoj teks jo iltims patekti?

Penkių eilėraščių ciklas „Jaunimui, kuris šviezdinas“ skiriamas atkakliems pasiryžėliams, siekiantiems mokslo Lietuvoje ir užsienyje:

Ir iškeliavo į tolimą šalį,

Mokslo ieškot – išminties.

Vėsula tranko beginklį laivelį

Tarpe gyvybės – mirties.

Vienas ciklo eilėraštis dedikuotas „Žiburio“ gimnazijos bendrabučiui.

Mano supratimu, bene visus simbolizmo reikalavimus ir požymius atitinka M. Gustaičio eilėraštis „Pasiryžimas“, publikuotas poeto Kazio Binkio parengtoje naujosios poezijos antologijoje „Vainikai“ (1921):

Tiek žodžių sau daviau,

Tiek įžadų tvirtų.

Ir vėl juos užmiršau,

Ir vėl grįžtu, grįžtu!

Ar ilgai tuos pačius

Bemindžiosiu kelius,

Kaip nūnai! Ak jaučiu

Sieloj liepsnų audras…

Bet kas gi be kančių?

Kas audrai žąslą ras?

Ne aušrai tekant ryt

Tas vėtras suvaldyt…

Nutilki, prigimtie!

Girdžiu sieloj varpus…

Taip skaudžiai skamba jie,

Lyg žvaigždėmis dangus…

Ir liejasi iš jų

Galybė ant žaizdų…

Nepasitenkinimas pilka rutina, nerimas, „liepsnų audros“, sieloje skambantys varpai – maištas prieš save, raginantis vėl siekti nepasiekiamo, negrįžti į nuobodžią kasdienybę, nes iš varpų „liejasi (…) galybė ant žaizdų“. Kaip minėjau, kun. M. Gustaičiui gimtasis kraštas buvo vertybių vertybė, grožybių grožybė. Tai liudija šešių eilėraščių ciklo (beje, autorius mėgo eilėraščių ciklus) „Iš Pensilvanijos“ pirmasis posmas:

Nerie, Šešupe, Nemune,

Kaip gražūs, meilūs esat jūs

Su žydinčiais krantų kaurais

Ir vilnimi veidrodine!..

Ir tuoj pat, trečiajame ir ketvirtajame posmuose, atsiveria poeto akims ir širdžiai nemielas svetimos šalies vietovaizdis:

Tarp miškų, trobų ir kaimų

Čia kyšo aibės kaminų,

O dūmų srovės taip pavėju

Apylinkę rūkais užlieja,

    Kad nors saulutė balzgana

    Liepsnų strėlomis kepina,

    Tu giedrą dieną bejauties

    Esąs viduj palšos nakties…

Šiame eilėraštyje simbolizmo pėdsakų ir su žiburiu nerasime (bent man taip atrodo), poetui dar labai artimi skaudūs dvasiniai šios žemės potyriai, Lietuvos likimas:

Vai liūdna man, liūdna, Dieve!

Po svetimu stogu – bastuoklis – žengiu,

Užlaužęs rankas prieš save,

Ramstydamas šaltu, kaip plienas žvilgiu…

Tai vėl pusiau žingsnį sustoju,

Tarytum kažkokį priėjęs pavojų…

(eil. „Ant tėvynės griuvėsių“ (Lementacija)

Kilnios sielos kun. M. Gustaičiui karo žiaurumai protu nesuvokiami, todėl jis bevardėms karo aukoms skirtame šešių eilėraščių ciklo „Erškėčių keliais“ antrosios dalies pradžioje maldauja ir retoriškai klausia Kūrėjo:

Gana jau, Viešpatie, gana

Bausmės pasauliui taip didžios!

Nejau tautų giljotina

Dar alkana žmonių kančios?!

Nejaugi tokia kraujo srovė

Visų baisybių nenuplovė?!

Pesimistinės nuotaikos persmelktas ir trijų ilgų eilėraščių ciklas „Poezija“:

Sakyk, žemele, ar spėti spėjai,

Jog tavo veidą laistys krauju,

Jog tavo sūnūs, tautų švietėjai,

Varstys tau širdis kalaviju?

    Aukuras meilės šventovėj kliso

    Ir surūdijo kanklių styga,

    Tad ir užliejo pasaulį visą –

    Visą pasaulį vargo banga.

Su aukso arfa lekioju vienas –

O ten ant žemės dantų griežims!

Ašaros tylios vilgo blakstienas –

Kas tave, arfa, vertai priims?

Poetas, karo viesulų nublokštas į Jaroslavlį, nuolat prisimena Lietuvą, jos vaizdai teikia jėgų siekti savojo tikslo. Įsigyvenkime į paskutinį penkių eilėraščių ciklo „Tėvynei“ eilėraštį:

Vėl širdį ėda! Vėl ašaros rieda!

Ko? Jau Balandis, Jurginės atėjo.

Šilta, gražu – kvepia sodai nuo vėjo.

Cit, kas per klieda? Lakštingala gieda!

    Šios malonybės ne man krauna žiedą:

    Lietuvos miškai gražesniai šlamėjo,

    Nemuno bangos kaip kankliai skambėjo,

    Pievų kaurai glamonėj basą pėdą…

Ten mano liko pavasario dienos,

Čia tik šios knygos ir keturios sienos,

Tad apsiniaukę rasoja blakstienos.

    Liūdna – ramu pasiilgus tėvynės…

    Taip visas amžius žmogaus susipynęs

    Iš apmaudos ir siekimų grumtynės.

M. Gus­tai­čio ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „Var­pe­liai“ (1925)

1940 metais Kaune, „Sakalo“ leidykloje, bandyta išleisti net du M. Gustaičio „Raštų“ tomus. Tačiau išspausdinta tik dalis pirmojo tomo tiražo, o baigti spausdinti iki sovietų okupacijos nespėta. Paskui, savaime suprantama, šio autoriaus kūriniai tuometei okupacinei valdžiai netiko. Laimė, kad 10–15 egzempliorių spėta išdalyti Vyriausybės nariams ir įtakingiems veikėjams. Plačioje šio leidinio įžangoje kun. M. Gustaičio auklėtinis Marijampolės gimnazijoje V. Mykolaitis-Putinas dėkoja kunigo giminaičiams, ypač brolio Kazimiero dukrai Antaninai Gustaitytei-Šalčiuvienei (1894–1958), išsaugojusiems ir besirūpinusiems poeto kūrybiniu palikimu, ir taip apibūdina jo poeziją: „M. Gustaičio lyrika yra sunkoka formos ir stiliaus atžvilgiu, rimta ir net rūsti savo turiniu. Gustaitis – ne lengvo jausmingumo, ne svajingo muzikalumo dainius, bet gilios refleksijos, maldingos ekstazės ir abstrakcijų mintytojas. Gustaitis, paneigęs žemę su jos aistromis, į gyvenimą žiūri iš idealų ir pareigų aukštybės.“ M. Gustaičiui aktualus eilėraščių skambumas, kuris buvo būtinas jo mėgtiems kurti sonetams. Poetas paįvairino lietuvių literatūrą muzikalia garsų aliteracija, išvengė banalumo, eilėraščių rinkinyje „Varpeliai“ (1925) naujai, negirdėtai apdainavo tėvynės meilę. „Varpeliai“, pasak V. Mykolaičio-Putino, „laikytini geriausiai išbaigtu, tobuliausiu Gustaičio kūrinių rinkiniu“.

Poemoje „Meilė“ nėra erotikos, į meilę žiūrima krikščioniškai, ji sutapatinama su aukojimusi dėl artimo, kai peržengiama savisaugos, gyvybės riba. Apskritai esminiai M. Gustaičio kūrybos bruožai – humanizmas, altruizmas, savaime kviečiantys tautiečius siekti aukštų idealų, neužmiršti garbingos Lietuvos praeities. Eilėraštyje „Mylėkimės, broliai!“ poetas ragina lietuvius mylėti vienas kitą ir vienytis, nes mylintys ir vieningi žmonės nenugalimi. Šis entuziastingas eilėraštis galėjo būti dainuojamas – kiekvienas posmas baigiamas dviem tomis pačiomis galimo priedainio eilutėmis. Be kita ko, M. Gustaitis parašė ir humoristinių eilėraščių („Jiesios tiltas“), žaismingų, melodingų eilėraščių vaikams – „Grybų, grybų!“, „Vieversėlis“ ir kitų. Iš daugybės poeto religinės tematikos eilėraščių įsiminė „Aleliuja“, „Dėl Dievo“, „Kūčios ir Kalėdos“, „Dvasios šventė“. Paveikus L. van Bethoveno (Ludwig van Beethoven) mirties šimtmečiui (1770–1827) 1927-aisiais parašytas eilėraštis „Muzika“, jaudina Česlovui Sasnauskui skirtas „Lyra“, eilėraščiai „Maironiui“, „Kazimierui Jauniui“, „Vysk. Vytautui Karevičiui“ ir kitoms garsioms Lietuvos ir pasaulio asmenybėms.

Prieštaringai kun. M. Gustaičio „Tėvynės ašaras“ vertino kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Supeikęs knygą, jo galva, parašytą be jokios poetinės vaizduotės, tuojau pat žavisi, kad vietomis „ir forma kristalinė, be jokios dėmelės, ir rimas elegantiškas, nemelagingo, už širdies tveriančio jausmo, daug inteligencijos ir meistriškumo“. Palyginti palankiai M. Gustaičio kūrybą vertino kritikas kun. Adomas Jakštas (tikr. Aleksandras Dambrauskas), E. Radzikauskas (Liudas Gira), poeto kūrybą visuomenei pristatęs „pirmąja, naujausio, vadinamo nūn pomaironinio lietuvių poezijos laikotarpio kregžde, pirmą pradėjusį ir temų, ir formų atžvilgiu ieškoti naujesnių, laisvesnių ir platesnių kelių ir galimybių poetinei lietuviškai minčiai ir eilėraščiui“, poetas, dailininkas, M. Gustaičio eilėraščių knygų iliustruotojas Vytautas Bičiūnas, vertėjas Edmundas Viskanta.

Žemės kelionę M. Gustaitis baigė 1927 m. gruodžio 23 d. Lazdijuose. Čia jo amžinojo poilsio vieta. Ant paminklinio akmens iškaltos iškalbingos poeto eilėraščio „Ties mano kryžiumi“ eilutės:

Tai glūdi giesmės nerašytos,

Tai tvyro mintys nesakytos,

Kurias likimas nuslopino

Ir niekas niekas jų nežino…

Nenugrimzdo į užmarštį tauraus erudito kunigo, mokytojo, poeto, tautinės savimonės ugdytojo M. Gustaičio veikla ir darbai, negandų metais švietę tautą, stiprinę jos dvasingumą, skiepiję tikėjimą Dievu, Jo meile ir globa, gražia gimtosios šalies ateitimi.

 

Motiejus GUSTAITIS

 

VILNIUJE

 

Smagu atsiminti auksinė senovė,

Kada viešpatavo didi Lietuva;

Smagu aplankyti garbinga vietovė,

Kame plevėsavo tautos vėliava.

    Garsios pasiilgęs tėvų praeities,

    Važiuoju į Vilnių. Tenai Gedimino

    Pilis, Aušros vartai – paguoda širdies!

    Tiek kartų vaizduotę kilnojo, graudino…

Aure, minių minios kaip Vilija teka,

Klausaus viešumoj – nelietuviškai šneka!

Einu į bažnyčią – beg rasiu teisybę?

    Deja, tai endekų vieros karalybė.

    Nei melstis, nei keikti! Pravirko blakstiena…

    – Nurimk! – ašarota atsiliepė siena.

 

TRAKAMS

 

Trakai – garbingas atvaizde senovės!

Šie rūmai, pamatuoto Gedimino,

Europos prieky Lietuvą dalino,

It meno žiedas gotikos tvirtovės;

    O kad kryžeivių žvangios siaubė govės

    Ir šventvagingai kryžiumi graudino,

    Jie dengė liaudį, gynė ir maitino –

    Nūn apleisti, kaip griaučiai, liūdi, drovis.

Už jus Kęstutis su Jogaila kovės,

Čia gimtį – mirtį Vytautas pažino,

Kazimieras skaistėjo dėl dorovės.

    Nejaugi amžiai viską paskandino?

    Nejau tik vėjai švilpaus ant vietovės,

    Kuri pasauliui milžinus augino?

 

REZUREKCIJA

 

Vėl jau gaivūs saulės spinduliai

Ardo murziną paklodę sniego

Ir žemelę kirdina iš miego.

Trūksta pančiai, klega vandeniai.

    Vėl dabinasi gamta žaliai;

    Paukščiai žvėrys, kur miškyne liego,

    Kas tik gyvas vėl aikštėn išbėgo

    Sveikinti pavasarį linksmai.

Aleliuja! Jūs, Velykos mano!

Jūs Mesijui atidarėt grabą,

Izraelį išvedėt iš tvano:

    Paskandinkit mano ydų stabą!

    Užgaudė varpai – žemužė dreba.

    Kelkis, siela, džiūgauk! Ei, Hozanna!

 

DVASIOS ŠVENTĖ

 

Sekminės! Sekminės! – sušuko varpai;

Kelkite! Kelkite! – kas tebetikite;

Ruoškitės! Puoškitės! – neatsilikite;

Tai plaukia, banguoja keliai ir takai.

    Šventovėj sietynai lyg dvasios, antai,

    Rūtų – radastų vainikuos žiorojančios;

    Vėliavos, aukso kasninkais liepsnojančios,

    Plevena it sielos maldingi sparnai.

Iš sosto, aušros spinduliais iškaišyto,

Pasaulių Kūrėjas tylus ir ramus

Malonin kiekvieną apsčiau nei kas rytą.

    Kiaurai atverkite trokštamas širdis!

    Šiandien Dangus ypatingai gausus –

    Kožną bevieną pasotins, pagirdys.

 

(Iš rinkinio „Varpeliai“)

 

MALDA UŽ TĖVYNĘ

Prie Aušros Vartų

 

Kas gi ten blaškos audriam vandenyne?

Kas taip kamuojas žūtbūtinėj karėj?

Tai mūsų laivas gyvenimo marėj

Blaškos su vėtromis, – tai mūsų tėvynė!

    Pastiprintoja krikščionių – Marija,

    Stebuklingoji Žvaigždė Aušros Vartų!

    Tiek jau tėvynę išgelbėjus kartų,

    Gelbėk ir nūdien tą mūsų eldiją.

Tavo malonės meilingosios rankos

Marių galybę, kaip kūdikį, valdo,

Viesulas lenkia ir audrą numaldo:

Liepki, te bangos taip rūsčiai netrankos.

    Liepk, tegu josios bedugnėn nugrimzta,

    Nuo Tavo Veido dangus tesiblaivo,

    Saulė nužengia ant tautiško laivo

    Ir iš pavojų tėvynė atgimsta.

Nesuteptoji Pana Sūnaus savo.

Dvasiškoj Rože Trejybės auklėta!

 

MYLĖKIMĖS, BROLIAI!

 

Vienybės obalsiai

Mylėkimės, broliai, širdingai,

Nes meilė dorybių dora;

Jinai karalienė garbinga

Ir povaldžiams itin gera.

Niekas nepergalės tolei,

Kolei mylėsimės, broliai.

    Suveržkime širdis sau, broliai,

    Vienybės gijų kasninku,

    O meilės skaisti aureolė

    Palaimins bendru vainiku.

    Niekas nepergalės tolei,

    Kolei mylėsimės, broliai.

Dėl meilės atmeskim privatą,

Dalykais gyvenkim viešais:

Inkvėpsim tėvynei sveikatą

Tais mūsų troškimais karštais.

Niekas nepergalės tolei,

Kolei mylėsimės, broliai.

 

(Iš rinkinio „Tėvynės ašaros“)

 

AR PAMENI, LIETUVA

 

Ar pameni, Lietuva,

Tuos auksinius laikus,

Kai švietė tau dangus

Ir lygios tau nebuvo

Pasaulyje valstybės?

Kai prieš tavus pulkus

Kaimynų pilys griuvo

Ir lenkėsi galybės,

O kunigaikščius tavo

Pasaulis vainikavo,

Ar pameni, Lietuva,

Tuos auksinius laikus?

 

AMŽIŲ PROŠVAISTOJ

 

Vietos garbingos – milžinkapiai, pilys!

Vėl jus iš tolo regiu ir stebiuosi

Amžina jūsų grazna, kuria žydit

Nūn, kaip žydėję seneliams.

    Šit užkerėta pilis Gedimino,

    Klaipėda, Trakai, bangoms apsisiautę,

    Pasaką seka sūnijai užburtą,

    Kaip kitados viešpatauta.

Žalgirio miškai! Atsimenat Vadą,

Kurs, devyngalvį nukovęs Galiūną,

Šūkaujant miniai, trimitams graudenant,

Pergalės iškilmę šventė?

    Viesulais gaudžia ir vienas per kitą

    Veržias nubudę tėvų padavimai,

    Nemunas audžia simfonijos himną

    Apvainikuoti senovei.

Sveikinu jus, atminimai garbingi!

Protėvių sfinksas štai gemantiems amžiams

Ištiesė sparną…

 

(Iš rinkinio „Erškėčių taku“)

 

M. Gus­tai­čio po­ezi­jos kny­ga „Sie­los akor­dai“ (1917)

JIESIOS TILTAS

 

Ten, kur Linksmė palei Kauną

Į upelį žiūri sriauną,

Stovi tiltas. Kai jį statė,

Inžinierius, sako, matė

Vieną žmogų bematuojant

Ir rimtai ką begalvojant.

Tuoj pakviečia jįjį pietų

Apie planą pakalbėtų.

Svečiui tylint, šeimininkas

Popiet klausia, kaip patinkąs

Naujas tiltas? Svečias tarė:

„Kas jį tiesė, gerai darė,

Kad sumanė s k e r s a i Jiesią;

I š i l g a i būt nenutiesę…“

 

GRYBŲ, GRYBŲ!

 

Po lietučio, po smagaus

Kvepia oras rytmetį,

Grybai dygsta be skaičiaus

Samanyne pagiry.

Nagi, vaikai, kas daugiaus

Grybų, grybų prigrybaus?

    Ei, Šilinė, būk, meldžiu,

    Šiandien man ištikima:

    Duok dar porą ūmėdžių,

    Ir kašaitė bus pilna.

    O Marytė su tuščiu

    Dzimbinėja krepšeliu!

Tai kiškelį vaikos ji,

Bėginėja šen ir ten,

Tai paukščiukų dairosi, –

Ko beeiti dar miškan!

Na, parodyk, kiek turi?

Viens, du, trys ir keturi!

 

(Iš rinkinio „Sielos akordai“)

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *